Jei išmoktą dvasinę sādhaną kurį laiką nuoširdžiai praktikuojate, tai imate suvokti, kad iki tol visą laiką užsiėmėte dalykais, kurie iš tikrųjų buvo nesvarbūs, ir kad lipote ne į tą medį – tai ir yra pirmasis transformacijos požymis. Jums kils nepasitenkinimas! Jūs pradėsite peržiūrinėti savo gyvenimo būdą ir domėtis, kaip reiktų elgtis, įskaitant ir tai, kaip maitintis, mąstyti, kalbėti (kokius žodžius rinktis) ir net kaip miegoti! Tai, ką galvosite ir darysite, bus sąmoninga ir aišku. Tai natūralus jausmas, kuris jumyse kils ir pasakys, kad iš tikrųjų turėtumėte daugiau galvoti apie Dievą ir Brahmaną, o ne apie pasaulį ir žemiškus dalykus.

Be to, šis atsiradęs suvokimas privers jus peržiūrėti ir veiklą, kuria visą laiką užsiėmėte, draugiją, kurioje visą tą laiką buvote ir kurią palaikėte, ir jūs visu tuo imsite bjaurėtis! Tai pirmas požymis, kuris parodys, kad einate teisingu keliu ir darote dvasinę pažangą! Kuo labiau tobulėsite, tuo greičiau ir lengviau atgausite vidinę ramybę ir pusiausvyrą po bet kokio įvykio, teigiamo ar neigiamo.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
2 klausimas iš 4 skyriaus „Pažanga dvasiniame kelyje“

Visų šventraščių, visų religijų esmė gali būti apibendrinta tik šiais keturiais žodžiais: „Mylėkite visus, tarnaukite visiems“. Visos religijos, ar tai būtų krikščionybė, budizmas ar hinduizmas, moko tos pačios tiesos. Pasaulyje yra daugybė mokyklų, kuriose skirtingomis kalbomis ar skirtingomis priemonėmis mokoma tų pačių dalykų, bet tiesa, kurios jos moko, yra ta pati.

Penki elementai suformuoja žmogaus kūną, o penkios žmogiškosios vertybės suformuoja žmogaus dvasią. Penki elementai yra laikini, todėl iš jų sudarytas kūnas taip pat yra laikinas. Negalima tikėtis, kad iš to, kas laikina, bus sukurta tai, kas pastovu. Tiesos, teisingo elgesio, ramybės, meilės ir neprievartos vertybės yra amžinos, o kadangi jos kyla iš širdies, žmogaus siela taip pat yra amžina.

Jei pažvelgsite giliau, pastebėsite, kad viena vertybė yra ir visose kitose keturiose vertybėse. Erdvė, oras, vanduo, ugnis ir žemė – tai penki elementai, iš kurių sudaryta visa visata. Tačiau visų jų pagrindas yra erdvė. Erdvė yra vandenyje, ugnyje, žemėje ir ore. Erdvės elementas yra visų kitų keturių elementų pagrindas. Taip ir vienintelė meilė yra visų penkių vertybių pagrindas:

Meilė kalboje yra tiesa,
meilė poelgiuose yra teisingumas,
meilė mintyse yra ramybė,
meilė supratime yra neprievarta.

Jėzus Kristus atėjo tik tam, kad išmokytų šios didžiosios meilės vertybės. Kaipgi kitaip paaiškinti, kodėl Jis taip vaizduojamas ant kryžiaus – žmogus, kenčiantis žiauriausius kada nors išrastus kankinimus, bet vis tiek laiminantis tuos, kurie Jį žudo? Jis meldėsi už juos visus: „Tėve! Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“

Net jei kas mums padaro nedidelę skriaudą, mes iš karto griežtai į juos reaguojame. Kaip galėjo Tas, kuris šitaip kentėjo ant kryžiaus, melstis už tuos, kurie Jam atnešė tiek daug skausmo? Tai buvo tik iš meilės. Kaip motina nekreipia dėmesio į kūdikio spardymąsi savo įsčiose, iškęsdama juos iš meilės, taip ir Jėzus žmonių sukeltus skausmus ir kančias kentė su meile, tarsi motina. Motina sėja atsidavimo sėklas, ji vaikui parodo tėvą, o tėvas parodo kelią pas guru, kuris mokinį veda į Dievą.

