Klausimas: Svami, mes norėtume sužinoti štai ką. Pastaruosius keletą metų buvo koronavirusas, paskui – situacija Ukrainoje, tad dabar pasaulyje daug baimės, skurdo ir bado. Aš manau, jaunimas bijo ir nerimauja, kad mes vis meldžiamės, tačiau, mūsų nuomone, nieko nevyksta. Ką turėtume daryti?

Svamis: Matote, kiekviena malda paskatina du dalykus: pokyčius jūsų viduje ir pokyčius išorėje. Pokyčius išorėje galite pamatyti ne iš karto, tačiau pokyčiai jūsų viduje vyksta, jūs kitų gailite ir juos užjaučiate, taigi jumyse atsiranda tam tikrų pokyčių. Pabuvę tokioje situacijoje, bent jau nenorėsite sukelti karo, jo nepalaikysite. Jums tai tapo aišku. Yra ne viena išorinė priežastis, kodėl viskas taip vyksta. Tiesa ta, kad jūs negalite to kontroliuoti tiesiogiai. Geriausia, ką galite padaryti – tai melstis, tada bent pasijusite geriau žinodami, kad nuoširdžiai melsdamiesi už pasaulio gerovę nors šie tiek dėl tos gerovės nuveikėte. Jei galite ką nors suvaldyti, būtinai taip ir padarykite. Tačiau neprisiimkite atsakomybės ir nesijauskite blogai dėl to, kas nuo jūsų nepriklauso. Jūs negalite to kontroliuoti, tai jums nepavaldu. Yra daugybė veiksnių, kodėl šiandien pasaulyje visa tai vyksta. Tačiau jei tik galite ką nors padaryti dėl pasaulio, nevenkite to daryti. Prašau, darykite viską, ką tik sugalvosite, kas pagerintų situaciją. Daugybė ukrainiečių sekėjų, daugybė žmonių tapo pabėgeliais ir iš Ukrainos pasitraukė į Lenkiją. Žmonės Lenkijoje ir jaunimas net iš Italijos bei Jungtinės Karalystės susibūrė ir ėmėsi darbų.

Jei žmogui, praradusiam viską, duosite nors maisto, vandens ar drabužių, tai bus pagalba. Tad tie žmonės gali padėti šitaip. Tačiau daugybė žmonių iš viso pasaulio irgi siunčia pagalbą. O jei nieko negalite padaryti, tai bent melskitės. Kaip jau sakiau, čia veikia daugybė veiksnių ir jėgų. Negalite staiga viso to pakeisti. Norėčiau, kad šiame pasaulyje nebūtų nė vieno alkstančio žmogaus. Norėčiau, kad niekas nesirgtų ir nemirtų kančiose. Norėčiau, kad niekas nepatirtų skausmo ir sielvarto. Bet ar galiu šiuo metu tai kontroliuoti? Ne. Viso to kontroliuoti negaliu. Pasaulis yra tokia vieta, kur visada pilna kančių. Štai karas Ukrainoje ar kovido situacija. Pasauliniai karai vyko ir prieš jums gimstant. Pasaulis visada buvo toks. Savanaudiškumas ir godumas visada kitiems kėlė vargų ir kančių. Štai kodėl geriausias sprendimas yra toks: pirma, aš neturėčiau tapti toks, tai priklauso nuo manęs. Antra, kad ir kokia būtų mano įtakos sfera, aplink mane yra žmonių, kuriuos turėčiau įkvėpti, kad jie tokiais netaptų. Bent jau tiek galiu padėti pasauliui. Netapdamas vienu iš tų blogų žmonių, aš nors taip padedu pasauliui. 

Kažkas man pasakė, kad negali miegoti, nes nepakelia ukrainiečių skausmo. Aš atsakiau, kad dabar jūs sužinojote apie ukrainiečius, bet dar prieš tai, kai ukrainiečius ištiko ši bėda, panašiai kentėjo sirai, libaniečiai, tai išgyveno kažkas kitas, kai kurios kitos šalys. Šiandien jūs tai žinote, jūs jaučiatės kalti. Aš pasakiau, kad taip jaustis nereikia. Melskitės – tai viskas, ką galiu pasakyti, ir padėkite, kuo tik galite. Geriausia būtų, kad netaptumėte vienu iš tų karo kurstytojų. Tai svarbiausia. 

Sadguru Šri Madhusudano Sai atsakymai į klausimus
2022 m. balandžio 15 d., Singapūras

Nuotraukoje – Dangaus dovana po Lakšarčanos maldų už taiką pasaulyje ir Ukrainoje
Lietuva, Shanti resort, 2022 m. gegužės 15 d.

Klausimas: Kaip nevegetariškas maistas veikia mūsų kasdienį gyvenimą?

Svamis: Džaisa an, vaisa man – koks maistas, toks ir protas. Maistas lemia žmogaus mintis. Žmogus susideda iš penkių apvalkalų, kurie gaubia vienas kitą:

1) anamaja koša – maistinis apvalkalas,
2) pranamaja koša – gyvybinės energijos apvalkalas,
3) manomaja koša – mentalinis apvalkalas,
4) vidžnanamaja koša – intelektinis apvalkalas,
5) anandamaja koša – palaimos apvalkalas.

Maistas patenka per patį viršutinį apvalkalą. Suvalgytas maistas turės įtakos jūsų mintims.

Kūnas yra šventykla. Viskas, ką į tokią šventyklą dedate, turi būti šventa. Deho devalaja prokto džyvo deva sanatanah – kūnas yra Dievo šventykla, o Vidinis Gyventojas yra Pats Dievas. Tad argi įėję į šventyklą imsite ten elgtis kaip nors netinkamai ar nešventai? Taip ir būdami šioje Dievo šventykloje – žmogaus kūne – turėtumėte elgtis teisingai, tinkamai ir su meile. Argi teisinga pripildyti skrandį žudant nekaltus gyvūnus? Kiekvieną dieną kartodami Brahmarpanam (maldą prieš valgį) jūs paaukojate maistą Dievui, o tada valgote. Ar tikrai tokį maistą galite siūlyti Brahmai – Aukščiausiam Viešpačiui?

Reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į tai, ar maistas vegetariškas ar ne, bet ir į tai, kas tą maistą gamina, kaip jį gamina ir kokius produktus naudoja – šie dalykai irgi svarbūs. Turi būti laikomasi šių trijų dalykų švaros:

1) paka šudhi – švarus gaminimas,
2) padartha šudhi – švarūs produktai,
3) patra šudhi – švarūs indai.

Labai svarbu, kas maistą gamina. Maistas sugeria virėjo mintis ir jausmus.

Šį rytą kažkas kalbėjo apie Ramakrišną Paramahamsą. Jis niekada nevalgydavo pašaliečių pagaminto maisto. Jis valgydavo šventų, tyrų žmonių paruoštą maistą. Kodėl? Jis žinojo, kad virėjo vibracijos pateks į maistą ir šitaip virėjo jausmai persiduos jam. Štai kodėl mūsų mokiniams Aš nuolat sakau: „Prieš valgydami, maistą paaukokite Dievui, o tada valgykite.“ Jei maistą paaukosite Šivai, tai net jei jame būtų višam (nuodų), Šiva jį padarys šivam (naudingą).

Valgyti maistą kenkiant gyvūnams – tai nėra gerai. Daugelis vaikų valgo sėdėdami priešais televizorių. Maistas yra ne tik tai, kas lėkštėje. Maistas yra tai, ką matote akimis, maistas yra tai, ką girdite ausimis, maistas yra ir tai, ką liečiate rankomis. Jūsų protas priklauso nuo to, kaip valgote ir kokioje aplinkoje valgote. Štai kodėl jūsų mintys nuolat keičiasi.

Kartą per šventę karalius visiems surengė didžiules vaišes. Virėjas gamino maistą, tačiau jo mintys vis sukosi apie du keistus ragus ant karaliaus galvos, kuriuos tą rytą jis netyčia pamatė! Kadangi niekam negalėjo tos paslapties atskleisti, tai kankinosi nuo įtampos prote. Svečiai gardžiavosi visais skaniais patiekalais ir jautėsi labai laimingi. O paskui, kai privalgę ėmė raugėti, tame raugulyje girdėjosi: „Karalius ant galvos turi du ragus!“ Ši keista, iš jų burnų sklindanti žinia visus nustebino.

Tai girdėjo ir karalius. Perpykęs jis pasikvietė virėją ir pareikalavo pasiaiškinti: „Kaip tu drįsai visiems išplepėti, kad aš su ragais? Argi nebijai netekti galvos – juk aš tave perspėjau?“

Virėjas maldavo: „Šeimininke, aš niekada nebūčiau išdrįsęs atskleisti tavo paslapties. Jei leisi man paaiškinti, aš pasakysiu, kas nutiko.“

Jis tęsė: „Aš niekam to nesakiau, bet ištisai galvojau apie tavo paslaptį ir mano minčių virpesiai pateko į maistą. Šios vibracijos per maistą pasiekė svečių skrandžius, o kai jie ėmė raugėti, iš jų burnų pasigirdo tie žodžiai.“ Karalius jam atleido.

Ši istorija parodo, kaip kartu su maistu į jus gali patekti nepageidaujama vibracija.

Jei valgysite gyvulinį maistą, į jus pateks gyvūnų vibracijos. Tada sukils visos gyvuliškos savybės – kama, krodha, lobha, moha, mada ir matsarja (troškimas, pyktis, godulys, prieraiša, puikybė ir pavydas), kurios jus sulygins su gyvūnais. Tad jei norite atsikratyti gyvuliškų savybių ir įgyti dieviškų, jūs turite nustoti valgyti gyvūnus.

Turėtumėte gaminti ir valgyti tik satvinį (tyrą) vegetarišką maistą. Senovėje miške gyvenantys išminčiai valgydavo tik tuos vaisius, kurie nuo medžių nukrisdavo patys – medžiams jie nekenkdavo. O iš tų vaisių jie valgydavo tik tai, kas likdavo nuo paukščių ir žvėrių. Jie taip tobulai laikėsi neprievartos. Štai kodėl jie galėjo išsiugdyti satvinius protus, eiti dvasiniu keliu ir suvokti savo dieviškumą.

Todėl nustokite skriausti gyvūnus ir liaukitės valgę mėsą. Valgykite tik vegetarišką maistą!

Satsangas Mudenahalyje, 2015 m. gegužės 31 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 11 tomas, p. 128–131

Kiekvienas žmogus turi penkias motinas: pirmoji – tai kūno motina, antroji – karvė, trečioji – Motina Žemė, ketvirtoji – Veda Mata (Motina Veda), o penktoji – moteriškasis Dievo aspektas. Kartu šios penkios motinos atitinka žmogaus panča košas (penkis apvalkalus).

Fizinės motinos dėka jūs gaunate fizinį kūną. Ji suteikia fizinį kūną, kuris vadinamas anamaja koša (maistinis apvalkalas).

Antroji, Go Mata, arba Motina Karvė, vaiką maitina. Karvė nesavanaudiškai tarnauja, dosniai duodama augančiam vaikui pieno. Motina Karvė rūpinasi vaiko gyvybiniu pradu, kuris atitinka pranamaja košą, arba gyvybinę jėgą.

Jei šiandien paklaustumėte vaikų, iš kur atsiranda pienas, jie sakytų, kad jis atsiranda iš pakelio. Daugelyje šalių vaikai, paklausti apie karvę, atsakytų, kad ją matė tik paveikslėlyje. Iš tikrųjų jie niekada gyvenime nematė tikros karvės, tad jų ir nevertina. Jie mano, kad pienas atsiranda tiesiog iš pakelio, bet nežino, iš kur tas pienas į pakelį patenka. Tokia yra šiandieninės visuomenės padėtis. Tad karvė yra tikra motina.

