Atsakymai į klausimus

Klausimas: Savo kalbose kelis kartus užsiminei apie Aukso Amžių, ponas Taigretas kai kuriuose savo vaizdo įrašuose irgi apie tai kalbėjo. Ar galėtum tai pakomentuoti, pasakyti, kada tai bus ir kaip turėtume tam pasiruošti?

Svamis: Būtent to Aš klausiu jūsų! Kada sulauksime Aukso Amžiaus? Kada jūs tapsite auksiniais? Kai visos širdys taps auksinės, tada ir bus Aukso Amžius. Kai žmonės taps dieviški, tada bus Aukso Amžius. Kai kiekvienas suvoks Savastį ir dieviškumą savyje bei išorėje, tai ir bus Aukso Amžius. Taigi, Aukso Amžius ateis ne tam tikru metu, ne tam tikroje vietoje ir ne tam tikrą akimirką. Jis pradės reikštis tada, kai žmonės pradės keistis. Ateis laikas, kai visas pasaulis atrodys dieviškas, nes visi suvoks tikrąją Vienovę. Tada visas pasaulis bus vadinamas „Auksiniu Pasauliu“ arba „Aukso Amžiumi“.

Iš tiesų tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Kai žemė sukasi, šviesa pirmiausia pasiekia Ameriką, nes ten pateka saulė. Žemei dar šiek tiek pasisukus, šviesa ima kristi ant Japonijos, Kinijos, Artimųjų Rytų ir Afrikos. Žemei sukantis, šviesa apšviečia vis kitą žemės dalį. Panašiai, kai žmogus atsigręš į Dievą, jam tai bus Aukso Amžius. Kaip tas žmogus pasikeis, tokius pamatysite ir pokyčius pasaulyje. Jad drišti tat srišti – koks jūsų požiūris, toks ir pasaulis. Tokiam žmogui viskas atrodys auksas, nepaisant visų sunkumų. Kai vis daugiau žmonių pasikeis, po truputį, iš lėto pamatysite tą pokytį visuomenėje. Daugybė žmonių tai patirs netrukus – tai jau prasidėjo. Žmonės jau ima gręžtis į Dievą. Tik kelių metų klausimas, kai pamatysite vis daugiau žmonių, kuriems nusibodo materialistinis gyvenimas ir kuriuos nuvylė kasdieniai troškimai. Ieškodami atsakymo jie atsigręš į Dievą, nes norėdami būti laimingi šiame pasaulyje, jie išbandė viską, manydami, kad turtas, šeima, geresnės pareigos, didesnis komfortas ar valdžia juos padarys laimingus, tačiau laimės pasiekti negalėjo. Dabar jie išbandys Dievą, nes to nebuvo bandę. Ieškodami didesnės laimės, jie visi atsigręš į Dievą. Kai žmonės ims gręžtis, tada iš lėto, pamažu, pasaulis taps Auksinis, viena šalis po kitos, panašiai kaip žemei sukantis. Dabar tai jau vyksta. Staigų pokytį pamatysite jau netrukus. Po penkiasdešimties metų išvysite, kad visas pasaulis visiškai pasikeitęs ir tapęs labai dvasinga vieta. Tai jau prasidėjo.

Satsangas Atlantoje, JAV, 2018 m. birželio 22 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Bostone ir Atlantoje, JAV, 2018 m. birželio mėn. p. 61–62

Klausimas: Svami, Tu visada mums patari medituoti. Meditacijos etapai yra koncentracija, kontempliacija ir meditacija, bet mes nežinome, kaip praktikuoti. Be to, ką medituodami galėtume daryti, kad susijungtume su Tavimi? Aš visada kalbuosi su Tavimi, bet tai tik vienpusis „eismas“, Tavo balso aš niekada negirdžiu. Kaskart stengiuosi klausytis, bet man nepavyksta išgirsti.