Tai motina gerbiamojo Tėvo Arazu gyvenime pasėjo atsidavimo sėklą. Motina jam parodė, kad Dievas egzistuoja, o jos tikėjimas paskatino jį galvoti apie Dievą. Jis gimė sunkiomis aplinkybėmis, buvo labai menkai remiamas, niekas nepadėjo. Visur aplinkui buvo krizė. Tokiais skurdo, bado ir nevilties laikais būtent motina jį išmokė, kad tikras yra tik atsidavimas Dievui, nes Jis rūpinasi kiekvienu žmogumi. Motinos tikėjimas Tėvui Arazu tapo pavyzdžiu.

Kaip žmogus negali matyti oro, bet gyvena juo kvėpuodamas, taip galima nematyti ir Dievo, bet vien tai, kad šiandien egzistuojate, įrodo, kad Dievas yra.

Jūsų gyvenimai turi tapti Dievo žinia, o jūs turite tapti Dievo pasiuntiniais – tiesos, teisingo elgesio, ramybės, meilės ir neprievartos pasiuntiniais. Kai tapsite pasiuntiniais, tada tikrai nusipelnysite vadintis Dievo sūnumis ir dukromis. Tai parodys, kad žmonių brolybė ir Dievo Tėvystė yra įmanoma, jei gyvenama pagal Tėvo žinią.

Iš Dieviškosios kalbos ryto satsange Avkoje, Nigerijoje, 2015 m. liepos 16 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 12 tomas, p. 47–49

Klausimas: Savo kalbose kelis kartus užsiminei apie Aukso Amžių, ponas Taigretas kai kuriuose savo vaizdo įrašuose irgi apie tai kalbėjo. Ar galėtum tai pakomentuoti, pasakyti, kada tai bus ir kaip turėtume tam pasiruošti?

Svamis: Būtent to Aš klausiu jūsų! Kada sulauksime Aukso Amžiaus? Kada jūs tapsite auksiniais? Kai visos širdys taps auksinės, tada ir bus Aukso Amžius. Kai žmonės taps dieviški, tada bus Aukso Amžius. Kai kiekvienas suvoks Savastį ir dieviškumą savyje bei išorėje, tai ir bus Aukso Amžius. Taigi, Aukso Amžius ateis ne tam tikru metu, ne tam tikroje vietoje ir ne tam tikrą akimirką. Jis pradės reikštis tada, kai žmonės pradės keistis. Ateis laikas, kai visas pasaulis atrodys dieviškas, nes visi suvoks tikrąją Vienovę. Tada visas pasaulis bus vadinamas „Auksiniu Pasauliu“ arba „Aukso Amžiumi“.

Iš tiesų tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Kai žemė sukasi, šviesa pirmiausia pasiekia Ameriką, nes ten pateka saulė. Žemei dar šiek tiek pasisukus, šviesa ima kristi ant Japonijos, Kinijos, Artimųjų Rytų ir Afrikos. Žemei sukantis, šviesa apšviečia vis kitą žemės dalį. Panašiai, kai žmogus atsigręš į Dievą, jam tai bus Aukso Amžius. Kaip tas žmogus pasikeis, tokius pamatysite ir pokyčius pasaulyje. Jad drišti tat srišti – koks jūsų požiūris, toks ir pasaulis. Tokiam žmogui viskas atrodys auksas, nepaisant visų sunkumų. Kai vis daugiau žmonių pasikeis, po truputį, iš lėto pamatysite tą pokytį visuomenėje. Daugybė žmonių tai patirs netrukus – tai jau prasidėjo. Žmonės jau ima gręžtis į Dievą. Tik kelių metų klausimas, kai pamatysite vis daugiau žmonių, kuriems nusibodo materialistinis gyvenimas ir kuriuos nuvylė kasdieniai troškimai. Ieškodami atsakymo jie atsigręš į Dievą, nes norėdami būti laimingi šiame pasaulyje, jie išbandė viską, manydami, kad turtas, šeima, geresnės pareigos, didesnis komfortas ar valdžia juos padarys laimingus, tačiau laimės pasiekti negalėjo. Dabar jie išbandys Dievą, nes to nebuvo bandę. Ieškodami didesnės laimės, jie visi atsigręš į Dievą. Kai žmonės ims gręžtis, tada iš lėto, pamažu, pasaulis taps Auksinis, viena šalis po kitos, panašiai kaip žemei sukantis. Dabar tai jau vyksta. Staigų pokytį pamatysite jau netrukus. Po penkiasdešimties metų išvysite, kad visas pasaulis visiškai pasikeitęs ir tapęs labai dvasinga vieta. Tai jau prasidėjo.

