Klausimas: Svami, Tu visada sakydavai, kad turime palaikyti su Tavimi tiesioginį ryšį. Kaip atskirti Tavo balsą nuo savo minčių galvoje ir kaip juo sekti?

Svamis: Pirmiausia išmokite nuraminti savo protą, nes protas linkęs duoti blogų patarimų. Jei suvaldysite protą ir jį nutildysite, kaip kad visi čia tylite, tada Mano balsą išgirsite.

Kaip nutildyti protą? Žinote, vaikai žaidžia žaisliniais automobiliais, o jei į juos įdėsite baterijų, automobiliai vis suks ir suks ratu. Kvėpavimas protui suteikia energijos. Jei kvėpuojate greitai arba jei kvėpuojate per giliai, protas gauna daug energijos ir tampa nevaldomas, kaip labai energingas vaikas. O jei kvėpavimą sulėtinsite, leisdami protui „įkvėpti“ tik tiek, kiek reikia, tada jis nustos be reikalo nerimavęs ir nutils. Valdykite savo kvėpavimą – taip suvaldysite bei nuraminsite savo protą. Tada Mano balsą galėsite girdėti vis geriau.

Klausykitės Manęs, kad ir kur būtumėte, nesvarbu, ar jūs pasinėrę į veiklą, ar esate tylioje vietoje. Turite nuolat stengtis savo protą į tai „nustatyti“. Gero muzikanto ausys „nustatytos“ taip, kad jis geba pastebėti kiekvieną netiksliai sugrotą natą ir atkreipti į tai dėmesį. Lygiai taip pat, kuo dažniau nutildysite savo protą ir stengsitės klausytis Mano balso, tuo geriau jį girdėsite. Pratinkitės tai daryti tylioje vietoje, kaip ir vairuoti automobilį mokotės atviroje tuščioje vietoje, kad niekas netrukdytų.

Antras dalykas – jei į tą patį klausimą gaunate du atsakymus, visada prisiminkite, kad Mano atsakymas yra tas, kuris nesavanaudiškas. O savanaudiškas yra jūsų! Jei vadovausitės Mano patarimu, tą pačią akimirką pajusite ramybę. Įrodymas, kad lijo, – tai drėgna žemė. Įrodymas, kad paklusote Mano balsui, – tai iš karto jūsų širdį užliejanti ramybė.

Vakaro satsangas Mudenahalyje, 2015 m. rugsėjo 6 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 104–105

Klausimas: Dabartiniam jaunimui vis sunkiau rasti gyvenimo draugą, su kuriuo galėtų susituokti. Santuoka nebeatrodo tokia, kokia ji buvo mūsų tėvų laikais, o skyrybų daugėja. Svami, gal galėtum mums patarti, kokia šiuolaikiniame pasaulyje turėtų būti santuoka?

Svamis: Santuokos išliks ilgiau, jei vyrai ir moterys supras, kodėl jie turėtų tuoktis, o ne su kuo turėtų tuoktis. Santuoka yra būdas išplėsti savo meilę. Prieš santuoką jaunuolis galvoja tik apie save, o mergina – tik apie save. Po santuokos vyras pradeda galvoti: „Kaip galėčiau padaryti ją laimingą? Kaip galėčiau geriau ja pasirūpinti?“ Taip jo meilė išsiplečia nuo „aš“ iki „mes“, nors tai vyksta tik šeimoje.

Gimus vaikams, tėvų meilė dar labiau išsiplečia, kad jie galėtų pasirūpinti ir vaikų gerove. Prieš įsidėdami kąsnį į burną, tėvai pasidomi, ar vaikams patogu, ar jie pamaitinti ir ar yra laimingi. Ši meilė juos moko aukotis, ir tik aukodamiesi galite tapti laimingi. Santuokos, kurios nėra grindžiamos pasiaukojimu, ilgai neišliks. Tikra meilė yra pasiaukojimas – pirmiausia galvojama apie kitus, o tik paskui apie save. Jei vyras ir žmona sugeba galvoti vienas apie kitą labiau nei apie save ir yra pasirengę vienas dėl kito aukotis, tada santuoka gyvuos.