Svamis: Tu esi teisus, kad yra trys etapai: pirmasis – koncentracija, antrasis – kontempliacija, o trečiasis – meditacija. Kas yra koncentracija? Jūsų protas turi būti sutelktas į kūną ir širdį. Kai kūnas, protas ir širdis tuo pat metu būna toje pačioje vietoje, tai ir yra koncentracija. Kai kūnas yra čia, protas – kitur, o širdis – dar kitur, tai ne koncentracija, o sumaištis!

Kaip ateina koncentracija? Vienas berniukas manęs paprašė: „Svami, aš per pamokas negaliu susikaupti. Kad ir ką išgirsčiau, tą pačią akimirką pamirštu. Prašau, padėk man susikaupti.“

Aš atsakiau: „Valgydamas tu maistą dediesi į burną, argi ne? Tu nekiši jo į nosį ar ausis! Tad valgydamas sugebi susikaupti. Žaisdamas futbolą kamuolį muši į priešininkų komandos vartus, o ne į savo, taigi esi susikaupęs. Tu nevaikščioji atbulas, nemiegi žemyn galva. Visiems šiems dalykams tau pavyksta susikaupti. Tačiau kai reikia mokytis, tavo koncentracija prapuola. Taip yra dėl to, kad tau neįdomu. Neįdomu, nes nesupranti to vertės. Jei žinosi, kad tai vertinga, tuo dalyku susidomėsi ir tavo širdis prie to prisidės. Kai tik širdis prisidės, ji sutelks tavo protą ir kūną.“

Todėl visų pirma turite susidomėti. Jei susidomėsite Manimi ir metodu, kaip kalbėtis su Manimi savo viduje, nes žinosite, kaip tai vertinga, tada jūsų kūnas ir protas seks paskui jus.

Pirmiausia susidomėjimas turi kilti iš vidaus – jis turi būti nuoširdus. Širdis prisijungs tik tada, kai suprasite to vertę. Jei tėvas jums duos 500 rupijų banknotą ir jį įsidėsite į kišenę, tai kas minutę tikrinsite, ar banknotas kišenėje, nes žinote jo vertę ir norite jį išsaugoti. O jei mokytojas jums duos lapą, iš kurio turite mokytis, tą lapą kambaryje pamesite. Jo ieškosite savaitę, nes gal nežinote, ko jis vertas. Vertę suprasite tik prieš egzaminus. Jei žinosite daiktų vertę, tada jais susidomėsite. Jei atsiras susidomėjimas, jūsų širdis įsitrauks. Jei dalyvaus širdis, jūsų galva ir rankos savaime prie jos prisidės. Žinodami, kaip tai vertinga, stenkitės susidomėti.

Šiandien Aš jums taip patariu, bet ar įmanoma, kad Dievas jums vadovautų visą gyvenimą? Kaip tada ketinate gyventi? Ar visada būsite užsimerkę ir manysite, kad esate akli? O gal stengsitės atsimerkti ir pamatyti tiesą patys? Žinodami, kad vienintelis būdas gyventi – tai savo viduje užmegzti ryšį su Dievu, jūs suprasite meditacijos vertę ir taip galėsite išsiugdyti koncentraciją. Galbūt tai nepavyks iš pirmo karto, bet galiausiai jums pavyks.