Trečioji motina yra Bhū Mata, arba Motina Žemė. Ant Motinos Žemės gyvena daug įvairių padarų: paukščių, bičių, vabzdžių, kirmėlių ir kitų. Jie visi yra Motinos Žemės vaikai. Kiekvieną būtybę persmelkia ta pati Atma, tą ir atskleidžia Motina Žemė.

Žemei padeda saulė ir mėnulis. Akys yra gimusios iš saulės, o protas – iš mėnulio. Žemė atitinka fizinį kūną, mėnulis – protą, o saulė – širdies galią. Visi trys kartu sudaro manomaja košą, arba mentalinį apvalkalą. Tad protas atsiranda iš Motinos Žemės. Visus žmones ir būtybes saugo šviesa, sklindanti iš saulės ir mėnulio, kurie Motiną Žemę apšviečia. Protas negimsta ir nemiršta – jis visuomet jus seka, kol susilieja su Dievo protu.

Ketvirtoji motina yra Veda Mata. Vedos teikia dvasinį išsilavinimą – dvasines žinias ir išmintį, kad „aš nesu kūnas, aš nesu penkios juslės“. Vedos nuolat tvirtina, kad jūs esate Atma, dieviškoji esmė. Taip dingsta jūsų neišmanymas ir atsiranda išmintis – todėl jos atitinka vidžnanamaja košą, išminties apvalkalą. Šį suvokimą jums suteikia Veda Mata.

Penktoji motina yra Dieviškoji Motina, kuri rūpinasi, kad Kūrinija tęstųsi. Visa Kūrinija kilo iš Dieviškosios Motinos, kuri yra susijusi su anandamaja koša (palaimos apvalkalu). Tad kiekvienas turi penkis apvalkalus ir penkias motinas.

Turite gerbti visas penkias motinas. Nepakanka tarnauti tik fizinei motinai, kuri jums suteikė fizinį kūną. Ji jums davė kūną, kuris yra šventykla, bet protą gavote ne iš fizinės motinos, todėl ji ir negali jūsų nuo proto apsaugoti. Ji nesuteikė jums žinių ir išminties, ji neketina jūsų mokyti apie Atmą. Tikroji motina yra ta, kurios prote yra visi penki aspektai. Suteikti tik fizinį kūną nepakanka.

Tikroji motina yra ta, kuri suteikia kūną, apsaugo gyvybę, išgrynina protą, suteikia išminties ir galiausiai sujungia jus su dieviškuoju principu. Tad kiekvienas gimęs vaikas turi vienintelę dharmą – vesti savo motiną link Dievo. O svarbiausia motinos pareiga – vesti link Dievo savo vaikus. Toks yra teisingas motinos ir vaiko santykis. Motina, gimdydama fizinį kūną, turi įdėti daug pastangų ir patirti daug sunkumų, tačiau būti fizinio kūno motina nepakanka, nes jūsų, kaip fizinio kūno, egzistencija nėra visa tiesa. Gyvenimo pilnatvę pasieksite tik tada, kai protas, gyvybinė jėga, intelektas ir palaima susivienys.

Žmogus vadinamas dvidža – dukart gimusiu: iš pradžių jis gimsta kaip kūnas, o paskui – kaip išmintis. Tai yra dovana, kurią dovanoja Veda Mata.

Kiekvienas iš tikrųjų turi tik vieną motiną – dieviškąjį, šlovingąjį Atmos principą, tačiau turite gerbti ir rodyti dėkingumą visoms penkioms motinoms. Jei nesugebate gerbti savo fizinės motinos, tai ką tada gerbsite?

Satsangas Mudenahalyje Motinos Išvaramos dieną, 2015 m. gegužės 6 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 9 tomas, p. 232–234

Sadguru Šri Madhusudano Sai dieviškoji kalba
2022 m. balandžio 24 d., Suva, Fidžis

Šiandien yra Dieviška diena, nes ji susijusi su Dievu, panašiu į žmogų, kuris sukūrė žmones, panašius į Dievą. Nors į žmogų panašus Dievas pasauliui dingo iš akių, Jis paliko palikimą –daugybę į Dievą panašių žmonių, tokių kaip jūs. Štai kodėl ši diena yra Dieviška, nes tai ne vieno įvykio pabaiga, o daugybės kitų įvykių pradžia. Tai apie vieną širdį, plakančią milijonuose kūnų. Štai ką reiškia žmonijos sudievinimas. Dievas ateina kaip žmogus, kad žmonės taptų dieviški. Toks yra galutinis tikslas. Jokio kito tikslo nėra. Dievas nusileidžia tam, kad žmogus pakiltų. Tai vienintelis tikslas, kodėl Dievas ateina. Statyti ligonines, mokyklas, vykdyti projektus, teikti paslaugas – tai antraeiliai dalykai. Jei visa tai įvyktų, o svarbiausia užduotis nepavyktų, vadinasi, Misija neįvyko. Dievas būtų neįvykdęs Savo misijos, jei nebūtų sudievinęs daugybės žmonių, o tik statęs ligonines, mokyklas, vykdęs vandens projektus ir išėjęs. Tai negalėtų būti Dievas. Dievas yra tas, kuris sukūrė tiek daug į Jį panašių dievų.