Todėl ir sakau, kad kai žmonės tuokiasi sužavėti tik išorinio grožio, kuris laikui bėgant išnyksta, meilė, kurią Aš vadinu prieraiša, taip pat su laiku išblės. Ilgiau truks santuoka to, kuris tyrinėja vidų – ar žmogus geras ir kilnus. Deja, žmonių, kurie būtų gražūs ir išore, ir vidumi, pasitaiko labai retai. Galvodami apie santuoką, žmonės renkasi netinkamai, atsižvelgdami tik į išorinį grožį. Santuoka turi padėti išmokti aukotis ir prisitaikyti. Jei to nebus, dėl egoistiškos žmogaus prigimties santuoka ilgai netruks.

Satsangas Londone, 2015 m. rugpjūčio 30 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 60–61

Klausimas: Brangus Svami, Tu sukūrei šią nuostabią visatą. Ar yra gyvybė už Žemės ribų, pavyzdžiui, kokių nors būtybių kitose planetose? Jei taip, ar jos patiria tuos pačius išbandymus ir kančias kaip ir mes?

Svamis: Šiame pasaulyje yra daug žemynų, kuriuose yra daugybė šalių. Tie, kurie nėra keliavę, kaip kad žmonės, gyvenantys mažuose Indijos kaimeliuose, gali manyti, kad Amerika neegzistuoja, nes jie niekada ten nebuvo ir jos nematė. Visus žmones saisto tam tikri apribojimai, kuriuos lemia vieta, laikas ir aplinkybės, todėl jie gali suvokti labai nedaug.

Kol Indijos gyventojas nenuskris į Ameriką, jis nežinos, kad Amerika egzistuoja. Kol amerikietis nenuskris į Londoną, jis gali ir nežinoti, kad Londonas egzistuoja. Panašiai ir Londono gyventojas sužinos, kad Afrika egzistuoja, tik ten nuvykęs. Kol save laikote žmonėmis, esate labai apriboti ir todėl negalite suvokti to, kas yra anapus trijų dimensijų, kuriose gyvenate.

Tačiau dar daugiau nei fizinių visatų, egzistuojančių išorėje, yra pasaulių, kurie egzistuoja lygiagrečiai su tuo pasauliu, kuriame gyvenate. Jūs gyvenate tik fizinėje egzistencijos plotmėje. Egzistuoja aukštesni lygmenys, kurie aprašyti šastrose (šventraščiuose). Yra 14 lokų, arba pasaulių, kurie egzistuoja ir aukščiau, ir žemiau žmogaus egzistencijos lygmens. Šie pasauliai yra ne materialūs, jie energijos būsenos.

Kai kalbate apie pragarą ir rojų, argi manote, kad yra vieta, vadinama rojumi, į kurią galima nuskristi lėktuvu? Ne. Visa energija virsta materija, o visa materija galiausiai virsta energija. Žmonės garbina daugybę dievų ir deivių, bet kurgi jie visi egzistuoja? Jie egzistuoja ne fizinėje plotmėje, kaip kad jūs, tačiau vis tiek tikite, kad jie egzistuoja kažkur, kažkokioje vietoje. Visi jie yra energijos būsenos. Prieš tapdami materija, jie egzistuoja kaip energija.

Taigi, nesvarbu, ar šioje fizinėje visatoje yra kitų pasaulių – o jų yra, – svarbu tai, kad jie yra tik dalelė visos Kūrinijos. Pasaulis yra kur kas didesnis už šį fizinį pasaulį, bet jis egzistuoja būdamas energijos būsenos, subtilios būsenos. Yra didžių būtybių, kurios kontroliuoja šios materialios visatos veikimą. Būtent ten rasite aukštesnių būtybių, labiau išsivysčiusių asmenybių, dievų, deivių, angelų ir astralinių būtybių. Jos yra ne fiziniame pasaulyje. Kaip galite jas pamatyti ar pajusti? Protas yra instrumentas, galintis suvokti daug daugiau, ne tik fizinį pasaulį. Net ir sėdėdami čia jūs matote tik tai, kas patenka į matomos šviesos diapazoną, bet nematote infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių spektro.