Apie „vienpusį eismą“ – tai nėra vienpusis eismas. Tiesą sakant, eismo apskritai neturėtų būti. Tiesiog tyliai sėdėkite. Kam taip skubėti klausti ir gauti atsakymus? Tiesiog sėdėkite tyliai ir leiskite Dievui kalbėti pirmam. Kodėl norite pradėti pokalbį patys? Leiskite pokalbį pradėti Dievui, o jei Jis nuspręs nekalbėti, tiesiog tylėkite. Būtent taip turi vykti pokalbis. Neskubėkite užduoti klausimų. Medituokite ne tik tada, kai jums kyla abejonių ir klausimų; medituokite tiesiog taip, kaip medituotumėte, neturėdami jokių abejonių ar klausimų. Argi neinate valgyti, kai suskamba skambutis pietums? Nesvarbu, ar esate alkani, ar ne, privalote laiku pavalgyti. Taip ir medituoti turite ne dėl to, kad išspręstumėte kelias problemas, ir ne dėl to, kad džiaugtumėtės radę atsakymus savyje. Tai tik bandymas tyliai pasėdėti Dievo artumoje. Tegu Dievas kalba tai, ką Jis nori pasakyti. Kai paskambina jūsų tėvai, kartais jie nesiliauja kalbėję, o jūs turite vis klausytis, nes jie niekada jums nesuteikia galimybės pakalbėti. Suteikite Dievui galimybę kalbėti pirmam, o tada, jei reikia, galite kalbėti ir jūs. Taip galėsite pasikalbėti.

Satsangas Mudenahalyje, 2015 m. liepos 25 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 12 tomas, p. 116–119

Klausimas: Mes matome, kad nesąžiningiems žmonėms sekasi ir per trumpą laiką jie pasiekia didžiulių rezultatų, pavyzdžiui, profesiniame gyvenime. O geriems žmonėms tam prireikia daug laiko. Kodėl taip yra, Svami?

Svamis: Žiūrėk, bangaru (aukseli)! Kartais tai, ką laikote sėkme, visai nėra sėkmė. Meluoti siekiant materialinės sėkmės, eiti neteisingu keliu godžiai siekiant paaukštinimo – argi tai sėkmė? Argi tai sėkmė nedorais būdais užsidirbti pinigų ir susikurti įvairiausių patogumų ir prabangos? Tokie žmonės išoriškai gali atrodyti sėkmingi, tačiau jų protai neturi ramybės.

Kartą keliu dideliu greičiu važiavo žmogus.

Aš jo paklausiau: „Kur tu keliauji?“

Jis atsakė: „Aš vykstu į Bengalūrą.“

Tada jam paaiškinau: „Tai kelias į Haiderabadą, o ne į Bengalūrą.“

Jis atsakė: „Man tai neįdomu. Aš važiuoju labai greitai – to man užtenka. Tai man suteikia tikslo pojūtį.“

Kokia iš to nauda? Net jei ir važiuoja greitai, jis tiesiog švaisto laiką, pinigus ir benziną. Juk jis nuvyks į Haiderabadą, o ne į Bengalūrą!

Jei manote, kad tas, kuris turi didelį automobilį ir važinėja greitai, yra sėkmingas, tai jūs klystate. Kad jis važiuoja ne tuo keliu, gal ir nesimato, bet galų gale jis pateks į avariją. Gal to ir nesuvokiate, bet savo tikrojo tikslo jis nepasieks.

Neturėtumėte užteršti savo proto lygindamiesi su vadinamąja kitų sėkme. Jie keliauja neteisingu, adharmos keliu. Tai gali atrodyti labai malonu, bet iš tiesų tai pavojinga. Ko trūko Kauravams? Ko trūko Kamsai? Ko trūko Ravanai? Ko trūko Hiranjakašipui? Galiausiai jiems visiems teko negarbingai žūti nuo Dievo rankos. Tai, ką šiandien regite kaip sėkmę, yra tik laikina proto, o ne širdies sėkmė.

Jei tikrai norite pasilyginti su kitais, žvelkite į tuos žmones, kurie aukojasi, kurie nesavanaudiškai tarnauja. Lyginkite save su jais – jie patvirtins, kad gyvena labai laimingai. Matuokite savo sėkmę pagal juos ir stenkitės aukotis taip, kad užsitarnautumėte tokią pačią laimę.

Vakaro satsangas Mudenahalyje, 2015 m. gegužės 29 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 11 tomas, p. 104–105

Klausimas: Svami, kaip atskirti patyrimą nuo įsivaizdavimo?