Satsangas Atlantoje, JAV, 2018 m. birželio 22 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Bostone ir Atlantoje, JAV, 2018 m. birželio mėn. p. 61–62

Uždavinėkite tinkamus klausimus! Šri Ramana Maharšis ragino žmones tyrinėti: „Kas aš esu?“ Šri Adi Šankaračarja sakė, kad galima užduoti tokius klausimus, kurie padėtų atsigręžti į savo vidų: „Kas tu esi? Kas aš esu? Iš kur aš atėjau?“ Tik šie svarbūs klausimai, padedantys suprasti tiesą, nukreips jus teisinga kryptimi – į vidų!

Užduodami klausimus apie išorinius dalykus ir naudodamiesi pojūčiais, kurie sukurti taip, kad būtų nukreipti į išorę, į šią materialią egzistenciją, gausite tik mokslinių žinių, kurios yra išorinės. Reta protingų žmonių, tikrų drąsuolių (kaścit dhīra), kurie geba skirti ir supranta, kad gyvenimas yra daugiau nei tai, ką galima stebėti ir patirti išorėje, ir kad daugiau galima sužinoti iš to, kas slypi viduje. Drąsiai klausinėkite ir tyrinėkite tai, kas slypi viduje. Tai padės jums atsirišti nuo pasaulio ir pradėti savo dvasinę kelionę.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
1 klausimas iš 4 skyriaus „Pažanga dvasiniame kelyje“

Klausimas: Svami, Tu visada mums patari medituoti. Meditacijos etapai yra koncentracija, kontempliacija ir meditacija, bet mes nežinome, kaip praktikuoti. Be to, ką medituodami galėtume daryti, kad susijungtume su Tavimi? Aš visada kalbuosi su Tavimi, bet tai tik vienpusis „eismas“, Tavo balso aš niekada negirdžiu. Kaskart stengiuosi klausytis, bet man nepavyksta išgirsti.

Svamis: Tu esi teisus, kad yra trys etapai: pirmasis – koncentracija, antrasis – kontempliacija, o trečiasis – meditacija. Kas yra koncentracija? Jūsų protas turi būti sutelktas į kūną ir širdį. Kai kūnas, protas ir širdis tuo pat metu būna toje pačioje vietoje, tai ir yra koncentracija. Kai kūnas yra čia, protas – kitur, o širdis – dar kitur, tai ne koncentracija, o sumaištis!

Kaip ateina koncentracija? Vienas berniukas manęs paprašė: „Svami, aš per pamokas negaliu susikaupti. Kad ir ką išgirsčiau, tą pačią akimirką pamirštu. Prašau, padėk man susikaupti.“

Aš atsakiau: „Valgydamas tu maistą dediesi į burną, argi ne? Tu nekiši jo į nosį ar ausis! Tad valgydamas sugebi susikaupti. Žaisdamas futbolą kamuolį muši į priešininkų komandos vartus, o ne į savo, taigi esi susikaupęs. Tu nevaikščioji atbulas, nemiegi žemyn galva. Visiems šiems dalykams tau pavyksta susikaupti. Tačiau kai reikia mokytis, tavo koncentracija prapuola. Taip yra dėl to, kad tau neįdomu. Neįdomu, nes nesupranti to vertės. Jei žinosi, kad tai vertinga, tuo dalyku susidomėsi ir tavo širdis prie to prisidės. Kai tik širdis prisidės, ji sutelks tavo protą ir kūną.“

Todėl visų pirma turite susidomėti. Jei susidomėsite Manimi ir metodu, kaip kalbėtis su Manimi savo viduje, nes žinosite, kaip tai vertinga, tada jūsų kūnas ir protas seks paskui jus.

