Tai Bhagavano Šri Satjos Sai Babos ir Sadguru Šri Madhusudano Sai
atsakymai į sekėjų klausimus per satsangus Indijoje ir Dieviškuosius vizitus užsienio šalyse.

 

Klausimas: Kai mano draugai išgyvena neigiamus jausmus ir jaučia didžiulę baimę savo viduje ir išoriniame pasaulyje, tuomet mane tai pradeda gąsdinti. Tad jiems sakau, kad Svamis yra šalia mūsų. Ar elgiuosi teisingai?

Svamis: Tu sakai teisingai. Dar gali jiems patarti, kad įsivaizduotų, jog Aš esu šalia, tada negatyvūs jausmai išnyks ir jie pasijus stiprūs ir drąsūs. Jie turi stengtis tai įsivaizduoti. Tu gali tiesiog patarti jiems patikėti, kad Svamis yra jų viduje.

Vienas Indijos šventasis kartą pasakė: „Aš egzistuoju tiek, kiek žmogus manimi tiki.“ Panašiai ir dabar – jei visiškai Manimi tikite, tada esu visiškai jums pasiekiamas. Jei tikite tik iš dalies, tuomet ir Aš esu jums pasiekiamas tik iš dalies.

Jei tavo draugai tai supras, įsivaizduos ir visiškai tikės, kad Svamis yra šalia, tai pajus to naudą. Tu gali parodyti kelią link durų, bet žengti pro jas – jų pačių pareiga.

Taip, tu gali juos padrąsinti, kad šitaip tikėtų, bet jie turi tikėti visiškai –100 %. Jei taip tikės, visos jų baimės ir neigiami jausmai tikrai išnyks.

Kartą gyveno žmogus, kuris labai bijodavo vaikščioti vienas. Jis galvodavo: „Kažkas man atsitiks, kažkas mane užpuls.“ Tad jis meldė savo guru pagalbos.

Guru jam pasakė: „Aš visada esu už tavęs, tiesiog taip galvok. Kai eini, Aš visada esu už tavęs, todėl niekada nebijok. Vienintelė sąlyga – tik neatsigręžk ir į mane nežiūrėk. Tu turi neabejoti, kad aš ten esu. Aš visada einu tau iš paskos.“

Vieną dieną tas žmogus ėjo tamsiu mišku ir tolumoje išgirdo laukinių žvėrių garsus. Jis pamanė, kad šie seka iš paskos, ir sunerimo, bet tarė sau: „Mano guru yra su manimi. Jis sakė, kad yra čia pat už manęs, todėl turiu eiti toliau.“

Protas vis ragino jį atsigręžti ir pažiūrėti, ar ten yra dar kas nors, ne tik jo guru. Apimtas nenumaldomos baimės jis galiausiai atsigręžė ir pamatė, kad ten nieko nėra, tad ėmė šaukti: „Guru man melavo!“ Gelbėdamas savo gyvybę, žmogus pasileido bėgti iš miško ir nekantriai laukė, kada kitą dieną susitiks su guru. Tada jam papriekaištavo: „Guru, tu man melavai.“

„Kodėl taip sakai? Ką aš tau pamelavau?“ – paklausė guru.

„Tu sakei, kad būsi man už nugaros, bet kai atsisukau, tavęs ten nebuvo.“

Guru tarė: „Kai atsigręžei, aš buvau tau už nugaros, todėl ir negalėjai manęs pamatyti.“

Tad neabejokite guru. Visiškai tikėkite, kad visuomet jausite Jį esant šalia.

Kažkas Manęs paklausė: „Kur yra Dievas?“

Atsakiau: „Pasakyk Man – kur Jo nėra?“ Jei esate tikintis, Dievas yra visur! Jis visada su jumis. Jei tuo netikite, tai net Jam esant Jo nepatirsite.

Padėk savo draugams tai suprasti ir patikėti. Tikėti yra labai svarbu. Tikėjimas – tai tikėjimas tuo, ko nematote. Kai kurie dalykai yra faktai: „Stalas yra čia, Garis Sytonas yra ten“ – tai faktai. Tikėjimas yra kitoks: „Baba yra čia, Dievas yra čia“ – tai tikėjimas. Jo negalite pamatyti, paliesti, paimti už rankos, bet žinote, kad Jis yra – tai ir yra tikėjimas.

Viešpats Save atiduoda tik tikintiems, o ne tiems, kurie vis ginčijasi, pasitelkdami įvairiausius argumentus ir logiką. Paaiškink savo draugams, kad tai ne išeitis. Jie turi tikėti, kad Aš visada esu su jais, tada visos abejonės ir neigiami jausmai išnyks. Tiesa ta, kad jei nuo pat pradžių jie būtų tikėję, jog Svamis yra su jais, tai argi būtų kilę kokių nors neigiamų jausmų? Štai kaip viskas yra. Jeigu jie tiki, tai iš tų baimių išsivaduos.