Svamis: Jei įsivaizduosite, kad valgote maistą, ar jūsų pilvas prisipildys? Galite tai įsivaizduoti, bet jūsų pilvas liks tuščias, jis prisipildys tik valgant. Panašiai, jei dvasinę pažangą tik įsivaizduojate, jūsų protas nenurims, o širdis nepatirs palaimos. Jei tikrai tai patirsite, jūsų širdis pajus palaimą, o protas bus ramus. To negalite pasiekti įsivaizduodami, tai reikia patirti.

Kaip atskirti vaizduotę nuo patyrimo? Įsivaizdavimas yra labai paviršutiniškas, trumpalaikis. Galite įsivaizduoti, kad valgote čapatį, galite įsivaizduoti, kad valgote pyragą, bet jei čapačio ar pyrago jūsų skrandyje nebus, tai atmerkę akis iškart suprasite, kaip yra iš tiesų. O jei patirsite, tai liks su jumis visam laikui.

Ryto satsangas Kodaikanale, 2015 m. gegužės 11 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 10 tomas, p. 58–59

Klausimas: Kaip šiuolaikinėje visuomenėje suderinti dvasingumą ir materialųjį pasaulį?

Svamis: Visi žmonės yra skirtingi ir dėl savo veiksmų, reakcijų ir santykių per daugelį metų išsiugdė tam tikrus įpročius ir polinkius. Pasaulis yra tarsi didelis švediškas stalas, iš kurio į savo lėkštę galite dėtis, ką tik norite. Žmonės renkasi atsižvelgdami į tai, ką jie mėgsta ir ko nemėgsta.

Turite nuspręsti, kas jūs esate. Jei jūsų prigimtis Dieviška ir kupina satvinių (tyrų) savybių, jums patiks satviniai dalykai. Jei jūsų prigimtis radžasinė (aktyvi, aistringa), jums patiks tai, kas radžasiška. Jei jūsų prigimtis tamasinė (tamsi, vangi), jums patiks tamasiniai dalykai.

Tai, kas esate viduje, pasireiškia ir išorėje. Jūsų pagrindinė užduotis – iš žemesnės būsenos pereiti į aukštesnę. Iš tamasinės, kuri kupina gyvuliškų savybių, turite pereiti į radžasinę, pasižyminčią žmogiškomis veiklumo savybėmis. Iš veiklumo turite pereiti į satvinę būseną, kuriai būdingos Dieviškos savybės – atsidavimas ir ramybė. Nuo gyvuliškų polinkių pereikite prie žmogiškų, o nuo žmogiškų prie Dieviškų – štai taip turite tobulėti.

Taigi, jei kai kuriems iš jūsų patinka tam tikri dalykai, taip yra todėl, kad tokios yra jūsų vidinės savybės. Tai, kokie esate viduje, atsispindi ir išorėje. Turite išsiaiškinti, kas jums yra aukščiausias gėris, ir laikui bėgant, palaipsniui ir visiškai natūraliai tai ims jus vis labiau traukti.

Jūs vis tiek galite mėgautis pasauliu, bet jūsų tikrąją prigimtį padės pasiekti tik tie dalykai, kuriais tikrai verta mėgautis ir kurie padės jums tapti tyrais. Kai jumyse įsitvirtins satvinės savybės, nieko kito nebenorėsite. Turite nuolat lavinti savo protą, kad jis mėgautųsi aukštesniais dalykais ir atsisakytų žemesnių.

Praktikuokite, praktikuokite, tai padės jums patobulinti savo prioritetus ir veiklą, kad vis dar galėtumėte būti pasaulyje, bet ne pasaulio. Galėsite džiaugtis tuo, kas gera, ir neteks liūdėti ar apgailestauti. Tai yra įmanoma! Nelyginkite savęs su kitais, tiesiog galvokite apie savo pačių dvasinį augimą.

Vakaro satsangas Singapūre, 2016 m. rugpjūčio 6 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 17 tomas, p. 71–72

Klausimas: Žinome, kad turime klausyti širdies, bet kartais protas trukdo, ypač kai nenorime įsivelti į ginčą ar patekti į kokią nors bėdą. Kaip suvaldyti savo protą?