Mes iš tiesų švenčiame šią progą. Mes neliūdime dėl praeities. Koks gali būti geresnis būdas atiduoti pagarbą Tam, kuris mums toks brangus, kurio žavimės, kurį garbiname ir gerbiame? Tikrai ne kabinti didžiulę girliandą ant nuotraukos. Ne tai reikėtų daryti. Neturėtume susibūrę kalbėti apie tą praeitį, kuri praėjo, ir dėl to verkti, o ne švęsti. Kadangi atvykome į Fidžį, tai geriausias būdas švęsti balandžio 24-ąją – Dievo vardu ką nors daryti dėl kitų. Šiandien, kai Fidžio ir Ramiojo vandenyno salų gyventojams atidaroma Šri Satja Sai Sandžyvani vaikų ligoninė, mes kaip tik tai ir darome – pagerbiame visuose žmonėse esantį Dieviškumą. Nėra geresnio būdo švęsti, nei vis daugiau ir daugiau duoti pasaulio žmonėms, kuriems mūsų reikia. Kiekvienas iš šios ligoninės išeinantis vaikas ir jo tėvai turės „Dovanotos gyvybės“ sertifikatą, kuriame bus įrašytas Šri Satja Sai Sandžyvani vardas. Jie gal ir nežinos, kas yra Satja Sai, bet jie žinos, ką Satja Sai padarė dėl jų.

Svarbu ne žinią nešantis pasiuntinys, o pati žinia. Visi pasiuntiniai nešė Meilės žinią. Deja, dažniausiai mes užstrigdavome ties pasiuntiniais, jų vardais bei pavidalais ir visą gėrį priskirdavome tik tam tikrai vietai, laikui ar asmeniui, taip ir nesugebėdami tos minties atsikratyti. Svarbu yra žinia, todėl teisingas būdas atiduoti savo pagarbą – tai žinia sekti labiau nei žinios nešėjais. Į Fidžį atvykau 2015-aisiais. Salėje buvo susirinkę apie 500 sekėjų, buvo daugybė žmonių. Stebėjausi, kad yra tiek daug sekėjų. Bet dabar suprantu, kad jie sekė žinios nešėju, o ne Jo žinia! Žinios sekėjai yra tik tie keli, čia sėdintys. Tai visa komanda, kuri gali pastatyti ašramą, medicinos centrą, ligoninę ir daugybę kitų dalykų. Ir nė vienas iš jų savo gyvenime anksčiau nėra to statęs. Jiems reikėjo daryti karjerą, siekti laimėjimų ir statuso, bet jie viso to atsisakė. Dėl tokio tikslo jie dirbo 24/7. Tokia maža žmonių grupelė pasiekė tiek daug. Įsivaizduokite, kiek daug galime padaryti mes visi, esantys šioje salėje, ir visi tie, kurie stebi tiesioginę transliaciją.

Turime būti tokie, kaip Dievas. Mes gimstame žmonėmis, bet turime tapti Dievu. Tokia turi būti mūsų gyvenimo kelionės pabaiga. O šios ligoninės yra transformavimo priemonės – jos žmones paverčia dieviškais. Toks yra pagrindinis tikslas. Vaikai turi būti operuojami, o mes – transformuojami. Nes kitaip kas mums iš to? Turime tapti Dieviški. Taip elgtis yra teisinga. Būtent šią dieną turime iš naujo atsiduoti šiai idėjai, pasišvęsti šiam tikslui, nes būtent dėl to tą dieną įvyko tai, kas įvyko. Mes visi turime tapti Dieviški – toks yra tikslas. Ir šis tikslas įgyvendinamas diena iš dienos, pasitelkiant visas šias kilnias sielas.

Jūs visi esate geriausi pasirinkimai, kuriuos Aš padariau. Ar žinote, kas yra geriausias Mano pasirinkimas? Tai toks žmogus, kuris neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik sekti tuo, ką Aš sakau! Arba tiksliau, jis neturi iš vis jokio pasirinkimo, o tiesiog nusprendžia: „Tavo valia yra mano valia“ ir leidžia Man tai daryti. Jie yra geriausias Mano pasirinkimas. Juk Dievas pasirenka ne visus. Jis turi milijardus žmonių, bet renkasi tik tuos, kurie pasirenka Jį, o ne visa kita, kurie renkasi Jį ir tiktai Jį, kaip patį svarbiausią dalyką gyvenime! Jie yra geriausias Dievo pasirinkimas. Ir jūs visi esate geriausias Dievo pasirinkimas. Kaip nuostabu būti Dievo pasirinktam. Žinoma, tai sunkus darbas, tai pasiaukojimas, didžiulis atsidavimas, pasišventimas, bet argi kuriame nors darbe šiame pasaulyje to nereikia? Kiekvienas darbas to reikalauja, bet šis darbas yra šventas. Tai, ką darome, padeda, tai transformuoja daugybę žmonių. Tas poveikis yra begalinis, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Jis yra amžinas. Toks yra darbas, kurį jūs atliekate. Čia esanti komanda dėkojo Man už suteiktą galimybę. Aš turiu padėkoti jiems, kad šia galimybe jie pasinaudojo.

Ši ligoninė perrašys medicininės priežiūros istoriją, tai, kaip ta priežiūra teikiama ir gaunama, – ji iš lygties pašalina komerciją ir įtraukia Meilę. Štai tada atsiranda begalybė, platybė ir tai, kas neįmanoma, tampa įmanoma. Jokio išskaičiavimo, jokios komercijos, jokio prekiavimo. Štai tada viskas tampa begalybe.

Noras atlikti Dievo darbą – tai geriausias pasirinkimas gyvenime. Visi kiti pasirinkimai galiausiai tampa beverčiai. Kaip mums pasisekė. Mes esame vedami. Mums nereikia eiti ieškoti Dievo. Dievas ateina ieškoti mūsų ir nurodo, ką daryti su savo gyvenimu. Ar galime prašyti didesnės garbės, didesnės privilegijos? Ar neturėtume jos nusitverti abiem rankomis? Ateityje suvoksite, koks palaiminimas jums teko.

