Klausimas: Ar galime visas savo mintis, žodžius ir darbus visiškai atiduoti Dievui, kad valdytų Jis, o ne protas? Ar malda gali padėti?

Svamis: Malda gali padėti, bet tik labai nuoširdi malda. Jei kartą tai atiduodate Dievui, Jis jums daugiau nebegrąžins. Todėl vėliau nieko nereikalaukite. Kai tik atiduosite tai Dievui, jūsų gyvenimas visiškai pasikeis, jūs niekada nebebūsite toks pat. Nesistenkite vėl tapti tuo, kuo buvote anksčiau. Turite apsispręsti.

Kai peržengiate Lakšmana Rekhos (apsauginio barjero) ribą, nebegalite grįžti atgal – toks yra pasidavimas. Kartą Kabyras Dasas pasakė: „Kai buvau aš, Dievo nebuvo, o dabar, kai Dievas yra, manęs nėra.“ Panašiai, kai Sai yra čia, jūsų nėra, o kai jūs esate čia, Manęs nėra. Suvokimas yra toks: arba viskas yra Dievas, kaip advaitoje (nedualizme), arba jūs esate vienas, pasiklydęs iliuzijoje. Ten, kur yra „aš“, negali būti „Sai“, o ten, kur yra „Sai“, negali būti „aš“. Todėl rinkitės supratingai.

Taip, malda padės, bet kartu su malda reikia ir pastangų. Geras gydytojas pasakys, kokios dietos turite laikytis ir kokius vaistus vartoti. Jei vartosite vaistus, bet nesilaikysite tinkamos dietos, rezultatų nepasieksite. Lygiai taip pat ir malda yra tik viena dalis, o pastangos – kita. Kiekvieną akimirką viską darykite iš meilės Dievui, dėl Dievo, neprisirišdami. Visa tai yra pastangos, padedančios jums pasiekti pasidavimo būseną.

Viešasis satsangas Melburne, Australijoje, 2019 m. gegužės 2 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Australijoje 2019 m. balandžio–gegužės mėn., p. 48–49 (anglų k.)

Kaip aiškinama mūsų šventraščiuose, yra trys priežastys: avidyā, arba neišmanymas, kāma, arba neteisingi troškimai, ir karma, arba veiksmai, kuriais tenkinami tie neteisingi troškimai. Įsigilinus paaiškėtų, kad pastarųjų dviejų priežasčių šaknis galima atrasti pačioje pirmoje priežastyje – neišmanyme. Šie trys dalykai – avidyā, kāma, karma – mūsų šventraščiuose vadinami hṛdaya granthi, arba širdies mazgais. Jie taip stipriai žmogų suriša, kad pasidaro sunku tuos mazgus atrišti ir iš jų išsilaisvinti.

Troškimas ką nors pažinti atsiranda tik tada, kai žmogus sužino, kad toks dalykas egzistuoja. Pavyzdžiui, jei nežinosite, kad rinkoje pasirodė naujas kokio nors gaminio modelis, nesvarbu, ar tai būtų jūsų mėgstamas automobilis, ar telefonas, tai negalėsite jo užsinorėti. Taigi pirmoji priežastis, kodėl nekyla noras suvokti tikrąją Savastį, – tai nežinojimas, kad tokia sąvoka išvis egzistuoja. Taip būna, jei esate draugijoje tokių žmonių, kurie lygiai taip pat apie tai nežino. Tai vadinama avidyā arba neišmanymu, kuris yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonėms trūksta noro pažinti savo Dieviškumą. Jie ne tik nežino apie Dievo egzistavimą, bet ir jų žinios apie supantį pasaulį, kurį patiria kūnu ir protu, yra neteisingos.

Antroji priežastis – kāma, arba neteisingi troškimai, gimę iš avidyos. Klaidingos žinios apie pasaulį ir jo laikinus malonumus verčia žmogų manyti, kad šis pasaulis yra tikras ir jo teikiami džiaugsmai bus amžini. Tai sukuria virtinę troškimų, kuriais siekiama pasaulio, užuot siekus Dievo. Be to, net jei žmogus sužino, kad egzistuoja toks dalykas kaip Dieviškumas, tie blaškantys troškimai, kuriais jis siekia menkų kūno malonumų ir greitai pasiekiamų, bet trumpalaikių proto džiaugsmų, neleidžia nuolat eiti tikrosios Savasties suvokimo keliu. Kūnas ir jo įvairiausi poreikiai, protas ir jo nesibaigiantys troškimai nuolat verčia žmogų atkakliai stengtis juos tenkinti, tad jam beveik nelieka energijos, kurią galėtų skirti tikrajai Savasčiai suvokti.

Trečioji priežastis yra karma, arba veiksmai, kurie gimsta iš kāmos, arba tam tikro troškimo. Kai žmogui kyla klaidingas troškimas, t. y. kitoks nei suvokti tikrąją Savastį, tuomet jis yra priverstas imtis veiksmų, kad tą troškimą įgyvendintų.