Svamis: Jūs neturite paklusti protui – reikia klausyti tik širdies. Kad ir ką sakytų širdis, protas turėtų žinoti, kaip tuo vadovautis.

Tiesą reikia sakyti, bet taip, kad ji skambėtų maloniai ir nieko neįskaudintų. Taip bet kokioje situacijoje galėsite vadovautis savo širdimi, niekam nekenkdami. Jei neklausysite širdies, o pasikliausite protu, tai visada ves į nelaimę. Taigi turite vadovautis tik širdimi. Jei kitiems kas nors nepatinka, pasitelkite protą ir pasakykite jiems taip, kad jų neįskaudintumėte. Jei negalite jiems padaryti paslaugos, tai nors kalbėkite paslaugiai.

Kartais vaikai jūsų neklauso. Kai juos mokote gerų dalykų, o jie neklauso, argi paliekate juos ramybėje ir leidžiate daryti tai, ką jie nori? Ne! Jie gali ant jūsų trumpam supykti, bet galiausiai jiems tai bus į naudą.

Siekite žmonėms didesnio gėrio ir nesistenkite trumpam įtikti, nes trumpalaikis džiaugsmas atneš ilgalaikį skausmą. Ieškokite to, kas amžina, o ne to, kas laikina. Vadovaukitės tik širdimi, nereikia vadovautis protu. Jei klausysite širdies, būkite tikri, kad nenutiks nieko blogo.

Vakaro satsangas Singapūre, 2015 m. rugsėjo 29 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 299–300

Klausimas: Savo darbe aš prižiūriu demencija sergančius pacientus. Kokia yra tikroji demencijos priežastis? Ar tai proto, ar smegenų liga, kurią lemia senatvė? Kaip geriausiai pasirūpinti demencija sergančiais pacientais?

Svamis: Kūnas yra tarsi mašina. Senstant visoms mašinoms kyla tam tikrų problemų. Naujas automobilis tikrai važiuos greičiau ir sklandžiau nei senas. Jam senstant, kai kurios dalys ims kelti rūpesčių. Kad automobilis tinkamai veiktų, jį reikia remontuoti ir prižiūrėti.

Dauguma demencija sergančių pacientų ja susirgo ne per vieną naktį. Ji atsirado dėl to, kokį gyvenimą jie gyveno. Viena iš pagrindinių priežasčių – didžiulis stresas, kurį jie patyrė gyvenime. Kaip mašina, kuri dėl pernelyg intensyvaus naudojimo galiausiai sugenda, taip ir smegenys pamažu pradeda nykti. Tai pagrindinė demencijos priežastis.

Didelis ar mažas stresas, kurį patys sau keliate, kaupiasi ir daro poveikį jūsų organizmui. Tai kaupiasi daug metų. Jūsų užmegzti ryšiai, darbai, susiklostę santykiai, mintys ir emocijos – visa tai kaupiasi ir galiausiai paveikia jūsų sveikatą.

Vienintelis būdas padėti demencija sergantiems pacientams ir galbūt šią tendenciją pakeisti – sukurti jiems tinkamą aplinką, kurioje nebūtų streso ir nerimo. Nerimą gali kelti tokie maži dalykai kaip negalėjimas išsimaudyti, pavalgyti ar pasikalbėti. Galite jiems padėti, su meile primindami apie šiuos dalykus. Slaugytojo darbas yra nepaprastai svarbus, svarbesnis nei vaistai ir receptai ar net aplinka, kurioje pacientai gyvena.

Su meile teikiama priežiūra šiems pacientams tikrai padės. Nėra jokių konkrečių vaistų, kurie padėtų pasveikti, išskyrus meilės kupiną aplinką, be streso ir nerimo.

Vakaro satsangas Singapūre, 2016 m. rugpjūčio 6 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 17 tomas, p. 73

Klausimas: Kaip atsikratyti blogų įpročių?