Kiekvieną balandžio 24-ąją turėtume siųsti pasauliui didžiulę, aiškią ir garsią žinią. Esame čia ne tam, kad ką nors apraudotume. Esame čia tam, kad švęstume. Turime išreikšti savo dėkingumą. Esame Dievo žmonės, tad privalome elgtis šitaip. Aš nenoriu kaip nors kitaip. Tai tik pradžia, dar laukia ilgas kelias. Tačiau esu tikras, kad ši kelionė mums visiems bus kupina ir nuotykių, ir džiaugsmo. Turime eiti ranka rankon, žengti koja kojon, kad padėtume vieni kitiems tapti dievais, o per tai pasikeis ir pasaulis. Tegul ši diena tokia ir būna. Visi džiaukimės.

Tą dieną C. Šrynivasas, laikydamasis Svamio pėdų, verkė. Kaip tik tą akimirką Dievas nusprendė palikti kūną. Tuo metu Šrynivasas buvo ten, jis pasijuto apleistas, tapęs našlaičiu. Šiandien jis vėl laikosi Jo pėdų ir verkia iš džiaugsmo, nes gyvenimas įgavo tiek daug prasmės, yra daugybė dalykų, kuriuos reikia nuveikti, ir tiek daug yra ko laukti. Tai Visur esančiojo grožis, kurį patiriame vaiko šypsenoje, motinos palengvėjime, tėvo džiaugsme. Tose akyse turite įžvelgti Dievą. Kai su jais kalbate, žiūrėkite jiems į akis. Pamatysite, kad pro tas akis į jus žiūri Svamis. Taip pasireiškia Jo buvimas visur. Turite tą išmokti. Jei norite Jį rasti, pažvelkite į akis tų, kuriems palengvėjo. Pamatysite Jį besišypsantį per jų akis. Jūs žinosite, kad Jis yra ten, viduje.

Manęs laikytis yra sunku. Tai nėra lengva. Aš nuolat keliu kartelę, aukštinu standartus, reikalauju vis didesnio pasiaukojimo. Jei norite laikytis Manęs, turite kilti kartu su Manimi. Negalite būti ant žemės ir kartu skraidyti danguje. Taip nebus. Kad būtumėte su Manimi danguje, turite palikti žemę. Atsikratykite baimės, nerimo, galvojimo apie „aš“ ir „mano“. Tai turi išnykti, kitaip negalėsime būti dievais. Taigi, jei norite, ateikite, skriskite su Manimi danguje. Atsisakykite žemiškų kelių. Atsisakykite noro būti ant žemės. Būkite laisvi. Tai yra laisvė.

Kaip vaikai žaidžia žaidimų aikštelėje, taip ir žmonija žaidžia pasaulyje. Tikrasis tikslas – tai grįžti į savo tikruosius namus. Jūs negalite čia, šioje žemėje, būti visą laiką. Žmogus pamiršo, kaip grįžti į savo tikruosius namus, todėl jam reikia nurodyti teisingą kryptį, kad jis galėtų ten patekti.

Kad tai įgyvendintų, guru imasi vadovauti ir sako: „Eikš, tu išklydai iš kelio. Aš tave parvesiu.“ Tada parveda jus atgal į jūsų dieviškumą. Toks yra kiekvieno guru tikslas. Jūs turite sekti paskui guru, eiti Jo dviem nesavanaudiškos meilės ir nesavanaudiškos tarnystės pėdsakais.

Jei vadovausitės šiais dviem principais, jūs tikslą pasieksite. Mylėkite kiekvieną ir visus, tarnaukite nedarydami jokių skirtumų, neturėdami jokių lūkesčių, kad ką nors už tai gausite, ir nebijodami, kad kas nutiks. Toks būna verslas, o ne seva. Seva – tai tik duoti, nieko neimti ir nieko už tai nesitikėti.

Iš Dieviškosios kalbos ryto satsange Tailande, 2020 m. vasario 12 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Tailande 2020 m. vasario mėn., p. 8

Klausimas: Tu sakei, kad suvienysi pasaulį, bet šiais laikais vienybės nėra net tarp Sai sekėjų. Kaip mums tą vienybę stiprinti?

Svamis: Vienybė yra ne išorinė, ji yra vidinė. Tikroji vienybė – tai minčių, žodžių ir darbų vienybė. Tyrumą pasieksite tik tada, kai pasieksite tokią vienybę. Nesavanaudiška meilė yra tyrumas, per kurį jūs pasieksite dieviškumą. Kai patirsite dieviškumą savo viduje, imsite dieviškumą matyti visur. Išorinės vienybės trūksta todėl, kad vienybės nėra viduje. Kai pasieksite vidinę vienybę, atsiras ir išorinė vienybė. Pasaulis pilnas atspindžių, atoveiksmių ir atgarsių. Tai, ką matote pasaulyje, yra atspindys to, ką jūs jaučiate ir įsivaizduojate. Todėl turėtumėte sakyti tai, ką galvojate, ir daryti tai, ką sakote. Kai išsiugdysite vidinę vienybę, tada galėsite suvienyti ir pasaulį.

Net ir Mano sekėjai vieną dalyką sako, o kita daro. Prieš kalbėdami, jie iš tikrųjų giliai nepamąsto. Visi šie dalykai nutinka, kai pasikliaujate protu. O kai klausote širdies, vienybę pasiekti labai lengva. Protas, kuris priklauso nuo vietos, laiko ir aplinkybių, keičiasi, o širdis viduje visada jums sako tą patį. Kūnas yra kaip vandens burbulas – nepasikliaukite kūnu; protas yra pasiutusi beždžionė – nepasikliaukite protu; pasikliaukite širdimi! Kiek tik galite, klausykite širdies, tada stiprės jūsų vidinė vienybė.

Suvienyti minčių, žodžių ir veiksmų jūs negalite dėl baimės, neapykantos ir pavydo.