Pirmiausia susidomėjimas turi kilti iš vidaus – jis turi būti nuoširdus. Širdis prisijungs tik tada, kai suprasite to vertę. Jei tėvas jums duos 500 rupijų banknotą ir jį įsidėsite į kišenę, tai kas minutę tikrinsite, ar banknotas kišenėje, nes žinote jo vertę ir norite jį išsaugoti. O jei mokytojas jums duos lapą, iš kurio turite mokytis, tą lapą kambaryje pamesite. Jo ieškosite savaitę, nes gal nežinote, ko jis vertas. Vertę suprasite tik prieš egzaminus. Jei žinosite daiktų vertę, tada jais susidomėsite. Jei atsiras susidomėjimas, jūsų širdis įsitrauks. Jei dalyvaus širdis, jūsų galva ir rankos savaime prie jos prisidės. Žinodami, kaip tai vertinga, stenkitės susidomėti.

Šiandien Aš jums taip patariu, bet ar įmanoma, kad Dievas jums vadovautų visą gyvenimą? Kaip tada ketinate gyventi? Ar visada būsite užsimerkę ir manysite, kad esate akli? O gal stengsitės atsimerkti ir pamatyti tiesą patys? Žinodami, kad vienintelis būdas gyventi – tai savo viduje užmegzti ryšį su Dievu, jūs suprasite meditacijos vertę ir taip galėsite išsiugdyti koncentraciją. Galbūt tai nepavyks iš pirmo karto, bet galiausiai jums pavyks.

Apie „vienpusį eismą“ – tai nėra vienpusis eismas. Tiesą sakant, eismo apskritai neturėtų būti. Tiesiog tyliai sėdėkite. Kam taip skubėti klausti ir gauti atsakymus? Tiesiog sėdėkite tyliai ir leiskite Dievui kalbėti pirmam. Kodėl norite pradėti pokalbį patys? Leiskite pokalbį pradėti Dievui, o jei Jis nuspręs nekalbėti, tiesiog tylėkite. Būtent taip turi vykti pokalbis. Neskubėkite užduoti klausimų. Medituokite ne tik tada, kai jums kyla abejonių ir klausimų; medituokite tiesiog taip, kaip medituotumėte, neturėdami jokių abejonių ar klausimų. Argi neinate valgyti, kai suskamba skambutis pietums? Nesvarbu, ar esate alkani, ar ne, privalote laiku pavalgyti. Taip ir medituoti turite ne dėl to, kad išspręstumėte kelias problemas, ir ne dėl to, kad džiaugtumėtės radę atsakymus savyje. Tai tik bandymas tyliai pasėdėti Dievo artumoje. Tegu Dievas kalba tai, ką Jis nori pasakyti. Kai paskambina jūsų tėvai, kartais jie nesiliauja kalbėję, o jūs turite vis klausytis, nes jie niekada jums nesuteikia galimybės pakalbėti. Suteikite Dievui galimybę kalbėti pirmam, o tada, jei reikia, galite kalbėti ir jūs. Taip galėsite pasikalbėti.

Satsangas Mudenahalyje, 2015 m. liepos 25 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 12 tomas, p. 116–119

Taittirīya upaniṣadoje pasakojama, kad išminčius Bhrigus (Bhṛgu) išėjo ieškoti Dieviškojo pažinimo. Jis suvokė tiesą, kad iš maisto kyla viskas, iš maisto kyla ir Dieviškumas.

Maistas patenka į kūną ir veikia protą. Kai maistas būna šventas, pašventinami visi penki pojūčiai – klausa, lytėjimas, uoslė, regėjimas, skonis. Koks maistas, toks ir protas; koks protas, tokios ir mintys; kokios mintys, tokie ir veiksmai. Norint protą padaryti tyrą, pirmoji būtina sąlyga – tyras maistas. Bet ne visada įmanoma užtikrinti maisto tyrumą – kartais galite nežinoti, su kokiomis mintimis jis buvo ruošiamas. Norint šią problemą išspręsti, prieš valgant reikia maistą paaukoti Dievui ir jį laikyti Dievo dovana. Taip pašalinami visi maiste esantys nešvarumai. Tai padeda išvalyti protą.

