Sai tarnystė COVID-19 pandemijos akivaizdoje
- Smulkiau
- Kategorija: Pasaulyje
- Peržiūros: 336
„Įsitraukite į tarnystės veiklas. Tarnystę visuomenei laikykite tarnyste Dievui.“
~ Šri Satja Sai Baba
Šie Bhagavano žodžiai tampa ypač svarbūs, kai pasaulis susiduria su beprecedenčiais iššūkiais, tokiais kaip COVID-19 pandemija, užklupusi 2020-aisiais ir vis tebesitęsianti.
Šri Satjos Sai Babos, esančio Subtiliuoju pavidalu, misija, kurią pirmyn veda Sadguru Šri Madhusudanas Sai, atsiliepė į pagalbos šauksmą ir kenčiantiems nuo pandemijos teikia sveikatos priežiūros, švietimo ir nemokamo maitinimo paslaugas, taip išvaduodama žmoniją iš globalios krizės ir sugrąžindama viltį ten, kur, rodos, jos jau nebėra.
Šiame straipsnyje iš arčiau pažvelgsime į Sai tarnystės veiklas COVID-19 krizės metu.
Sveikatos priežiūra
- Siekiant prisidėti prie Indijos vyriausybės pastangų įveikti COVID-19 pandemiją, buvo paskiepyti visi Mudenahalio ašramo gyventojai ir darbuotojai.
- Šri Satja Sai Sarlos memorialinė ligoninė tapo daugiaprofiline, šiuo metu joje ypač didelis dėmesys skiriamas sergantiems COVID-19. 2021-ųjų liepą čia pradėjo veikti modernus COVID-19 gydymo centras, kuriame yra 125 deguonimi aprūpintos lovos ir 25 intensyviosios terapijos skyriaus lovos. Visos gydymo paslaugos teikiamos nemokamai.
Tai įmanoma!
- Smulkiau
- Kategorija: Mokymas
- Peržiūros: 303
Sadguru Šri Madhusudano Sai žinia Guru Pūrnimos proga
2021.07.24
Sakoma, kad gyvenimas su Dievu yra begalinė viltis, o gyvenimas be Dievo – tai beviltiškas galas. Ar mes, kurie gyvename, kvėpuojame, mąstome, kalbame ir dirbame tik dėl Dievo, galime kada nors prarasti viltį?
Nors ekspertai dūsavo: „Neįmanoma“ (Impossible), Viešpaties tarnai atsakė: „Man įmanoma“ (I-am possible) – ne tik su viltimi, bet ir visiškai įsitikinę, kad kai Dievas yra šalia mūsų, įmanoma viskas. Ir ligoninė – Šri Satjos Sai Sarlos memorialas – tapo įmanoma dėl nenutrūkstamo dieviškosios malonės srauto ir nepaliaujamo ištikimų sekėjų atsidavimo. Tai buvo karo zona, bet tai buvo karas, kurio tikslas – gelbėti gyvybes! Darbas vyko dieną naktį, nepaisant žmogiškųjų išteklių ir materialinių problemų COVID‘o laikais, o per Guru Pūrnimą tyros meilės darbas, kurį atliko Dievo vadovaujami žmonės, buvo paaukotas prie Lotoso Pėdų.
Guru Pūrnima yra svarbiausia šventė kiekvienam ieškotojui, nes tai diena, skirta padėkoti dvasiniam mokytojui, kuris atveria mūsų neišmanančias akis didesnėms brangaus žmogiškojo gyvenimo galimybėms, vedančioms į Dievo suvokimą. Šri Adi Šankara savo svarbiausiame traktate apie dvasinį skyrimą „Vivekačudamani“ sakė: „Šie trys dalykai yra reti ir juos galima pasiekti tik su Dievo malone: gimti žmogumi, trokšti išsilaisvinimo ir būti kartu su didžiuoju mokytoju.“ Mums nutiko visi trys dalykai, todėl esame neapsakomai palaiminti. Vienintelis būdas pasinaudoti rečiausiu palaiminimu – tai eiti guru parodytu keliu ir pasiekti savirealizacijos tikslą (suvokti tikrąją Savastį), nes visa, kas mažiau, neatitiktų didžiulės guru malonės ir begalinių jo pastangų.
Tad Guru Pūrnima buvo švenčiama visame pasaulyje atnaujinant įsipareigojimą Bhagavanui Šri Satjai Sai Babai, visų guru Guru, eiti Jo meilės ir tarnystės pėdomis ir pasiekti tikslą – žmogaus egzistenciją paversti dieviška.