Pavyzdžiui, jei norite naujo prietaiso ar tam tikro dalyko, kad jį įsigytumėte, turėsite dėti tam tikras pastangas, teisingas ar neteisingas. Visi žinome trečiąjį Niutono veiksmo ir atoveiksmio dėsnį, kuris teigia, kad kiekvienas veiksmas turi tokį pat atoveiksmį, nukreiptą priešinga kryptimi. Tai galioja ir karmos atveju! Kiekvienas atliekamas veiksmas sukelia ir atoveiksmį arba pasekmes. Šios pasekmės gali būti malonios arba skausmingos, priklausomai nuo to, koks veiksmas buvo atliktas. Tačiau karmos sukeltą atoveiksmį arba pasekmes, vadinamas „karma prabhāva“, neišvengiamai teks patirti. Atoveiksmis, kylantis iš bet kokio veiksmo, sukelia sekantį veiksmą, todėl ir sekantį atoveiksmį. Šis ciklas vis tęsiasi ir tęsiasi. Panagrinėkime tokį pavyzdį. Tarkime, užsimanėte naujo rankinio laikrodžio, kurio reklamą ar nuotrauką aną dieną matėte reklaminiame stende. To laikrodžio kaina šiek tiek viršija jūsų biudžetą, tad norėdami jį nusipirkti, turite arba išleisti dalį savo santaupų, arba užsidirbti papildomų pinigų, arba imti paskolą. Kiekvienas iš šių būdų jus savaip paveiks. Jei išleisite savo santaupas, jausitės mažiau saugus, dėl to gali kilti nerimas, kuris privers jus uždirbti daugiau, kad tas išlaidas kompensuotumėte. Jei reikės uždirbti daugiau, teks dirbti daugiau valandų, vadinasi, turėsite atsisakyti kitos veiklos, tokios kaip poilsis bei laisvalaikis, o tai gali turėti įtakos jūsų sveikatai. Jei laikrodžiui įsigyti skolinsitės pinigų, nereikia nė aiškinti, kokios bus pasekmės – jus apims baimė ir nerimas, nes skolą turėsite grąžinti. Taigi, nors ir buvo malonu įsigyti brangų laikrodį, tačiau tai sukėlė veiksmų ir atoveiksmių virtinę. Gana dažnai pasitaiko, kad kol pagaliau įsigyjate naują to laikrodžio modelį, rinkoje pasirodo dar naujesnis modelis, kuris sukelia naują norų ir veiksmų seką.

Tad jei žmogus trokšta ne išsilaisvinimo, o ko nors kito, jį ima pančioti veiksmų ir atoveiksmių grandinė. Neišmanančiam, koks yra tikrasis gimimo žmogumi tikslas, kyla kitokie troškimai, o ne noras suvokti tikrąją Savastį. Iš tokių troškimų gimsta veiksmai ir atoveiksmiai, kurie yra tarsi viena paskui kitą einančios grandys grandinėje. Dėl šios priežasties dauguma žmonių neina tikrosios Savasties suvokimo keliu.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
1 klausimas iš 5 skyriaus „Karma ir likimas

Klausimas: Svami, kinų kultūroje rugpjūtis yra septintasis mėnuo, jis vadinamasis Alkanų vaiduoklių festivaliu. Ar iš tiesų yra koks nors pragaras, kurio vartai šį mėnesį atsiveria, kad dvasios ateitų į mūsų pasaulį? Rojus yra toks didžiulis. Tikima, kad ten yra švarios žemės lopinėliai, kur ilsisi iškeliavusio sielos. Ar tai tiesa?

Svamis: Jei yra rojus, turi būti ir pragaras. Jei yra diena, turi būti ir naktis. Kur nėra rojaus, ten pragaras, o kur nėra pragaro, ten rojus. Tos vietos buvo žinomos visose kultūrose, nesvarbu, ar tai būtų kinų, indų, graikų, ar bet kuri kita senovės kultūra.

Savo ribotais pojūčiais jūs regite tik fizinį pasaulį. Yra pasaulių ir aukščiau, ir žemiau jūsų suvokimo ribų. Tiesa ta, kad yra kitų būtybių ir kitų pasaulių, kurių jūs nematote ir nesuvokiate. Kai išsiugdysite gebėjimą matyti, girdėti ar patirti tai, kas yra anapus fizinių pojūčių, jums atsivers visiškai naujas pasaulis.

Kaip apie tai sužinojo išminčiai ir aiškiaregiai, žmonės, panirę į gilią meditaciją? Jie galėjo ne kūnu, o savo mintimis aplankyti tas vietas ir sugrįžti. Net kai sėdite čia, jūsų kūnas yra čia, bet protas gali būti biure, pas draugą ar net kitoje šalyje. Protas yra tai, per ką jūs suvokiate, o kūnas yra inertiškas. Išminčiai ir aiškiaregiai savo protą galėjo pakylėti iki tokio lygio, kad gebėjo suvokti tas subtilesnes realybes. Taip jie atrado, kad gyvenimas yra daugiau nei tai, kas pasirodo šiame fiziniame lygmenyje.

Tą akimirką, kai atsiskyrėte nuo Dieviškojo šaltinio, jūs tapote tarsi atskiri vandens lašeliai, atsiskyrę nuo pagrindinio srauto. Ilgainiui, susijungę į Vieną, visi vėl sugrįšite į tą patį srautą.

Atėję į šį pasaulį gyvenate su daugybe žmonių ir iš jų visų mokotės. Sužinote, kokie jūsų gyvenimo tikslai ir kaip tobulėti. Jei darote gerus darbus, būnate paaukštinami. Jei gerų darbų nedarote, turite ir toliau egzistuoti ten, kur esate. Darydami gera, pasieksite rojų, o nedarydami gera, išliksite savotiškame pragare.

Kas yra pragaras? Sielvartas yra pragaras, liūdesys yra pragaras, kančia yra pragaras. Sėdėdami čia, jūs gal kenčiate, liūdite, gal jaučiate skausmą – visa tai jums gali būti pragaras. Jei esate palaimingi, linksmi ir laimingi, tuomet jūs rojuje. Taigi, rojų arba pragarą galite patirti ir būdami šiame kūne, nereikia keliauti į kitus pasaulius.