Kas yra Mano sekėjas? Vien pasiskelbimas sekėju jūsų sekėju nepadaro. Tai Aš turiu pasakyti, kad jūs esate Mano sekėjas. Juk netampate mokiniu tik todėl, kad lankote mokyklą. Mokytojas mokinį laikys tikru mokiniu, jei jis tinkamai mokysis ir išmoks pamokas. Vien tai, kad žinote apie Sai Babą, perskaitėte apie Jį knygų, mokate vieną ar dvi bhadžanas, dar nepadaro jūsų sekėju.

Kiek jūs vadovaujatės Mano mokymais? Aš nuolat jums sakau: „Klausykite širdies.“ Kiek klausysite širdies, tiek pasieksite vienybės. Kai pasieksite vidinę vienybę, tada rasite ir išorinę vienybę.

Permainų laikas artėja, jūs matote perėjimą, metų laikų kaitą. Keičiantis metų laikams, vieni augalai žūsta ir auga nauji. Ima žydėti naujos gėlės, o senosios nuvysta ir nubyra. Jūs turėtumėte suprasti, kad tai tik metų laikų kaitos periodas, ir turite saugoti savo vidinę vienybę.

Kodėl jums nepavyksta? Priežastys yra tik dvi: drąsos stoka ir nuolankumo stoka. Negalite to padaryti, nes jums trūksta drąsos – esate pilni baimės ir jums trūksta pasitikėjimo pasakyti, kas yra tiesa. Jums reikia drąsos atpažinti tiesą ir paskelbti ją pasauliui. Nors tiesą ir žino, žmonės jos nesako, nes jiems trūksta drąsos.

Yra žmonių, tokių kaip Hiranjakašipus, kuris manė: „Tai, ką sakau, yra teisinga, tai, ką matau, yra teisinga.“ Hiranjakašipus tvirtindavo: „Aš esu Dievas, niekur kitur Dievo nėra.“ Kai Prahlada – mažas berniukas – bandė jį pamokyti, šis labai supyko. Prahlada buvo tik vaikas, tačiau jis žinojo tiesą. Jis labai nuolankiai tėvui pasakė: „Tai, ką sakai, nėra tiesa.“ Kadangi Prahlada buvo tikrai atsidavęs, jis buvo ir drąsus, ir nuolankus.

Vienybę galite pasiekti tik tada, kai esate ir drąsūs, ir nuolankūs. Jūs turėtumėte gebėti atpažinti ir pasakyti tai, kas yra tiesa. Taip pat turėtumėte atpažinti, kas yra netiesa. Jei norėdami kitus padaryti laimingus, netiesą pripažinsite kaip tiesą, o tiesą kaip netiesą, tai vienybės nepasieksite. Taigi, kai sekėjai pasieks vidinę vienybę, drauge įgis ir išorinę vienybę.

Satsangas Malaizijoje, 2015 m. kovo 13 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 7 tomas, p. 209–211

Klausimas: Mylimas Svami, aš dažnai pastebiu, kad neįgaliems žmonėms mes skiriame per mažai dėmesio. Aš manau, kad kai tarnaujame neįgaliesiems, turime juos priimti į savo glėbį ir padėti jiems visais įmanomais būdais. Taip pat turime padėti jiems integruotis į grupę, kuriai jie priklauso, pavyzdžiui, į savo šeimą. Be to, mes galime žmogui suteikti galimybę padėti kitiems, net jei jis yra tokios būklės.

Tu buvai puikus meilės pavyzdys ligoniams ir neįgaliesiems. Ar galėtum patarti, kaip mums elgtis su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos?

Svamis: Tarkime, pjaustydami daržoves netyčia įsipjaunate pirštą, jis pradeda kraujuoti ir ima skaudėti. Ką darote? Jūs iškart skubate žaizdą sutvarstyti ir gydyti, kad ji greitai užgytų, o pirštas vėl būtų sveikas. Savo dešinės rankos jūs nekaltinate ir nebaudžiate, kad netyčia įpjovė kairiąją. Užuot tai darę, jūs ta pačia dešine ranka sutvarstote kairės rankos žaizdą. Kodėl taip spontaniškai reaguojate į šį sužeidimą? Todėl, kad abi rankos yra jūsų. Kairė ranka, kuri buvo įpjauta, ir dešinė ranka, kuri įpjovė, – abi priklauso jums, todėl jūs nekaltinate vienos ir negiriate kitos.

Kol jaučiate, kad visi priklauso jums, niekam nereikia jums sakyti, kaip jiems padėti. Kaip motina skuba gelbėti vaiko dar jam nepradėjus šauktis pagalbos, taip ir jūs spontaniškai skubėsite padėti patekusiam į bėdą.

Turėdamas fizinį kūną, Aš visą gyvenimą tarnavau daugybei žmonių, vykdydamas įvairius projektus, tai darau ir toliau per Savo instrumentus čia.

Kartą vienas vaikinas Man pasakė: „Svami, Tu padarei pakankamai. Tu labai stengeisi padėti tokiai daugybei žmonių. Bent jau dabar gali pailsėti.“

Aš jam atsakiau: „Aš negaliu ilsėtis, kai matau kitus kenčiant, nes jų nelaikau „kitais“. Jie yra Mano dalis, tad jei kuri nors Mano kūno dalis kenčia, tai kenčia visas kūnas!“

Nedidelis danties skausmas neleis jums miegoti. Jei dantis kelia skausmą, juk jo neraunate ir neišmetate – jūs jį gydote.

Todėl, sutikę skurstančių ir vargstančių, neatstumkite jų kaip nevykėlių ir nepageidaujamų – jie yra kaip ta kūno dalis, kuriai reikia daugiau dėmesio. Jei iš tikrųjų jaučiate visos Kūrinijos vienovę, argi jums reikia taisyklių rinkinio, pavadinto „Kaip padėti“? Jūsų širdis žinos, ką daryti. Kitų skausmo nebejaučiate tik tada, kai širdis išdžiūsta ir nebelieka atjautos. Širdis, pilna gailestingumo, yra tikroji širdis, šventa širdis.