Tačiau maistas yra ne tik tai, ką valgome. Viskas, ką matome, girdime, liečiame, jaučiame ir patiriame, taip pat yra maistas. Klaidinga manyti, kad maistas yra tik tai, ką dedame į burną. Annamaya kośoje* yra penki pojūčiai – klausa, lytėjimas, rega, skonis ir uoslė, jie atitinka žmogaus kūno organus. Todėl turime klausytis tik to, kas gera, matyti tik tai, kas gera, ir t. t., nes visa tai daro įtaką protui.

* annamaya kośa – maistinis apvalkalas, t. y. fizinis kūnas, vienas iš 5 žmogaus tikrąją Savastį dengiančių apvalkalų (kośų).

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
19 klausimas iš 3 skyriaus „Protas“

Klausimas: Mes matome, kad nesąžiningiems žmonėms sekasi ir per trumpą laiką jie pasiekia didžiulių rezultatų, pavyzdžiui, profesiniame gyvenime. O geriems žmonėms tam prireikia daug laiko. Kodėl taip yra, Svami?

Svamis: Žiūrėk, bangaru (aukseli)! Kartais tai, ką laikote sėkme, visai nėra sėkmė. Meluoti siekiant materialinės sėkmės, eiti neteisingu keliu godžiai siekiant paaukštinimo – argi tai sėkmė? Argi tai sėkmė nedorais būdais užsidirbti pinigų ir susikurti įvairiausių patogumų ir prabangos? Tokie žmonės išoriškai gali atrodyti sėkmingi, tačiau jų protai neturi ramybės.

Kartą keliu dideliu greičiu važiavo žmogus.

Aš jo paklausiau: „Kur tu keliauji?“

Jis atsakė: „Aš vykstu į Bengalūrą.“

Tada jam paaiškinau: „Tai kelias į Haiderabadą, o ne į Bengalūrą.“

Jis atsakė: „Man tai neįdomu. Aš važiuoju labai greitai – to man užtenka. Tai man suteikia tikslo pojūtį.“

Kokia iš to nauda? Net jei ir važiuoja greitai, jis tiesiog švaisto laiką, pinigus ir benziną. Juk jis nuvyks į Haiderabadą, o ne į Bengalūrą!

Jei manote, kad tas, kuris turi didelį automobilį ir važinėja greitai, yra sėkmingas, tai jūs klystate. Kad jis važiuoja ne tuo keliu, gal ir nesimato, bet galų gale jis pateks į avariją. Gal to ir nesuvokiate, bet savo tikrojo tikslo jis nepasieks.

Neturėtumėte užteršti savo proto lygindamiesi su vadinamąja kitų sėkme. Jie keliauja neteisingu, adharmos keliu. Tai gali atrodyti labai malonu, bet iš tiesų tai pavojinga. Ko trūko Kauravams? Ko trūko Kamsai? Ko trūko Ravanai? Ko trūko Hiranjakašipui? Galiausiai jiems visiems teko negarbingai žūti nuo Dievo rankos. Tai, ką šiandien regite kaip sėkmę, yra tik laikina proto, o ne širdies sėkmė.

Jei tikrai norite pasilyginti su kitais, žvelkite į tuos žmones, kurie aukojasi, kurie nesavanaudiškai tarnauja. Lyginkite save su jais – jie patvirtins, kad gyvena labai laimingai. Matuokite savo sėkmę pagal juos ir stenkitės aukotis taip, kad užsitarnautumėte tokią pačią laimę.