Jūsų ausys girdi tik tuos garsus, kurie yra girdimojo diapazono ribose. Tačiau yra garsų, esančių aukščiau ir žemiau šio diapazono, kurių girdėti negalite. Juslės yra ribotos ir gali suvokti tik dalelę pasaulio. Milžiniškos visatos egzistuoja aukščiau ir žemiau to diapazono, kurį žmogus geba suvokti.

Taigi, taip – yra pasaulių, būtybių ir dalykų, kurie egzistuoja už žmogaus suvokimo ribų, bet dar svarbiau, kad jie yra energijos, o ne fiziniame pasaulyje. Turite tikėti šia nefizine Dievo Kūrinijos dalimi, kaipgi kitaip paaiškinti, kad žmogus amžių amžius garbina dievus bei deives ir nežino, kur jie egzistuoja?

Satsangas Londone, 2015 m. rugpjūčio 30 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 55–57

Klausimas: Klausydami pamokymų „Kaip suvaldyti protą“ bei Kathopanišados aiškinimų ir tai praktikuodami, mes sugebame iš dalies atsisakyti savo tapatybės ir pripažinti, kad per mus veikia Dieviškoji energija. Ir vos pradėję tai praktikuoti, iškart pasijuntame daug lengvesni. Kai tai darome nuolat, tas lengvumo pojūtis vis stiprėja. Ar tai reiškia, kad mes tobulėjame?

Sadguru Šri Madhusudanas Sai: Taip. Nuolatinė netrikdoma ramybė yra jūsų dvasinės sėkmės matas. Ta ramybė, tas lengvumas turi ateiti ir išlikti amžinai, nesusilpnėti, nesutrikti – nes negalite patobulėti dar labiau. Absoliuti ramybė yra aukščiausia būsena. Tos absoliučios ramybės pagerinti nebegalite. Negalite tapti ramesni už Patį Dievą. Aš tai jau patyriau, todėl žinau, kas tai yra. Tokią ramybę turėtumėte jausti nuolat. Kai taip nesijaučiate, žinokite, kad nukrypote, nutolote. Todėl visada turite stengtis sugrįžti į absoliučios ramybės būseną.

Sadguru Šri Madhusudano Sai atsakymai į jaunimo klausimus
2022 m. balandžio 16 d. Singapūras >>

Klausimas: Kaip mus veikia mūsų praeitis? Skausmo baimė ir malonumų troškimas dėl pasąmonėje likusių įspaudų mus verčia elgtis blogai. Kodėl tos baimės ir troškimai vis dar išlieka, nors ir labai stengiamės susitelkti į tiesą? Ar taip yra dėl praeities guṇų (savybių)?

Sadguru Šri Madhusudanas Sai: Taip, guṇos yra, kiekvienas gimsta turėdamas guṇas ir mūsų gyvenimus lemia mūsų guṇos. Kareivis yra labai drąsus ne todėl, kad iš tikrųjų yra drąsus, o todėl, kad eiti ir kovoti jį verčia jo guṇos. Jei su niekuo nekovos, jis negalės ramiai miegoti – tokia yra guṇa. Galima tai pavadinti drąsa, bet tiesa yra tokia – jo guṇa kovoti su žmonėmis verčia jį eiti ir kautis. Nesvarbu, už kurią pusę jis kovoja – jis turi kovoti. Taigi, guṇa mus verčia daryti tam tikrus dalykus – tokia yra tiesa.

Kaip šias guṇas įveikti? Štai ties tuo turite padirbėti. Jūsų baimė, godumas, pyktis, nusivylimas, ambicijos – visos šios guṇos ateina iš praeities. Tačiau būdami tinkamoje draugijoje galite pamažu šias netinkamas guṇas įveikti ir iš pradžių jas pakeisti tinkamomis, o paskui atsikratyti visų guṇų ir pakilti virš jų – tai vadinama guṇātīta. Taigi, tai įmanoma tik tada, kai būnate geroje draugijoje, bendraujate su gerais ir kilniais visuomenės žmonėmis ir jais sekate. Tam reikia pastangų, kaip sakė Krišna: „uddharedātmanātmānaṃ“ – jūs turite stengtis save pakylėti. Jūs pats esate sau draugas; jūs pats esate sau priešas. Taigi, turite dėti reikiamas dvasines pastangas – niekas už jus to nepadarys. Būdami gerų žmonių draugijoje turite įveikti savo praeities vāsanas (giliai įsišaknijusius polinkius) bei guṇas ir pasisemti naujų idėjų, gerų jausmų ir guṇų, kad įveiktumėte senąsias. Senus nepageidaujamus dalykus pakeiskite geresniais!