Tiesa ta, kad mes esame ne žmonės, bandantys įgyti dieviškąją patirtį, o dieviškos būtybės, išgyvenančios žmogiškąją patirtį. Atėjo laikas atmesti iliuziją ir suvokti savo tikrovę, kad esame Dieviški. O dabar jau neabejotinai žinome, kad tai nėra neįmanoma!
Tai viskas, ko reikia
- Smulkiau
- Kategorija: Pasaulyje
- Peržiūros: 488
Žvelgdamas atgal – dėkok Dievui,
žvelgdamas aukštyn – prisimink Dievą,
žvelgdamas pirmyn – pasitikėk Dievu,
žvelgdamas aplink – tarnauk Dievui,
žvelgdamas vidun – matyk Dievą,
žvelgdamas anapus – būk Dievu.
Tai mokymas, kurio mums reikia, jei norime iš tikrųjų praktikuoti tai, ko mus mokė Sai – Širdi Sai, Satja Sai ir šiandien Sadguru Šri Madhusudanas Sai. Tai viskas, ko reikia. Tokiems žmonėms, kaip jūs ir aš, tai gali tapti šūkiu, tai gali tapti mantra, kol pakilsime iki tokio lygio, kai galėsime patirti ir suvokti „aham Brahma“ (aš esu Dievas) ir „sarvam Brahma“ (viskas yra Dievas).
Iš Šri B. N. Narasimhos Murčio kalbos Naujųjų 2021 metų rytą
(Visa kalba >> vaizdo įraše nuo 45:33)
Laikas atėjo
- Smulkiau
- Kategorija: Pasaulyje
- Peržiūros: 377
Sadguru Šri Madhusudano Sai kalba
per Bhagavano Šri Satjos Sai Babos 95-ąjį Gimtadienį
Šri Satja Sai Premamrutam, Mudenahalis, 2020 m. lapkričio 23 d.
(video >>)
Laikas atėjo.
Atėjo laikas, kai turime kalbėtis savo širdyse, nes žodžiai negali perduoti viso to, ką jums turiu pasakyti Aš ir ką jūs turite pasakyti Man. Visi žinojome, kad ateis laikas, kai Dievą turėsime rasti savo viduje. Mes buvome tam ruošiami. Taigi, laikas atėjo atsigręžti į vidų ir klausytis to balso viduje, savo širdies tyloje. Tai neįvyko staiga. Apie tai nebuvo nepranešta. Tai nėra siurprizas. Per visus tuos metus buvo pasakyta daug – ta pati tiesa per skirtingas burnas. O tiesa juk yra tik viena. Kokia daugybe būdų galite apie tai kalbėti? Kokia daugybe būdų galite tai išgirsti? Todėl mes visi – visi žmonės, visi sekėjai visame pasaulyje, jaunimas, mokiniai ir studentai – dabar turime stengtis išgirsti savo sąmonę, kuri kalba tyloje jūsų pačių širdyje. O ta sąmonė yra viena ir ta pati. Mes jai suteikėme vardą, mes ją įvairiai pavadinome. Mes ją vadinome Šventuoju iš Širdi, vadinome Putaparčio Dievu, vadinome Guru Mudenahalyje. Bet visa tai yra vienas ir tas pats – tas pats balsas tos pačios sąmonės, kuri kalba kiekvienam iš mūsų, mūsų pačių viduje.
C. Šrynivasas sakė, kad Dievas iš tikrųjų yra mokytojas. Jis vaidina daugybę vaidmenų, bet pats svarbiausias Dievo vaidmuo – mokyti žmoniją eiti vidun. Jis gali naudoti įvairiausius būdus. Tai gali būti meditacija, tai gali būti seva, tai gali būti bhadžanos, tai gali būti satsangas – tai gali būti bet kas. Bet visa tai yra būdai eiti vidun, o ne išorėn. Tad šiame etape užduotis – visus išmokyti eiti vidun. Daugiau nebegalime sau leisti būti vaikais, kuriems reikia liepti, juos stumti ar net bausti. Dėl savo aukščiausios gerovės turime tai padaryti, tad turime pasukti vidun. Mokytojo užduotis, kuri guli ant Mano pečių, reikalauja, kad užtikrinčiau, jog šie mokiniai išmoktų savo pamokas šiame gyvenime. Todėl atėjo laikas mums to išmokti, dėti visas pastangas ir pasukti vidun.