Svamis: Viskas prasideda nuo meilės Dievui. Jei iš tiesų mylite Dievą, nedarysite to, kas Jam nepatiktų. Viską, ką darote, perleiskite per šiuos tris filtrus:

1. Ar tai dharmiška (dora)? Ar tai daryti teisinga?
2. Ar tai nieko neįskaudins? 
3. Ar Svamis tam pritartų?

Jei darbas, kurio ketinate imtis, išlaiko šiuos tris testus, tuomet tikrai galite jo imtis. Važiuoti dviračiu išmokote juk ne per vieną dieną, tiesa? Kad įgustumėte, prireikė laiko. Išbandykite šį metodą. Pirmą kartą gal­būt išlaikysite pirmąjį testą, bet suklupsite kituose dviejuose. Kitą kartą gal įveiksite du pirmuosius, bet suklysite trečiajame. Galiausiai pajėgsite išlaikyti visus tris testus! Svarbu, kad būtumėte atkaklūs: jei ir nepa­siseka, turite bandyti tol, kol pasiseks.

Su laiku tapsite stiprūs. Nieko neišmokstama per vieną dieną – nei važiuoti dviračiu, nei vaikščioti, nei kalbėti. Tiems įgūdžiams išlavinti reikėjo mėnesių prak­tikos. Reikės šiek tiek laiko ir blogiems įpročiams at­sikratyti. Jei nuolat praktikuosite, jums pavyks.

Satsangas Singapūre, 2014 m. birželio 22 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 1 tomas, p. 137–138

Klausimas: Svami, vedos skelbia, kad svarbu turėti guru, kuris vadovautų ir vestų žmoniją. Kadangi žemėje gyvena daugiau nei septyni milijardai žmonių, ar daug yra dvasinių mokytojų?

Svamis: Guru atėjimas nėra toks svarbus, kaip mokinio pasirengimas. Dievas nužengia įvairiais būdais, kad jus mokytų. Jis yra visame kame, ką matote aplink save. Dievas teka upėmis ir jas moko savo vandens negerti, o atiduoti jį kitiems; Dievas auga medžiuose, duoda jiems vaisių ir medžius moko savo vaisių nevalgyti, bet atiduoti kitiems; Dievas kyla saulėje, degina Save, kad kitiems suteiktų šviesos ir gyvybės. Viskas, ką matote aplink save, yra pamoka, kurią reikia išmokti.

Kai mokinys bus pasiruošęs, guru ateis vienu ar kitu pavidalu. Nesijaudinkite dėl visų pasaulio žmonių. Kai jie bus pasirengę gauti savo pamokas, Dievas vienaip ar kitaip ras kelią pas juos, kaip rado kelią pas jus.

Tėvas žino, kada vaiką leisti į darželį, į mokyklą ir t. t., taip ir Dievas žino, kada kiekvieną iš jūsų vesti pas guru. Visi yra Dievo vaikai, ir Jis vienodai rūpinasi visų gerove. Paklusnūs vaikai išmoks greitai, o sunkiai auklėjamiems ir nepaklusniems prireiks laiko. Kiekvienas ras mokytoją jam tinkamu laiku.

Ar dabar esate mokinys, ar mokytojas? Save laikykite mokiniu, o kitiems būkite mokytoju. Visada trokškite išmokti daugiau, bet kartu padėkite kitiems mokytis iš jūsų. Kiekvienas mokytojas kažkada buvo mokinys. Dabar Aš tikiuosi, kad Mano sekėjai ir mokiniai pamažu taps mokytojais ir visą gyvenimą skleis Dieviškumo tiesą. Jūs ilgą laiką buvote mokiniai. Dabar atėjo laikas išaugti į mokytojus ir skleisti Mano žinią.

Satsangas Buenos Airėse, Argentinoje, 2016 m. spalio 15 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 17 tomas, p. 149–150