Kaip kiekvienas vaikas, prieš pereidamas į aukštesnę klasę, turi išlaikyti egzaminą, taip ir jūs, palikę kūną, turėsite laikyti egzaminą. Jei jį išlaikysite, būsite paaukštinti ir turėsite mokytojus, kurie rūpinsis jumis kitame pasaulyje. Jie jums parodys, ką padarėte gerai, o ką blogai, kiek atsakymų buvo teisingų ir kiek klaidingų. Tada jie išsiųs jus į kitą klasę – į naują šeimą, į naują kūną ir į naują aplinką, kur mokysitės toliau.

Taip mokysitės tol, kol išmoksite svarbiausią pamoką – būti nesavanaudišku, būti Dievišku, būti tyra meile. Tai yra aukščiausia! Kuo anksčiau išmoksite ir pasieksite šį aukščiausią lygį, tuo geriau jums bus. Viskas prasideda nuo meilės sau, paskui – meilė savo šeimai, meilė visai visuomenei ir galiausiai meilė visai visatai. Šitaip turėtų plėstis jūsų meilė. Kuo greičiau to išmoksite, tuo greičiau pasieksite savo tikslą.

Kartais tų pasaulių mokytojai nužengia į šį pasaulį mokyti didžiųjų gyvenimo tiesų ir dalytis savo patirtimi. Nes kitaip jūs manytumėte, kad viskas, ką turite daryti šiame gyvenime, – tai tik gimti, valgyti, miegoti ir mirti. Taip leisti savo gyvenimo negalima.

Jūs visi atėjote čia, nes norite sužinoti ir patirti šią aukštesnę Tiesą. Kai Tai patirsite, žinosite Tiesą. Narasimha Murtis sakė: „Pažinę Dievą, tampate Dievu. Daugiau nieko nereikia pažinti.“ Aukščiausias laipsnis, kurį galite įgyti šioje „Pasaulio mokykloje“, – tai tapti nesavanaudžiu. Tapę nesavanaudžiais, jūs tampate tyrais. Tuomet nebereikės nei ateiti, nei išeiti, nebebus nei pragaro, nei rojaus, nei žemės. Kiekvienas grįšite į savo Šaltinį, kuris yra Tiesa.

Kaskart gimę turite išmokti savo pamokas ir jas pritaikyti kitame gyvenime, taip kiekvienas gyvenimas bus vis tobulesnis – toks yra procesas.

Satsangas Dr. Yeoho namuose Singapūre 
2016 m. rugpjūčio 6 d. rytas 
„Šri Satja Sai uvača“, 17 tomas, 2 kalba, p. 64–66

 


Jis yra amžinas, Jis nei gimsta, nei miršta,
Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Jis yra visur ir visa ko centre švytintis ātmanas,
Jis yra tai, ką vadiname gyvybe.

(Telugų eilės)

Dieviškojo ātmano įsikūnijimai!

Ši Ugadi* šventė nėra vien tik Naujųjų metų šventimas. Iš tikrųjų kiekviena akimirka yra nauja. Jei kiekvieną akimirką kontempliuosime Dievą, galėsime išsigydyti šią ligą – nustosime manyti, kad esame kūnas ir kad tiesiog gyvename metai iš metų.

Pasak astrologų, kiekvieni nauji metai turi savo vardą ir tam tikras tiems metams būdingas savybes. Kai kūdikiui suteikiamas vardas, negalime tikėtis, kad užaugęs jis tą vardą atitiks. Tad ir tai, kaip klostysis naujieji metai, priklauso ne nuo metų pavadinimo, o nuo to, ką kiekvienas iš jūsų savo gyvenime nuveiks. Niekam neturėtumėte jausti neapykantos, visiems turėtumėte jausti meilę, draugiškumą ir užuojautą, atsikratyti ego ir prisirišimų.

Per Ugadi šventę įprasta valgyti tai, kas apjungia visus šešis skonius. Šis ritualas reiškia, kad mūsų gyvenime bus ir gerų, ir blogų akimirkų, ir karčių, ir saldžių, ir daugybė dalykų tarp jų. Visa tai išgyvendami turėtume išlaikyti pusiausvyrą, nesvyruodami priimti ir skausmą, ir malonumą ir taip pelnyti Dievo malonę.

Jei norite naujaisiais metais rasti pilnatvę, jums tereikia atpažinti savąjį Dieviškumą, skausmą ir malonumą priimti kaip Dievo dovanas, visus vienodai mylėti ir visiems tarnauti. Nedera džiūgauti, kai ateina laimė, ar pulti į depresiją, kai užplūsta sielvartas.

„Džagat“ (jagat) reiškia tai, kas ateina ir išeina. Šiame pasaulyje skausmas ir malonumas seka vienas paskui kitą. Sėkmės ir laimės metu turėtume išlikti nuolankūs, nes aplinkybės gali pasikeisti ir už kampo gali laukti nesėkmės. Visuomet turėtume galvoti apie Dievą.

Kokia yra visų nelaimių ir sunkumų, su kuriais susiduriame, priežastis? Tai tenka patirti, nes pamiršome Dievą. Jei visada ir visur galvosime apie Dievą, tada mums niekuomet nereikės dėl nieko liūdėti. Kai susiduriame su sunkumais, turime galvoti, kad Dievas mums siunčia žinią, jog gyvenime elgiamės netinkamai.

Ši Ugadi švenė – tai proga pagalvoti, kur suklydote ir kur galite patobulėti. Vėliau kiekvieną minutę skirkite apmąstymams apie Dievą, Jo garbinimui ir nesavanaudiškai meilei bei tarnystei.

Iš Dieviškosios kalbos per Ugadi šventę Mudenahalyje 
2016 m. balandžio 8 d. vakaras 
„Šri Satja Sai uvača“, 16 tomas, p. 77–78

______

* Ugadi – Naujieji metai pagal indų Mėnulio kalendorių. Jie būna kovo arba balandžio mėnesį; švenčiama Indijoje Andhra Pradešo, Telanganos ir Karnatakos valstijose. 