Aš žinau, kad būtų per sunku, jei tai įvyktų staiga, bet tikrai žinau, kad tai palaipsniui ir užtikrintai mažės, kol liks tik tyla. Tą Aš turiu daryti, ir nesvarbu, ar kam nors tai patinka ar ne, ar kam nors tai patogu ar ne, ar kam tai malonu ar ne, – laikas atėjo! Ir todėl turime išmokti klausytis savo sąmonės balso viduje. Tokia yra užduotis šitai Mano misijos fazei.
Aš nenoriu jūsų gąsdinti, bet žinau, kad mūsų pokalbiai bus daug džiaugsmingesni, kai vyks privačiai mūsų širdyse, o ne viešai. Ir jūs džiaugsitės susisiekę su savo sąmone. Ir nebandykite jai duoti vardo ar priskirti pavidalo, kurių ji neturi, – nekurkite to! Anapus Širdžio, Parčio, Mudenahalio ir vietų ateityje yra tas principas, yra ta būtis, kurią reikia atpažinti. Ir tai yra užduotis mums. Tad noriu tik pasakyti tai, kas akivaizdu: natūralu, kad bus ilgesnė tyla ir mažiau kalbų. Apie tai Aš jums sakiau, pasakiau tai pačią pirmąją dieną, kai atvykau į šią vietą, kad ateityje taip bus. Dėl savo išsilaisvinimo turime dirbti tyloje. Tarnauti turime tyloje. Turime eiti šiuo dvasingumo keliu tyloje – savo širdžių tyloje, kur Dievas kiekvienam kalba tuo pačiu būdu.
Štai kodėl Aš sakau, kad tai labai reikšminga diena. Jei tas Satjos Sai pavidalas būtų čia fiziškai, tai būtų paskutinis fizinis gimtadienis. Po to būtų tik pamokos tyloje. Iš savo gailestingumo Jis nusprendė ir toliau daryti tai, ką darė iki šiol, iki šios dienos. Geriausiu atveju tai tik dar vieni metai ar panašiai, o po to viskas priklausys nuo mūsų – ne nuo Guru, ne nuo Dievo. Tai nuo mūsų, kaip žmonių, priklauso rasti kelią į savo pačių širdis. Taip, mūsų šventraščiai teigia, kad ateina Avatarai, įsikūnija Dievas, kad pasireiškia ta nepasireiškusi sąmonė. Bet anapus visų tų apraiškų glūdi šis principas, tiesa, kurioje mes visi esame viena. Niekas nekyla, niekas nesileidžia. Mes tiesiog esame. Ir dabar atėjo laikas tai pripažinti, pakilti ir tai suvokti. Ir tai užduotis ateičiai.
Tarnystės projektai vyks. Jie yra natūralus ir spontaniškas mūsų dvasinės gelmės pasireiškimas. Tam nereikia jokios kitos motyvacijos, o tik būti darnoje su visa kūrinija, jausti visų vienovę. Tai spontaniškai plėtos tuos tarnystės projektus. Bet tai nėra pagrindinė užduotis. Užduotis – kad kiekvienas iš mūsų atsigręžtų vidun, susisiektų su tuo dieviškumu, esančiu viduje. Neieškokite atramos išorėje. Kai galite gerai stovėti ant dviejų kojų, jūsų nereikia laikyti. Vaikui reikia įsitverti į tėvo ar motinos pirštą, kad galėtų eiti. Jei tėvo ranką paleidžia, jis pasičiumpa motinos. Bet dabar vaikas užaugo ir pats gali eiti savo abiem kojomis. Todėl yra taip, kaip yra.
Tikėkitės mažiau kalbų, daugiau tylos, daugiau savistabos, susisiekite su savastimi savo viduje, užuot ieškoję ženklų išorėje. Nuo šiol Misija bus tokia.
Visiems sekėjams, kurie dabar žiūri: Aš žinau, jau ir taip gana blogai, kad negalėjote atvykti, o dar Aš sakau, kad kalbėsiu mažiau. Bet Aš nesakiau, kad jūsų neaplankysiu, kad su jumis nesusitiksiu. Mes susitiksime. Mes lankysime vieni kitus, bet ne taip, kaip pastaruosius keletą metų, o labiau savo širdyse. Ir nebijokite, kad tai per griežta, kad tai nebus taip džiaugsminga, kaip yra dabar. Netiesa. Jūs pamatysite, kad tai suteiks daug daugiau palaimos, daug daugiau džiaugsmo. Anapus vardų ir pavidalų, kuriuos taip karštai, entuziastingai, nuoširdžiai garbiname, slypi ta tiesa, kurios, deja, vengiama, ir kurią reikia atskleisti. Tą tiesą reikia suprasti. Tą tiesą apie mūsų vienovę reikia suvokti.