Sadguru Šri Madhusudano Sai atsakymai į jaunimo klausimus
2022 m. balandžio 16 d. Singapūras >>

Klausimas: Svami, nors stengiamės būti nesavanaudžiai, visada patiriame išbandymų. Labai stengiamės nekreipti dėmesio į situacijas, kurios mūsų neveda prie Dievo, ir manome, kad šitaip atsiduodame. Tačiau kaip atskirti, kada situaciją ignoruojame, o kada iš tiesų atsiduodame?

Sadguru Šri Madhusudanas Sai: Kai nesate prie ko nors prisirišę ir tai ignoruojate, vadinasi, jūs atsiduodate. Kai esate prie to prisirišę ir bijote, jog tai gali sukelti jums skausmą, todėl tai ignoruojate, tuomet jūs nesate atsidavę. Kad ir koks būtų rezultatas, geras ar blogas, turite jį priimti arba ignoruoti ir būti neprisirišę. Tarkime, jei už tam tikrą dalyką jums pasiūlyčiau milijoną dolerių, ar į tai nekreiptumėte dėmesio? Jei jums to reikia, jūs to neignoruosite ir sakysite: „Aš gavau iš Dievo žinią, kad turiu tai priimti.“ O jei, tarkime, turėtumėte progą paaukoti milijoną dolerių kilnesniam reikalui, tuomet sakytumėte: „Ne, ne, aš turiu svarbesnių pareigų. Dievas nori, kad daryčiau tą ir aną, tai kaip aš galiu daryti dar ir šitą? Aš tai ignoruosiu ir atsisakysiu.“ Tai nėra tikrasis atsidavimas, nes esate prie kažko prisirišę, bijote, nenorite su tuo turėti reikalų, todėl tai ignoruojate. Tai jūsų ego. Jei sugebate su tuo susidoroti, tačiau paleidžiate, tuomet tai yra atsidavimas. Kiekvieno sąžinė žino, ką reiškia ignoruoti ir ką reiškia atsiduoti. Kartais jaučiatės bejėgiai, kad negalite ko nors padaryti, ir tai vadinate atsidavimu. Vien dėl to, kad taip pavadinsite, atsidavimu tai netaps.

Tiesa ta, kad kai esate bejėgiai ir nieko negalite padaryti, jūs tą pavadinate atsidavimu Dievui – tai neteisinga. O jei situaciją visiškai kontroliuojate ir turite galimybę rinktis, tačiau leidžiate, kad viskas vyktų taip, kaip turi vykti, – tuomet tai yra atsidavimas. Bejėgiškumas – tai ne atsidavimas. Sakome, kad Draupadė atsidavė, tačiau tiesa ta, kad tai buvo bejėgiškumas. Jei tai būtų buvęs atsidavimas, tai atėjusi į rūmus ir supratusi, kas vyksta, ji tą pačią akimirką būtų šaukusis Krišnos: „Krišna, tik Tu vienas gali man padėti, šitie žmonės man niekuo padėti negali.“ Tačiau Krišna nebuvo pirmasis jos pasirinkimas. Ji didžiavosi esanti karaliene, todėl šaukėsi savo vyrų. Ji didžiavosi esanti Kuru vanśos (dinastijos) marti, todėl šaukėsi vyresniųjų. Galiausiai supratusi, kad niekas jai nepadeda, ji vis dėlto manė, kad gali apsisaugoti pati, nes irgi buvo kṣatriya (priklausė karių kastai), bet to padaryti nesugebėjo. Tik tada ji paprašė Krišnos pagalbos. Tai bejėgiškumas.