Klausimas: Svami-dži, Tu sakei, kad protą visada reikia laikyti nukreiptą į dieviškumą. Vienas iš būdų – mantros sadhana, todėl aš stengiuosi kartoti kai kurias mantras, pavyzdžiui, bydža mantras, Srividya mantrą ir Šodaši mantrą. Kai kurie žmonės sako, kad šias mantras reikia kartoti tik ryte, išsimaudžius, kartu su kitais daug laiko reikalaujančiais ritualais. Mano problema ta, kad aš esu dirbanti moteris, todėl negaliu sau leisti ryte tam skirti pusę valandos ar valandą, tačiau važiuodama į darbą ir grįždama per pietus galiu kartoti bydža mantras. Ar taip galima? Ką Tu patartum, Svami?

Svamis: Tai ne tik jos, bet ir daugelio žmonių, gyvenančių labai įtemptą šiuolaikinį gyvenimą, dilema. Tai labai aktualus klausimas, į kurį reikia atsakyti visų labui.

Kas gi yra mantra? Tai tam tikrą reikšmę turinčių skiemenų rinkinys. Kam ji skirta? Mananat trayate iti mantrahmantra yra tai, kas jus išlaisvina, tai, ką giedodami persikeliate anapus. Ją kontempliuodami jūs išsilaisvinate – tai yra mantra. Štai paprasta mantra: „Aham brahmasmi“, kuri reiškia „Aš esu Dievas“. Nuolat ją kontempliuokite. Tam reikia mananos (kontempliacijos), o ne šravanos (klausymosi) ar vačanos (kartojimo). Manana yra gilesnis dalykas nei klausymasis ar kartojimas. Todėl mantra nėra skirta kartoti garsiai, tai nebūtina. Bet galite tai daryti, jei jos giedojimas ar kartojimas balsu jums padeda, panašiai kaip kai kurie vaikai vadovėlius skaito garsiai, nes tai jiems padeda geriau susikaupti. Tačiau iš tikrųjų mantra turi apimti mananą – tai, ko prasmę turite nuolat kontempliuoti. Tokia yra mantros paskirtis. Kai tai darote, protas pamažu susikoncentruoja į mantros prasmę ir ši prasmė pradeda jums atsiskleisti. Žiedlapis po žiedlapio, sluoksnis po sluoksnio tai jums atsiskleidžia ir mantra apsireiškia prieš jus.

Dabar mintimis grįžkite į praeitį ir pagalvokite, kaip šias mantras pirmiausia priėmė didieji rišiai (išminčiai). Jie buvo vadinami mantra draštomis – tais, kurie mantras regėjo, o ne tais, kurie jas girdėjo. Kaip galima mantrą pamatyti? Tai reiškia, kad mantra yra daugiau, nei tik jos klausymasis, kalbėjimas ar mąstymas apie ją. Sakoma, kad mantra pasireiškia iš vidaus – tiek garsas, tiek ir jos prasmė. „Sarvam brahma mayam“ – viskas yra dieviška – tapo mantra. Kažkas kartojo „Sarvam brahma mayam“ ir patyrė visa ko vienovę, visa ko dieviškumą. Tad mantra yra tarsi dvipusis eismas – galima giedoti mantrą ir tada suvokti tiesą, arba galima suvokti tiesą ir tada giedoti mantrą. Rišiai nutiesė jums puikų greitkelį, kuriuo galite pasiekti Dievą. Jie kažką patyrė ir ištarė tai kaip mantras – jų patirtis virto tam tikrais žodžiais.

Kai pamatote ką nors gražaus, sakote: „Ach!“ „Ach“ – tai ne mantra, ne tikras žodis, tai tik emocijos, kurią tą akimirką patyrėte, išraiška. Panašiai ir rišiai tai, ką patyrė, išreiškė žodžiais kaip mantras. Tais ankstyvaisiais laikais tai buvo ne kalba, o jų patyrimo išraiška. Tad guru duoda jums mantrą, žinodamas, kad jums gali padėti tik tas konkretus patyrimas, nes, pamatęs jūsų praeitį ir ateitį, jis jus diagnozuoja, kaip ajurvedos gydytojas, kuris nusprendžia, ar žmoguje domijuoja vata, pita ar kapha, ir pagal tai skiria tinkamus vaistus. Panašiai yra ir su mantraguru duoda jums mantrą sakydamas, kad ji jums padės, nes jis žino jūsų proto struktūrą. Jis matė, koks svyruojantis, koks gilus ir sudėtingas yra jūsų protas, o turėdamas guru drišti (įžvalgą), žino, kaip ir gydytojas, kokį „gydymą“ skirti.

Jūsų problema ta, kad negalite kartoti mantros tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Ji buvo jums duota, nes dvasiniame gyvenime nesilaikėte disciplinos. Guru žino, kad žmogus yra nedisciplinuotas. Gydytojas liepia jums išgerti vaistą ar tabletę iš pat ryto, o kitą dozę – tam tikru laiku vakare. Taip pat sako, kad turėtumėte valgyti tam tikrą maistą, o tam tikro maisto vengti. Jis pataria taip daryti, kad jūsų organizmas tinkamai įsisavintų vaistą ir sulauktumėte norimo poveikio. Ritualai ir kiti dalykai yra panašūs – jie skirti tam, kad paruoštų protą priimti mantros galią.