Aš darysiu viską, kas buvo Man pasakyta, bet svarbiausias Mano darbas – žinoma, ne statyti mokyklas ir ligonines. Tai jo dalis, bet tai ne viskas. Tai ne jo esmė. Šios Misijos esmė – padėti kiekvienam atsisukti į savo vidų, kad jums daugiau Manęs nebereikėtų. Jei Man nepavyks padaryti jūsų nepriklausomais nuo Manęs, tada Mano Misija bus nepavykusi. Tai užduotis, kurios negaliu sužlugdyti. Tai Man buvo nurodyta ir Man aišku, ką reikia padaryti ir kaip tai turi būti padaryta. Mes švęsime ne vieną dieną metuose ar dvi, ar dešimt. Mes švęsime kiekvieną dieną. Mes švęsime kiekvieną savo egzistencijos akimirką mūsų vienovėje, ir tokia yra ateitis. Bus vadovavimo, bus apdovanojimų, bus ir papeikimų, bet daug svarbiau, kad tai yra kelias į priekį, kur visi turime atsisukti vidun. Vis tiek maždaug šiuo metu tai būtų nutikę, kai vardas ir pavidalas būtų išnykęs ir nebeturėtume kito pasirinkimo, kaip tik atsisukti vidun. Tai tik Jo geranoriškumas, Jo malonė, kad leido tam vykti palaipsniui, lėtai, kad mes galėtume tai priimti, tai įsisavinti.
Kiekviena akimirka yra dieviška. Kiekviena diena yra dieviška. Kiekvieni metai yra dieviški. Kiekvienas yra dieviškas. Viskas yra dieviška. Kol to nesuvoksime, mūsų užduotis nebus įvykdyta. Tai turėjo įvykti ir tai įvyks. Tai vyksta. Meilei nereikia žodžių. Meilei nereikia susitikimų. Meilei nereikia iškilmių. Meilei pakanka jos pačios, todėl tai meilei, kuria dalinamės vieni su kitais kaip vienas, būdami viena tame dieviškume, nereikia jokios išorinės paramos. Mes žinosime, kad mylime vieni kitus. Mes žinosime, kad Aš myliu jus visus, o jūs visi mylite Mane. Aš tiesiog žinau. Man nereikia to sakyti. Jūsų nereikia įtikinėti. Turime tai rasti viduje. Būtent tai Aš ir darysiu.
Dievas yra. Dievas yra visuose. Jūs esate Dievas. Tai yra kelias.
Pasakyta užtektinai.
Ženkime į Aukso Amžių kartu
- Smulkiau
- Kategorija: Pasaulyje
- Peržiūros: 454
Dieviškoji kalba Pasaulio jaunimo susitikime Mudenahalyje
2020 m. lapkričio 22 d.
(Transliacijoje – nuo 1:34 val.)
Neikite priekyje Manęs, nes Aš galiu jumis nesekti.
Neikite paskui Mane, nes Aš galiu jūsų nevesti.
Eikite su Manimi ir būkite Mano draugu.
Tai vienintelis būdas nepaklysti ir nebūti paliktam. Eiti koja kojon su Manimi – tai vienintelis būdas mums amžinai būti kartu. Tiesa ta, kad niekas nieko neveda ir niekas nieko neseka. Iš tikrųjų kiekvienas keliauja savo kelionę savu greičiu.
Pasinaudosiu Sai Mukundos (prieš tai kalbėjusio 8-mečio berniuko) pavyzdžiu. Ten sėdėdamas, jis gali turėti savo baimių, bet stovėti šalia Manęs – tai visai kitokia patirtis. Tai jus pripildo pasitikėjimo, kad esate šalia paties jūsų pasitikėjimo Šaltinio, ir todėl nėra ko nerimauti, net jei ir tenka susidurti su visu pasauliu, kuris priešais jus, nes su jumis – jūsų pasitikėjimas, kad esate Dieviškas, ir todėl nėra ko bijoti, nėra ko nerimauti.
Būti susijungus su savo Dieviškumu – tai vienintelis būdas nebūti paliktam, nes kito kelio nėra. Aš vis primenu šį nedidelį posmą: „Nemirtingumą galima pasiekti tik tai žinant. Jokio kito būdo nėra.“