Kas yra „šventa širdis“? Tai ne ta širdis, kuri po kūną varinėja kraują – tai atjautos buveinė visų viduje. Jei turite tokią širdį, skubėsite gelbėti tų, kuriems jūsų reikia, ir kai tik patirsite tarnavimo džiaugsmą, tai taps įkvėpimu jums ir kitiems.

Ar kada nors pagalvojote, kodėl jūsų šalies didieji šventieji visada tikėjo tarnystės keliu? Jie juto, kad kenčiančiuose kenčia jų Tėvas, o kadangi Tėvo kančios negalėjo pakelti, tai kitų kančią jie laikė savo kančia. Jei nepadėdavo kitiems, jie negalėdavo ilsėtis nė akimirkos. Puoselėkite tą vienovę, tą žmonių brolybę ir Dievo Tėvystę, tada negalėsite likti abejingi, jei jūsų brolis ar sesuo kenčia. Tai teisingas kelias pasiekti Dievą.

Kad ir kiek atgailautumėte, kad ir kiek kalbėtumėte rožinį, giedotumėte ar klausytumėtės didžių šventraščių, tai niekada nepadės jums suprasti Dievo. Mane galite pasiekti tik su nesavanaudiška meile tarnaudami kitiems.

Ryto satsangas Romoje, Italijoje 2015 m. balandžio 20 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 9 tomas, p. 61–64

Klausimas: Svami, mes žinome apie Tavo dieviškąją valią ir dieviškąjį planą. Kaip mums žinoti, ar mes einame prieš Tavo dieviškąją valią, ar einame pagal Tavo dieviškąją valią?

Svamis: Kiekvienas žemėje gimęs žmogus turi dviejų rūšių valią – dieviškąją ir žmogaus valią. Ką tai reiškia? Tarkime, iš čia norite nuvažiuoti į Bengalūrą. Jei niekur nesustosite, Bengalūrą galėsite pasiekti per dvi valandas. Užtrukti tik dvi valandas yra dieviškoji valia, – tai vienintelis įrankis, kurio jums reikia. Jei pakeliui užsuksite pas draugą į namus, ten valgydami ir šnekėdamiesi praleisite dvi valandas, tai kol pasieksite Bengalūrą, bus praėjusios keturios valandos. Pagal dieviškąją valią tai trunka tik dvi valandas, bet dėl jūsų valios, tai užtruko keturias valandas.

Kiekvienam žmogui Aš daviau laisvą valią – ji yra jūsų galvoje, o dieviškoji valia yra širdyje. Kai naudojatės savo galva, jūs veikiate pagal savo valią. Kai klausote širdies, tada tai yra Mano valia. Jūs vadovaujatės dieviškąja valia tik tada, kai vadovaujatės širdimi.

Kaip suprasti, kad vadovaujatės širdimi? Jūsų širdis jums visada sako nesavanaudiškus dalykus. Širdis linki, kad laimingi būtų visi, ne tik jūs. Galva pilna jausmo „aš“, o širdis galvoja apie visus kitus. Širdis nepaiso vietos, laiko ir aplinkybių. Visada ir visur ji jums duoda tą patį nurodymą, pasikeitus aplinkybėms, jis nesikeis. Jei klausysite savo širdies, iškart įgausite proto ramybę. Jei klausysite proto, kils sumaištis – šiandien esate laimingi, o rytoj būsite nelaimingi, tada imsite klausyti ko nors kito. Jei visada seksite širdimi, jūs visada būsite laimingi. Širdis yra nesavanaudė, o protas –savanaudis. Kai bandysite sekti širdimi, protas įsikiš ir taps kliūtimi. Jūs turite nutildyti savo protą, nes jis kelia triukšmą, o širdis jums kalba. Jei norite klausytis jos balso, turite nutildyti triukšmą ir atiduoti savo protą Dievui. Kai savo valią atiduosite Dievui, liks tik dieviškoji valia. Atiduokite savo protą Man ir sekite širdimi, tada būsite ramūs. Kad ir kokį darbą dirbtumėte, nepaisant visų sunkumų ir bėdų, jūs visada būsite laimingi.

Kai susiduriate su sunkumais, supraskite, kad Aš jus mokau pamokos. Neabejodami stenkitės suprasti Mano ketinimą. Net būdami laimingi turėtumėte žinoti, jog Dievas tą jausmą dovanoja ne tam, kad iš džiaugsmo pūstumėtės, ir sielvartą duoda ne tam, kad nusiviltumėte, o tam, kad visada išlaikytumėte dvasinę pusiausvyrą. Ugdykitės tokį pastovų pasitikėjimą Dievu, tada prote bus dvasinė pusiausvyra.

Kaip jums tai žinoti? Jei klausysite širdies, žinosite. Jei klausysite proto, bus sumaištis – tai, ką šiandien laikote tiesa, rytoj pasikeis. Tai, kas keičiasi, yra laikina, o Dievas yra amžinas – širdis yra amžina, o protas – ne. Jei sekate širdimi, jūs sekate dieviškąja valia.

 Satsangas Mudenahalyje 2015 m. vasario 28 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 7 tomas, p. 54–56

Klausimas: Svami, kaip atsiriboti nuo neigiamo mąstymo?

Svamis: Jūsų kvėpavimas nuolat sako: „Soham, Soham.“ Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jūs esate ne šis kūnas ir ne protas. „Sa“ reiškia „dvasinis“. Soham yra dvasinis mokymas: „Aš esu Tai, aš esu Dievas.“ Kai tik kyla neigiama mintis ar jausmas, turėtumėte sau priminti: „Aš esu Dievas, aš esu Dievas. Aš esu Dievo įsikūnijimas.“

Dievui nieko nėra negatyvaus – Dievas visada yra pozityvus. Kai manote, kad esate protas, tai būna ir neigiamų, ir teigiamų savybių. Kai manysite: „Aš esu Dievas“, visada būsite pozityvus. Jei pripažinsite ir atsiminsite savo tikrąją prigimtį, tai negatyvių minčių niekada neįsileisite.