Pirma, palaikykite švarą savo viduje ir išorėje. Argi galite sėdėti ir susikaupti į mantrą, jei esate nešvarūs ir jums niežti odą? Turite būti švarūs. Turėtumėte dėvėti šuddha vastram (gaivius, švarius drabužius), o ne tuos, kuriuos vilkėjote visą savaitę. Negalite ramiai sėdėti ir jausti mantros poveikį, jei jums fiziškai nepatogu. Sthana – vieta, kurioje sėdite, – taip pat turi būti švari. Negalėsite susikaupti, jei aplink jus bus per daug triukšmo ar per daug veiksmo. Visi ritualai sukurti tam, kad kuo geriau paruoštų jūsų protą priimti mantros poveikį, nes kitaip tai gali tiesiog nueiti perniek.

Jei jau praktikuojate ir pasiekėte tokią būseną, kai kalbant, vaikštant, judant, gaminant maistą, dainuojant ir ko nors klausantis mantrą savaime vis kontempliuojate mintyse, tuomet jums nebereikia jokių papildomų priemonių. Parengiamosios praktikos reikalingos tik pradžioje. Jei norite išmokti vairuoti automobilį, važiuokite į atvirą vietovę ir ten mokykitės, padedami patyrusio vairuotojo. Kai įgysite vairavimo įgūdžių, toliau vairuosite negalvodami apie automobilio valdymą. Važiuodami į susitikimą galite su kuo nors kalbėtis arba galvoti apie ką nors kita, o automobilis važiuos toliau. Kaip? Nes tai tapo jūsų dalimi. Panašiai bus ir nuolat kontempliuojant mantrą, nes jūsų protas taps pasiruošęs ją patirti bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Mantrą galite kartoti maudydamiesi, gamindami maistą ar vaikščiodami. Kad ir kur būtumėte, kad ir ką darytumėte, bet kurią laisvą minutę galite kartoti mantrą.

Yra žmonių, kurie nori pasirodyti esą dvasiškai labai pažengę, todėl savo mantrą jie kartoja garsiai, kad girdi net kaimynai! Sakau tai, nes miestuose taip būna. Visi žino, kad 11.30 val. gretimame bute gyvenantis žmogus ims skambinti pūdžos varpeliu ir po to pradės giedoti. Tai vyksta gana dažnai, bet visų ritualų ir mantrų tikslas yra ne toks. Darykite tai tyliai! Matote, Dievas yra labai arti jūsų, Jis nėra kitame kambaryje, jog reikėtų šaukti, kad jus išgirstų. Dievas yra jūsų viduje! Jums nereikia net šnabždėti – taip arti Jis yra. Tad negi reikia mantras kartoti garsiai, kad Dievas išgirstų, ką sakote? Dievas girdi viską, ką sakote. Dievas girdi viską, todėl jums nereikia demonstruoti savo dvasinio asketizmo. Laikykite tai labai asmenine, sava patirtimi, labai asmeninėmis pastangomis. Saugokite tai savo viduje.

Kaip jau sakiau, mantrą galite kartoti vaikščiodami, kalbėdami, judėdami ar ką nors darydami, tačiau labai svarbu yra šradha (nuoširdumas). Kai kurie sako, kad kartoti mantrą du ar tris šimtus kartų – tai vienintelis būdas tapti disciplinuotu. Tačiau, kai tapsite disciplinuoti, tai sugiedoję net vieną kartą su absoliučia šradha, galėsite išsilaisvinti. Todėl atsisakykite išorinių dalykų – tai nėra taip svarbu. Jie svarbūs tol, kol mantrą imsite kartoti automatiškai. Aš palyginau tai su mokymusi vairuoti automobilį, kad iš pradžių geriau mokytis tuščioje aikštelėje, kur nėra eismo, bet kai vairuoti išmoksite, galėsite laisvai važiuoti keliu. Tuomet galėsite pateikti prašymą vairuotojo pažymėjimui gauti ir važiuoti, kur tik norite. Taip yra ir mokantis mantros – iš pradžių geriau laikytis tam tikros disciplinos. Tai paruoš jūsų protą, kad galėtumėte tinkamai kontempliuoti, bet kai įprasite protą išlaikyti ramų, tada galėsite kartoti bet kur ir vidinė mantros prasmė atsiskleis pati. Galiausiai jums tikrai padės ne pakartotų mantrų kiekis, o kokybė. Tad nesijauskite kalti, tai tikrai nėra problema.

Vakaro viešasis satsangas Singapūre, 2018 m. rugpjūčio 5 d. 
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Singapūre 2018 m. rugpjūčio mėn., p. 27–30 (anglų k.)

Kol tapatinsitės su kūnu, tol „aš“ egzistuos. „Aš“ ateina kartu su kūnu. O jei esate nebeužvaldyti tos kūno sąmonės, tuomet „aš“ apskritai neegzistuoja. Tačiau kol esate kūne, „aš“ egzistuos. Taigi galite turėti gerą „aš“ arba blogą „aš“. Galite turėti gerą ego arba blogą ego. Gerasis ego yra tada, kai manote, kad esate Dievo, kuris veikia per jus, kibirkštis ir jaučiate, kad esate tik Dievo tarnas. Tai ir yra gerasis ego – „Aš esu Dievas. Aš esu Dievo kibirkštis“.

Tačiau jei manote, kad esate tik žmogus, turintis protą, puikų išsilavinimą, talentų, turtų, valdžią ir šlovę, tuomet tai yra blogasis ego. Tad kartodami: „Aš esu dieviškas, aš esu dieviškas“, jūs iš tikrųjų auginate savyje gerąjį ego. Pavadinčiau tai sveiku ego, kuris padės jums įveikti kūno sąmonę. Kaip perpjauti geležies gabalą? Jį galima perpjauti kita geležimi, tiesa? Spyglį irgi pašalinate kitu spygliu. Taip pat ir blogąjį ego galite pašalinti geruoju ego ir galiausiai atsikratyti jų abiejų.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
23 klausimas iš 4 skyriaus „Pažanga dvasiniame kelyje“

Klausimas: Svami, kaip priimant sprendimą išlaikyti ramų protą? Kartais mes nusprendžiame ką nors daryti ir net pasakome tai Svamiui, bet paskui nesugebame to padaryti. Narasimha Murtis sakė, kad kai kyla klaidinga mintis, mes imame dvejoti.