Taigi, jei pripažįstate: „Aš taip darau, nes esu bejėgis, nenoriu su tuo susidurti, noriu to išvengti“ – tuomet tai nėra atsidavimas. Kai norite, kai galite su tuo susidoroti, kai gebate tai priimti ir padaryti tai, ką reikia, tačiau leidžiate, kad viskas vyktų taip, kaip ir turi vyksta, – tuomet tai yra atsidavimas. Visi žinome, kuo šie du požiūriai skiriasi. Tiesiog pasiklauskite savęs, savo viduje, ir jums atsakys – jei jaučiate nerimą, žinokite, kad tai yra ignoravimas. Kai jaučiate palengvėjimą, žinokite, kad tai yra atsidavimas. Viduje kilęs nerimas jums sako, kad elgiatės neteisingai.

Sadguru Šri Madhusudano Sai atsakymai į jaunimo klausimus
2022 m. balandžio 16 d. Singapūras >>

Klausimas: Kaip dirbti kaip Sai? Atrodo, kad tai didžiulis iššūkis! Reikia visiško nesavanaudiškumo ir tyros atjautos. Kokiais mažais žingsneliais galėtume pamažu tai pasiekti?

Sadguru Šri Madhusudanas Sai: Tai labai juokinga, nes iš tiesų tai nėra didelis iššūkis. Tai padaryti lengviausia. Būti tuo, kas iš tikrųjų esi, yra lengviausia, o apsimesti tuo, kuo nesi, – sudėtinga. Manau, kad jūs visą laiką apsimetinėjate kažkuo kitu. Iš tikrųjų tai yra sunku, ir aš tai suprantu. Turiu jums tai pasakyti iš savo patirties. Tą akimirką, kai norite gyventi kaip Sai, jūs tiesiog atsisakote visų savo troškimų, prisirišimų ir visų asmeninių idėjų. Jūs tampate labai lengvi ir kartu pilni. Ir tada, jei pasitikrinsite, ko tapę tokiais nepasiekėte, pamatysite, kad viskas pasiekta. Kaip jau sakiau, per jus pradeda veikti Dievas. Taigi sau priminkite tą naudą, kurią gausite tapę „tuo“. Tai paskatins jus šiek tiek pasistengti. Gyvenimas pasidaro labai lengvas. Kad ir kokie dideli būtų projektai, aš dėl jų nesijaudinu. Nerimauju tik dėl to, dėl ko man reikia nerimauti dabar. Kitą akimirką aš dėl to nebesijaudinu. Jei viskas pavyks – bus puiku, jei ne – vis tiek viskas yra gerai. Ir vienu, ir kitu atveju toliau darysime tai, ką reikia. Todėl įdėkite savo pastangų. Šis kelias tapti Sai – tai nuolat sau priminti, kiek nedaug galite ką nors kontroliuoti. Visa tai yra Dieviškoji valia. Jūs stojate skersai kelio Dieviškajai valiai, jūsų protas kišasi ir tai valiai trukdo. O jūsų gyvenimas juk galėtų būti labai lengvas. Tad pasakykite sau apie naudą, kurią gaunate gyvendami kaip Sai. Sai reiškia jūsų tikrąją Savastį.

Priminkite sau apie naudą ir tikriausiai jūsų protas bus paskatintas įdėti pastangų. Atsikratykite nepageidaujamų norų. Pirmiausia atsisakykite radžasinių troškimų. Jūs norite gerai atrodyti, gerai rengtis, turėti gerą namą, automobilį – viskas gerai, tačiau nubrėžkite ribas. Jei nenubrėšite ribų, ratas vis plėsis ir taps panašus į judantį taikinį, į kurį niekada negalėsite pataikyti. Tad nubrėžkite ribas: „Štai kur man turėtų būti patogu; šie du kambariai yra pakankamai geri mano šeimai, man nereikia aštuonių kambarių; šie du automobiliai yra pakankamai geri visai šeimai, aš nesinaudoju visais šešiais garaže išrikiuotais automobiliais; mano banko sąskaitoje yra pakankamai daug pinigų, man nereikia jų kaupti daugiau, o jei dirbsiu iki kito mėnesio, vėl užsidirbsiu; taigi, tegul dalis mano turtų bus skirta tam, kas neštų naudą kitiems.“ Taip pradėsite ruoštis. Pamatysite, kad jūsų iždas niekada nebus tuščias, nes Dievas mėgsta pripildyti iždą tų, kurie malšina kitų troškulį. Šalia manęs matysite tokius žmones – jie neturi jokių turtų, jokių pinigų, bet per juos nudirbama daugybė darbų, per jų rankas praeina tiek daug pinigų, daugybės žmonių gyvenimai pagerėja – nes jie tiesiog leido, kad taip būtų. Šiame procese jais pačiais irgi pasirūpinama.