Japonijoje per satsangą vienas jaunuolis grojo tabla. Prieš atvykdamas į Japoniją jis gyveno JAV ir norėjo iš gyvenimo išeiti, nes turėjo daugybę problemų. Jis buvo pasirengęs nusižudyti, bet tą akimirką jis gavo knygą apie Sai Babą. Kas toje knygoje buvo parašyta? Toje knygoje buvo parašyti Mano žodžiai: „Aš esu Dievas, ir jūs taip pat esate Dievas. Aš žinau, kad esu Dievas, bet jūs, kad esate Dievas, dar nežinote.“ Perskaitęs tik tuos kelis sakinius, jis įgijo tokį pasitikėjimą savimi, kad nusikratė minčių apie savižudybę!

Tada jis nuvyko į Japoniją. Į jį žiūrėdamas Aš papasakojau jo istoriją. Tai sakiau ne tam, kad jį pagirčiau, – Aš papasakojau jo istoriją visiems kaip pavyzdį, kad visi suprastų, jog gilindamasis tik į vieną Mano knygos sakinį, jis įgavo tiek daug pasitikėjimo savimi, kad nusikratė minties apie savižudybę. Jis nebuvo susitikęs su Manimi, kai buvau fiziniame kūne, jis niekada nebuvo nuvykęs į Putapartį, jis niekada nedalyvavo jokiame satsange, bet dieviškąja valia perskaitė Mano knygą ir ėmė savimi pasitikėti.

Jūs pas Mane mokėtės. Augdami Mano artumoje, išmokote daugybę pamokų – jūs klausėtės ir Mano kalbų, bet jei jūsų transformacija neįvyko, tai kokia iš viso to nauda?

Aš visada į jus kreipdavausi „Atmos įsikūnijimai“, „Dieviškosios Meilės įsikūnijimai“ ir „Palaimos įsikūnijimai“. Aš niekada jūsų nevadinau „Negatyvumo įsikūnijimai“, „Proto įsikūnijimai“ ar „Kūno įsikūnijimai“. Jei patikėsite Mano žodžiais, jokių neigiamų minčių niekada nekils. Kol degs uodus atbaidanti spiralė, jie neatskris. Kol galvosite: „Aš esu Dievas“, neigiamų minčių neturėsite. Neigiamų minčių atsiras tik tada, kai pamiršite Dievą. Todėl visada ir visur turite galvoti apie Dievą.

Niekada nesėdėkite dyki – verčiau sutelkite protą į savo kvėpavimą, kuris nepaliaujamai kartoja: „Soham.“ Protas yra kaip džinas – kad ir kokį darbą šeimininkas duotų, jis iškart jį dirbs, bet jei darbo neturės, suris ir patį šeimininką. Todėl turėtumėte savo protui liepti nepaliaujamai laipioti aukštyn ir žemyn namasmaranos „stulpu“. Kartokite bet kurį Dievo vardą. Pavyzdžiui, galite kartoti: „Sai Ram, Sai Ram“, „Soham, Soham“, „Hari, Hari“ ar „Ram, Ram“. Kol galvosite apie Dievą, jokia neigiama mintis jums neateis. Man mein Ram, hath mein kam – kai rankos dirba, visada galvokite apie Dievą. Kad ir kokį darbą dirbate, darykite jį iš meilės Dievui. Visos jūsų mintys turėtų būti dieviškos, o kai taip gyvensite, jums nekils jokių neigiamų minčių.

Tai pasiekti galite praktikuodami. Iš pradžių kasdien tuo pat metu atsisėskite nuošalioje vietoje ir darykite namasmaraną, nes kartais kartoti Dievo vardo, kai aplinkui daug žmonių, neįmanoma. Jei pradėsite tai praktikuoti, vėliau tai vyks savaime, nepaliaujamai. Jei norite išmokti važiuoti dviračiu, pirmiausia turite rasti plyną vietą, kur nebūtų kliūčių ar trukdžių, kad galėtumėte susitelkti į važiavimą. Jei iš pradžių mokysitės ten, kur nieks netrukdo, tai vėliau kuo lengviausiai važinėsite po turgų – važinėdami dviračiu net galėsite kalbėtis su draugais, nes nebereikės koncentruotis į kelią. Važiuoti dviračiu tuomet bus kaip natūralus įprotis. Taip ir praktikuoti namasmaraną taps jums natūralu. Kad ir kiek kartų jums sakyčiau, daryti turite jūs. Šradhavan labhate džnanam – išmintis pasiekiama tik nuoširdumu.

Aš dažnai aiškinu, kad jei valgykloje pakabinsite čapačio nuotrauką ar klausysitės ilgiausių paskaitų apie čapačius, kartosite „čapatis“ ar net čapatį medituosite, jūsų skrandis neprisipildys. Turite bent mažą čapačio gabalėlį suvalgyti, jį nuryti ir suvirškinti – tik tada jūsų alkis bus numalšintas. Kad ir kaip dažnai jums kalbėčiau, kad ir kaip dažnai jūs klausytumėtės, žiūrėtumėte ar kontempliuotumėte, kol patys nepatirsite, naudos nebus. Jei vadovausitės nors vienu procentu to, ką Aš sakau, jūsų transformacija nustebins jus pačius.

Kodėl Aš grįžau? Aš grįžau ne skaityti paskaitų, o transformuoti jūsų. Tad išklausę paskaitų, paverskite tai savo kasdieniu gyvenimu ir patirkite transformaciją.

Satsangas Mudenahalyje 2015 m. balandžio 26 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 9 tomas, p. 181–184