Svamis: Protas iš prigimties yra nestabilus. Ugnis turi jai būdingas savybes, vanduo turi jam būdingas savybes, vėjas irgi turi savas savybes – viskas turi savo įgimtas savybes. Proto savybė yra čančala – jis nuolat kinta, negali išlikti stabilus. Pats Krišna tvirtino, kad protą suvaldyti sunkiau nei vėją.

Pirmiausia pripažinkite, kad protas yra toks, tad akivaizdu, kad jam suvaldyti reikia pastangų. Be pastangų proto stabilumo pasiekti neįmanoma. Kaip tai padaryti? „Kaip suvaldyti protą?“ – tokį klausimą Ardžuna uždavė Krišnai, į kurį šis atsakė: „Abhyasena tu kaunteya, vairagyena ča gruhyate“, – proto stabilumą galima pasiekti tik nuolat praktikuojant ir neprisirišant. Atkreipkite dėmesį, kaip greitai jūsų protas ima šokinėti tai šen, tai ten, jei prie ko nors prisirišate. Jis visai nenustygsta vietoje!

Jei esate prie ko nors prisirišę, jūsų protas tampa neramus. Todėl turite išmokti atsirišti, o tam reikia praktikuotis. Viskam reikia praktikos. Kai gimėte, nemokėjote kalbėti, vaikščioti, valgyti, nusiprausti, apsirengti, skaityti ar rašyti. Visų šių dalykų išmokote nuolat praktikuodamiesi. Tarkime, kad lankote mokyklą. Pirmąją dieną naujiems mokiniams dažniausiai būna labai sunku skaičiuoti ar rašyti. Jūs pasiduodate: ,,Tai man per sunku! Geriau eisiu namo.“ Jei pasiduosite, tai visą gyvenimą liksite beraščiai.

Panašiai yra ir dvasiniame ugdyme – turite išmokti valdyti protą. Kaip tai padaryti? Nuolat stenkitės sugrąžinti jį į tą pačią vietą. Jis lakioja po pasaulį, o jūs turite jį stebėti kaip bėgiojantį vaiką. Laukite! Kol jis vis laksto, laukite, kad sugrįžtų į savo vietą. Proto negalite suvaldyti jėga – kuo labiau bandysite jėga jį sulaikyti, tuo labiau jums nepavyks. Tačiau galite jį suvaldyti pačiame jo šaltinyje. Kas yra tas šaltinis?

Atsiriškite nuo minčių, ir protas sugrįš į savo vietą. Jei pririšite protą prie minties, jis bėgios aplinkui ir jus vilks paskui save. Bet koks noras protą trikdys. Net noras ateiti čia į satsangą ir noras, kad Svamis jus palaimintų, – tai taip pat protą sutrikdys ir jūs prarasite tą ramybę, dėl kurios visų pirma čia ir atėjote. Tad ateikite tušti, ateikite be lūkesčių. Tai įmanoma praktikuojant. Neprisiriškite prie nieko, nes turite žinoti, kad visi troškimai galiausiai tėra tarsi vandens burbulai. Vieną ar kitą dieną jie sprogs. Kol jie yra, viskas gerai, bet vieną dieną visa tai sprogs tarsi burbulas.

Kokia prasmė toliau laikytis įsikibus to, ko rytoj nebebus? Žinant, jog tie dalykai nebus ilgalaikiai, argi ne kvailystė sąmoningai jiems skirti visą savo laiką, energiją ir pinigus? Daugelis žmonių užsiima verslu. Jei draugas lieptų investuoti į verslą, kiek jų investuotų, jei manytų, kad rytoj investicijos bus bevertės? Jie sakytų: „Kokį patarimą man duodi? Ar tu tikrai esi mano draugas? Jei duosiu tau pinigų, iki rytojaus ryto jų turėtų padvigubėti, gal net dešimt kartų padaugėti – bet jie neturi virsti nuliu!“

Štai ką aš jums nuolat kartoju: visą savo laiką, visas pastangas, visą savo energiją jūs investuojate į iliuziją, kuri kitą akimirką taps bevertė – ji neišliks net iki kito ryto. Štai kodėl Šankaračarja sakė: „Ma kuru dhana džana jauvana garvam harati nimešat kalah sarvam“ – nesididžiuokite savo pinigais, jaunyste, šeima ar turimais ryšiais, nes laikas visa tai gali atimti akimirksniu. Daugybė žmonių jus giria, tiek daug žmonių su jumis yra susiję, bet tuo nesididžiuokite. Neeikvokite per daug savo energijos tokiems dalykams. Taip, taip jau yra ir tai yra gerai. „Man reikia valgyti ir aš turiu maisto“ – gerai. „Man reikia apsirengti ir aš turiu drabužių“ – gerai. „Man reikia pastogės ir aš turiu stogą“ – gerai. „Man reikia nuvažiuoti tai vienur, tai kitur ir tam aš turiu automobilį“ – gerai. „Jei susirgčiau, turiu priemonių gydytis“ – gerai. „Turiu lėšų mokyti vaikus ir rūpintis šeima“ – gerai. Tačiau jei pradėsite prisirišti prie daiktų, protas jus į tai įsuks ir jūs niekada nerasite ramybės – bus tik dalys, jokios ramybės! [Žodžių žaismas angl.: only pieces, no peace.]