Vakaro satsangas Mudenahalyje, 2015 m. gegužės 29 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 11 tomas, p. 104–105

Neprieraiša nėra tai, ką galima greitai išsiugdyti. Nemanykite, kad vieną dieną pabusite ir pamatysite, jog tapote neprisirišę. Tą reikia praktikuoti palaipsniui. Tai procesas. Kaip įsipainiojote į pasaulį ir jo reikalus, tuo pačiu būdu turite iš tų pinklių ir išsivaduoti. Tai yra procesas. Pirmoji gyvenimo pusė – nuo brahmacaryos (mokymosi ir viengungystės) iki gṛhasthos (šeimyninio gyvenimo) – skirta tam, kad įžengtumėte į pasaulį. Antroji gyvenimo pusė – vānaprastha (dvasinių praktikų ir tarnystės visuomenei) ir sannyasa (atsiskyrėlio) – skirta tam, kad iš pasaulio išeitumėte. Tad eikite į pasaulį, atlikite savo pareigą, bet neišklyskite iš kelio, kaip tai nutiko Abhimanjui. Įžengęs į čakravjūhą*, jis nebežinojo, kaip iš jos išeiti. Todėl jis buvo pagautas ir nužudytas.

*Čakravjūha (snkr. chakravyūha) – karinė rikiuotė priešams apsupti, aprašyta Mahabharatoje.

Visi žinome, kaip į tą čakravjūhą įeiti. Mes mokomės ir patenkame į gṛhastha āśramą. Brahmacaryą ir gṛhasthą mes pažįstame ir to laikomės iki paskutinio atodūsio. Tačiau mes nepereiname į vānaprasthos ir sannyāsos āśramas, kad išsivaduotume iš šios čakravjūhos. Štai tada mes ir įklimpstame. Tad dvasingumas mus moko, kaip į pasaulį įeiti. Bet dar svarbiau – moko, kaip iš jo išeiti ir jame neužstrigti visiems laikams. Dauguma pasaulio gyventojų iki pat gyvenimo pabaigos laikosi tik pirmų 2 āśramų, nes tai patogu ir patrauklu. Kitus du žmonės tiesiog praleidžia.

Kažkas paklausė: „Kodėl jauni berniukai turėtų eiti dvasingumo keliu? Tam tinka pensinis amžius, tad kodėl jie turi pradėti taip anksti?“ Aš atsakiau: „harati nimeṣāt kālaḥ sarvam – mes nežinome, kuri akimirka bus mums paskutinė“! Todėl kiekvieną akimirką pasaulyje gyvenkite visiškai neprisirišę, taip, kad jei kitą akimirką tektų pasaulį palikti, galėtumėte tai padaryti be jokio nerimo, rūpesčių ar sunkumų.

Atėjote į pasaulį atlikti tam tikros pareigos, įnešti savo indėlį ir mokytis, bet taip pat turite išmokti gražiai iš šio pasaulio išeiti. Ne su gailesčiu, ne su atgaila, ne su sunkumais. Iš šio pasaulio turite išeiti taip pat sklandžiai, kaip į jį atėjote. Mūsų šventraščiuose sakoma, kad tai ir yra tikras ir teisingas būdas gyventi pasaulyje.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101"
18 klausimas iš 3 skyriaus „Protas“

Klausimas: Svami, kaip atskirti patyrimą nuo įsivaizdavimo?

Svamis: Jei įsivaizduosite, kad valgote maistą, ar jūsų pilvas prisipildys? Galite tai įsivaizduoti, bet jūsų pilvas liks tuščias, jis prisipildys tik valgant. Panašiai, jei dvasinę pažangą tik įsivaizduojate, jūsų protas nenurims, o širdis nepatirs palaimos. Jei tikrai tai patirsite, jūsų širdis pajus palaimą, o protas bus ramus. To negalite pasiekti įsivaizduodami, tai reikia patirti.

Kaip atskirti vaizduotę nuo patyrimo? Įsivaizdavimas yra labai paviršutiniškas, trumpalaikis. Galite įsivaizduoti, kad valgote čapatį, galite įsivaizduoti, kad valgote pyragą, bet jei čapačio ar pyrago jūsų skrandyje nebus, tai atmerkę akis iškart suprasite, kaip yra iš tiesų. O jei patirsite, tai liks su jumis visam laikui.

Ryto satsangas Kodaikanale, 2015 m. gegužės 11 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 10 tomas, p. 58–59