Pateiksiu pavyzdį. Aš daugiau nebesirūpinu dėl savo maisto, drabužių, gyvenamosios vietos ir žmonių, kurie manimi rūpintųsi, bet dabar visais mano poreikiais pasirūpinta daug geriau. Jei norėsiu nusipirkti 5000 rupijų vertės marškinius, aš 5000 kartų pagalvosiu. Dabar aš negalvoju. Viskas, ką gaunu, yra mano. Aš negalvoju: „O, šitie žmonės tai davė“ ir neišsiugdau ego ar kaltės jausmo. Aš net nemanau, kad turėčiau nepriimti daiktų iš kitų – tokia mintis neegzistuoja. Taip pat neturiu ir jokių reikalavimų, kad priimsiu tik šitai – ir viena, ir kita išnyko. Gyvenimas toks lengvas, toks ramus, toks palaimingas. Aš tiesiog atlieku savo pareigą. To noriu, to nenoriu – rāga, dveṣa (prieraiša, neapykanta) – šie abu dalykai man neegzistuoja. Viskas ateina kaip Dieviškoji valia, ir viskas, ko yra per daug, nėra mano. Štai ką sako mūsų šventraščiai – tai, ko tau per daug, yra ne tavo. Jei jums ko nors nereikia, tai nėra jūsų. Net jei tai yra jūsų vardu, tai nėra jūsų – turite visada tai atsiminti! Jei tuo vadovausitės, niekada neliksite tuščiomis.

Pagaliau jums reikia tik lovos, į kurią galėtumėte sugrįžti ir ramiai išsimiegoti. Visas namas jūsų neužmigdys. Nei didelis miegamasis, nei pati jaukiausia lova užmigti nepadės – padės tik švari sąžinė. Švari sąžinė yra būtent tai, ko pritrūksta, kai bandote ką nors daryti mėgdžiodami kitus. Mums užtenka švarios sąžinės, nieko daugiau. Jei suvoksite tokio gyvenimo potencialą, jo galią ir grožį, jo į nieką nekeisite. Jei manęs paklaustumėte, ar imčiausi darbo, už kurį mokėtų milijardą dolerių, – aš to nesiimčiau. Jei gundysite mane kuo nors iš šio pasaulio – nesutiksiu. Aš žinau, kaip vertinga tai, ką turiu, ir to neiškeisčiau į nieką pasaulyje. Štai kodėl, kai kažkas Motinos Teresės paklausė: „Kaip tu galėjai prausti tą pūvantį raupsuotąjį? Aš to nedaryčiau ir už milijardą dolerių“, ji atsakė: „Aš irgi to nedaryčiau. Aš tai darau dėl Jėzaus. Aš tai darau ne už milijardą dolerių.“ Taip jūs išmoksite pažinti, kas gyvenime yra vertinga, ir to neiškeisite į nieką kitą. Tad tai prisiminkite ir taip lavinkite savo protą bei nuolat skatinkite jį tapti nesavanaudišku.

Sadguru Šri Madhusudano Sai atsakymai į jaunimo klausimus
2022 m. balandžio 16 d. Singapūras >>

Klausimas: Kodėl pamiršome, kad esame Dievas? Kodėl taip sunku tai suvokti, nors mūsų prigimtinė teisė ir yra suvokti Dievą?