Todėl pratinkitės atsirišti nuo daiktų ir tai su praktikuokite, – bet atsirišimas yra labai keblus dalykas. Protas yra toks, kad jei jums pavyksta atsirišti nuo vieno dalyko, jis nori prisirišti prie ko nors kito. Tad pirmasis žingsnis – atsirišti nuo pasaulio ir prisirišti prie Dievo, atsirišti nuo žemiškų minčių ir prisirišti prie dieviškų minčių. Vaikai tokie jau yra – jie tiesiog negali tyliai pasėdėti. Tarkime, jie ką nors išdarinėja ir kelia daug triukšmo. Jei liepsite jiems tik sėdėti ir tylėti, jie negalės to padaryti. Ką tokiu atveju motinos darydavo anksčiau? Jos atitraukdavo vaikų dėmesį nuo to, ką jie darydavo, duodamos jiems užsiimti kuo nors kitu, kas mažiau kenksminga.

Deja, šiandieninės motinos to nedaro! Jos duoda vaikams mobiliuosius telefonus, televizorius ir kompiuterius, kurie yra kur kas žalingesni. Geriau jiems žaisti lauke ir galbūt susižeisti, nei kenkti sau žiūrint tokius dalykus. Tokios yra šiuolaikinės motinos. Tradicinė gudrybė – atitraukti vaiko dėmesį kuo nors kitu – buvo daug saugesnė. Su protu reikia elgtis taip pat. Jei jis prisiriša prie ko nors nederamo, atitraukite jo dėmesį ir pririškite jį prie ko nors gero.

Papasakosiu jums trumpą istoriją apie protą, panašią į tą, kurią pasakodavo Ramakrišna Paramahamsa. Kartą du draugai nusprendė šeštadienio vakarą gerai praleisti laiką, nes kitą dieną jiems nereikės eiti į darbą. Vienas draugas kito paklausė, ką norėtų veikti. Šis atsakė: „Eime į kiną, paskui pavalgysime“, ir t.t.

Pirmasis pasakė: „Bet žinai, atrodo, kad į Singapūrą atvyksta Sai Baba ir vyks satsangas. Manau, kad reikėtų nueiti ten – tai geresnė idėja.“

Jo draugas pasakė: „Kaip nori, bet tu esi jaunas, o satsangai skirti seniems. Dar turi daug laiko. Kam dabar gaišti laiką tokiems dalykams? Kai pasensi, kai dantys iškris ir akys nebematys, ausys nebegirdės, o rankos ir kojos drebės, tada galėsi laiką leisti su Dievu. Dabar laikas džiaugtis gyvenimu!“

Kiekvienas nusprendė savaip ir išsiskyrė. Vienas nuvyko tiesiai į Singapūro prekybos centrą, ketindamas pažiūrėti kino filmą, pavalgyti ir išgerti, o po to galbūt apsilankyti klube. Kitas draugas atėjo į satsangą, sėdėjo ir klausėsi to, ką kalbėjo Sai Baba, bet jo dėmesys buvo kitur. Po kurio laiko jis ėmė galvoti apie draugą, žiūrintį filmą, ką nors valgantį ir geriantį. O jo draugas, sėdėdamas kino salėje, galvojo: „Kokį kvailą sprendimą priėmiau! Juk aš irgi galėjau nueiti į satsangą, ten pabūti ir išgirsti ką nors vertingo ir pakylėjančio.“ Nė vienas iš jų nebuvo laimingas, nes jų mintys buvo kitur!

Protas visada sukasi apie ką nors kita, o ne apie tai, ką darote. Jei darote A, jis sakys, kad geriau būtų buvę daryti B; jei darote B, jis sakys, kad geriau būtų buvę daryti A. Tai niekada nesibaigia! Jis be paliovos sukasi, tokia jo prigimtis. Kaip jau sakiau, jo prigimtis – niekada nebūti ramiam. Jis yra čhančala (nepastovus). Vienintelis atsakymas – pratintis jį atrišti nuo to, kas bloga, ir pririšti prie ko nors gero. Jums nepavyks, jei bandysite jį atrišti nepririšdami prie ko nors kito, nes jis negali išbūti niekuo neužsiėmęs. Jis savaime grįš atgal ir prisiriš prie to, kas bloga. Turite būti atkaklūs ir vis atitraukti protą nuo netinkamų dalykų ir pririšti prie tinkamų. Praktikuokite ir praktikuokite, kol protui taps natūralu visada susisieti su tinkamais, gerais dalykais, nes prigimtis laikui bėgant keičiasi.

Vakaro viešasis satsangas Singapūre, 2018 m. rugpjūčio 5 d. 
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Singapūre 2018 m. rugpjūčio mėn., p. 24–27 (anglų k.)

Kaip stipriai kiekviename žmoguje „reiškiasi“ Dieviškumas, priklauso nuo to žmogaus evoliucijos ir supratimo lygio. Įsivaizduokite stiklinį lempos gaubtą, kurio viduje dega liepsna. Laikui bėgant ant stiklo kaupiasi suodžiai ir šviesos matosi vis mažiau, nors viduje deganti liepsna nesikeičia. Taip yra ir su žmonėmis. Nors Dieviškasis principas, egzistuojantis kiekviename, savo kokybe yra vienodas, tačiau dėl žmonių individualių savybių, kurios atsiranda dėl įvairių susitapatinimų, Jis reiškiasi skirtingai.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
22 klausimas iš 4 skyriaus „Pažanga dvasiniame kelyje“

Klausimas: Kodėl egzistuoja religijos?

Svamis: Religijos egzistuoja dėl tos pačios priežasties kaip ir mokyklos. Ar lankai mokyklą?