Sadguru Šri Madhusudanas Sai: Tiesa ta, kad mes niekada nepamiršome, jog esame Dievas. Mes visada žinome, kad esame Dievas, todėl esame aukščiau visko, kas žemiška. Tačiau šį žinojimą užgožia kažkas kita, ką mes vadiname upadhiais. Mus dengia iliuzinis apvalkalas, kuris mus rodo kaip kažką kitą, o tas apvalkalas – tai mūsų kūnas. Kai tik siela patenka į kūną, jos tapatybė pasikeičia. Ji susitapatina su kūnu, su vardu ir pavidalu, o tai aptemdo regėjimą. Todėl, norėdami suvokti tiesą, turime atsikratyti kūno sąmonės – šis procesas ir yra dvasingumas. Kai gimstate, nutinka štai kas – žmonės jus sutapatina su vardu ir pavidalu. Tačiau Madalasa savo vaikams dainuodavo priešingai: „Tu esi sudhosi (tyras), budhosi (nušvitęs), nirandžanosi (nepriekaištingas); tu nesi šis kūnas, tu esi Dievas“, ir jos vaikai užaugę tapo džnaninais. Deja, pasaulyje dauguma žmonių yra adžnaniai (neišmanėliai), tad kai pas juos patenkate, jie moko adžnanos. Todėl turite iš to išsivaduoti įveikdami kūno sąmonę ir būdami satsange – turite bendrauti su gerais žmonėmis ir išsiugdyti tvirtą įsitikinimą, kad jūsų kūnas tėra išorinis apvalkalas arba danga, o vidinis gyventojas yra Dievas. Turite milijoną kartų sau tai priminti. Kai kvėpuojate, jums visą laiką tai ir sakoma: „Soham, Soham“ – aš esu Tai, aš esu Tai. Atkreipkite į tai dėmesį! Tai darbas, kurį reikia padaryti.

Sadguru Šri Madhusudano Sai atsakymai į jaunimo klausimus
2022 m. balandžio 16 d. Singapūras >>

Klausimas: Svamis, kaip nuolat galvoti apie gerus dalykus, ypač po ilgos darbo dienos? Kai kurie iš mūsų mieliau įsijungia „YouTube“ ar „Netflix“, užuot klausęsi Dieviškųjų kalbų ar ko nors dvasingo. Kaip įveikti tą polinkį ir nesiblaškyti?

Sadguru Šri Madhusudanas Sai: Turite treniruoti protą ir priversti jį pamėgti gerus dalykus – kaip ir vaiką reikia kurį laiką mokyti pamėgti tam tikrą maistą, nes iš pradžių naujo skonio jis atsisako. Štai kodėl svarbi disciplina ir tvarkaraštis. Turite nuspręsti, kad grįžę iš darbo pirmas 20 minučių klausysitės ko nors dvasingo. Iš pradžių gali tekti prisiversti, bet po tam tikro laiko jums tai pradės patikti. Ir tada suvoksite: „O! Kaip švaistyčiau laiką, jei tiesiog žiūrėčiau tai, kas neturi jokios įtakos mano dvasiniam gyvenimui arba nepadės man jokioje situacijoje. Tai tik laiko švaistymas.“ Štai ką sako išminčius Narada: „Nešvaistykite šiame pasaulyje nė pusės akimirkos. Laikas toks brangus, kad jį reikia naudoti tik dvasiniam darbui.“ Mūsų protą reikia lavinti kaip vaiką, kuriam tam tikri dalykai iš pradžių nepatinka, bet reikia vis kartoti ir kartoti, protą vis įkalbinėti ir raginti skirti laiko kokiam nors dvasiniam dalykui. Tam iš pradžių gali padėti disciplinuota rutina. Nieko tokio, jei žiūrėdami Kaṭhopaniṣadą ir užmigsite. Net jei neišklausysite viso epizodo, vis tiek tai daryti yra geriau, nei prieš užmiegant žiūrėti ką nors kita, nes bent dalis Kaṭhopaniṣados minčių turėjo patekti į jūsų pasąmonę – tai geriau nei žiūrėti ką nors per „Netflix“, kas labai žemiška ir gali sutrikdyti jūsų ramybę. Taigi tam tikrą laiką treniruokitės. Norėdami gauti naudos ir augti, turite pasistengti.

Sadguru Šri Madhusudano Sai atsakymai į jaunimo klausimus
2022 m. balandžio 16 d. Singapūras >>