Vaikas: Taip.

Svamis: Ką veiki, kai nueini į mokyklą? Susitinki mokytoją ir jis tave moko dalykų, kurių tu nežinai, pavyzdžiui, gamtos mokslų, matematikos, fizikos, chemijos ir anglų kalbos. Tu sužinai ką nors, ko nežinojai. Tavo mokytojas tą jau žino, bet tu nežinai. Jis yra parašęs keletą knygų ir jas duoda tau, sakydamas: „Štai knygos, jei jas perskaitysi, išmoksi dėstomą dalyką. Jei kils abejonių, ateik pas mane, ir aš jas išsklaidysiu.“ Būtent tą tu ir darai.

Kiek čia mokyklų? Mauricijuje yra daug mokyklų. Skirtingi vaikai lanko skirtingas mokyklas, argi ne? Vienose mokyklose mokiniai turi dėvėti mėlyną uniformą, kitose uniforma yra balta, o dar kitose – pilka, tad skirtingos mokyklos turi skirtingas uniformas. Prieš pamokas mokiniai turi sukalbėti maldą, vienose mokyklose ji vienokia, o kitose – kitokia. Vienose mokyklose pamokos prasideda 7:30 val., o kitose – 8:30 val. Vienose pamokos baigiasi vidurdienį, kitose – vėliau. Visos mokyklos yra skirtingos, tačiau jose mokoma tų pačių dalykų.

Religijos yra tarsi mokyklos. Religijos vadovas yra tarsi mokytojas, kurį vadinate Meistru. Kodėl išpažįstate religiją? Bažnyčia yra tarsi mokykla, šventykla – tarsi mokykla, mečetė – tarsi mokykla. Jūs einate į visas šias skirtingas mokyklas, kad ko nors išmoktumėte. Ko norite išmokti? Jūs norite sužinoti apie Dievą. Norite sužinoti, kaip Dievą surasti, kaip Jį patirti, kaip būti su Dievu ir kaip Jį suvokti. To visos šios religijos ir moko.

Ką jos sako apie tai, kaip suvokti Dievą? Jos sako, kad turite melstis, nemeluoti, nevogti, nekenkti kitiems, visus mylėti ir visiems tarnauti. Tai įvairūs būdai, kaip galite pasiekti Dievą. Visi šventraščiai yra tarsi vadovėliai, Meistrai – tarsi mokytojai, o bažnyčios ir visi kiti religiniai pastatai – tarsi mokyklos, kuriose mokoma apie Dievą ir kaip Jį surasti. Pirmiausia mokotės teoriją, o paskui turite atlikti praktinius darbus. Kad surastumėte Dievą, turite būti geri ir kasdieniame gyvenime daryti gera, nevogti, nemeluoti ir nekenkti kitiems.

Šias praktines pamokas turite taikyti kasdieniame gyvenime.

Kai mokydamiesi užstringate ar susiduriate su sunkumais, jūsų mokyti ateina tokie Meistrai kaip pranašas Mahometas, Jėzus Kristus, Buda ar Mahavyra. Mokyklos gali būti skirtingos, uniformos gali būti skirtingos, laikai gali būti skirtingi, kalbos gali būti skirtingos, mokytojai gali būti skirtingi, bet dėstomas dalykas yra tas pats – mokotės apie Dievą.

Tėvai jus leis į tą mokyklą, kuri yra netoliese. Pagal tai, kokių tradicijų laikėsi jūsų šeima, į tą religiją įtrauks ir jus. Tuomet iš tos religijos sužinosite apie Dievą. Kol jos moko apie Dievą, visos religijos yra svarbios, nes jos padeda sužinoti apie Dievą ir išmokti gerų dalykų. Ar suprantate?

(Svamis kelių vaikų paklausė, kur jie mokėsi, ir jie pasakė savo mokyklų pavadinimus.) Iš kurios pusės pateka saulė? Ko jus mokė mokykloje? Saulė kyla rytuose, tiesa? Nesvarbu, kokia būtų mokykla, bet visose mokyklose moko, kad saulė kyla rytuose.

Žinios yra vienos, tačiau jų mokotės skirtingose mokyklose, pas skirtingus mokytojus, pagal skirtingus tvarkaraščius ir dėvėdami skirtingas uniformas. Religijos yra į tai panašios. Neturėtumėte ginčytis, sakydami: „Ši mokykla yra geresnė“ arba „mano mokykla yra geriausia“, arba „mano mokykla yra geresnė“, arba „jų mokykla yra geriausia“. Jūs mokotės, turite gerbti visus.

Vaikai turi užduoti klausimus. Suaugusieji privalo į jų klausimus atsakyti. Daugelis vyresniųjų sako: „Tu tiek daug klausinėji. Nesuk man galvos! Eik šalin.“ Jie vaiką nuveja, o tai labai neteisinga, nes vaikas stengiasi išmokti. Jei į užduotą klausimą patys nežinote atsakymo, tai nueikite ir išsiaiškinkite, o grįžę išmokykite ir vaikus. Visi tėvai turi taip elgtis. Neužgesinkite vaiko smalsumo: „Aš užsiėmusi, manęs neklausinėk, paklausk tėčio!“, o tėtis pasakys tą patį: „Paklausk mamos.“ Tada vaikui nebėra kur eiti. Taip elgtis negalima, kiekvienas turi stengtis atsakyti į vaikų klausimus, nes jie mokosi. Jei jų neišmokysite teisingai, jie išmoks neteisingai ir visą gyvenimą manys, kad neteisingas kelias yra teisingas.

Satsangas Džajos namuose Mauricijuje, 2018 m. gruodžio 12 d. 
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Mauricijuje 2018 m. gruodžio mėn., p. 20–22 (anglų k.)