Viešasis satsangas Melburne, Australijoje, 2019 m. gegužės 2 d. 
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Australijoje 2019 m. balandžio–gegužės mėn., p. 46–48 (anglų k.)

Klausimas: Kiekvienas tėvas trokšta, kad jo vaikai priartėtų prie Dievo, tad aš, kaip ir kiti tėvai, trokštu to paties. Ilgą laiką stengiausi savo vaikus atvesti arčiau Tavęs. Mano sūnus atvyko, bet paskui turėjo tam tikrų problemų ar patirčių, kuriomis nebuvo patenkintas. Žinau, kad širdyje jis vis tiek čia, bet jis tarsi nuklydo, o mano dukra yra labai pasinėrusi į savo profesinius reikalus. Vis dėlto jaučiu, kad gyvenimas nebūna pilnavertis, jei tėvai neatlieka savo pareigos ir neatveda savo vaikų pas Dievą. Ar galėtum patarti, kaip spręsti šią tėvams kylančią dilemą?

Svamis: Tai tiesa. Kokio amžiaus tu pats atėjai pas Dievą?

Sekėjas: Dieviškasis Tėve, atėjau pas Tave 1987 metais.

Svamis: Tavo vaikai daug jaunesni, nei tu tada buvai. Jų laikas ateis. Matai, kiekvienai pasėtai sėklai reikia laiko, kad ji sudygtų. Sėklos nebus prarastos. Jos liks dirvoje ir lauks tinkamo meto. Kai tas laikas ateis, sėkla sudygs. Ką jūs, kaip tėvai, tikrai galite padaryti, tai pasėti sėklas, ir jos liks. Kai kurios gali iškart sudygti ir augti. Kitoms gali prireikti daug laiko, o jam atėjus sėkla staiga išdygs.

Yra tokia istorija apie kinišką bambuką. Jūs pasėjate sėklą ir penkerius metus laukiate, bet nieko nevyksta. Praėjus dar kelioms savaitėms sėkla sudygsta ir užauga bambukas. Tai viena situacija. Yra ir kitokia sėkla, kurią įdėję į vandenį jau kitą dieną pamatote daigelį. Taigi, kiekvieno žmogaus pasirengimas yra skirtingas, tai priklauso nuo jo saskā– per daugybę gyvenimų susiformavusių įpročių ir polinkių. Jei sėklą pasėjote, tai susidarys tinkama situacija, ateis tinkamas laikas ir ji sudygs. Bet jei jūs, kaip tėvai, sėklos nepasėjote, tai argi galite ko nors tikėtis? Nieko nebus. Jei atlikote savo, kaip tėvų, pareigą ir sėklą pasėjote, turėkite kantrybės ir laukite tinkamo laiko. Tai viskas, ką galite padaryti. Palikite viską taip, kaip yra. Melskitės už juos ir pasėkite sėklą į žemę. Vieną dieną sėkla tikrai sudygs!

Vakaro satsangas dr. H. S. Bhato namuose, 
Torontas, Kanada, 2019 m. birželio 11 d. 
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Kanadoje ir JAV 2019 m. birželio mėn., p. 13–14 (anglų k.)

Klausimas: Svami, kaip žinoti, ar iš tikrųjų tarnavome gerai, ar tarnavome tinkamai? Kaip išmatuoti laimę?

Svamis: Jei esate savimi patenkinti, tai įrodo, kad tarnavote. Jūsų širdis turėtų pasakyti, ar esate patenkinti tuo, kaip tarnavote, nes turėtumėte tapti vis nuolankesni, ramesni ir tylesni – tokie yra tarnystės rezultatai. Jei tarnystė stiprina ego, nerimą ir prarandate ramybę, o viduje nejaučiate pasitenkinimo, tada tai nėra tarnystė – kažkas toje tarnystėje ne taip. Tarnaujant nebūna „aš“ – tas jausmas „aš“ yra pagrindinė visa ko priežastis.

Turėtumėte dirbti ne tam, kad patenkintas būtų kas nors kitas, o tik tam, kad patys būtumėte patenkinti. Jūsų pačių Atma turėtų liudyti, ar esate laimingi ir patenkinti, – nereikia, kad kas nors kitas jus girtų, plekšnotų per petį ar išduoti pažymą, kad gerai tarnavote. Tą paliudyti turėtumėte patys. Pasitenkinimas savimi ir laiminga širdis yra jūsų tarnystės kokybės matas. O jei pasibaigus tarnystei nesate laimingi, vadinasi, tarnystė nebuvo iš tikrųjų veiksminga.

Visa tarnystė turėtų jus artinti prie jūsų dieviškosios prigimties. Kas yra dieviškoji prigimtis? Dieviškoji prigimtis yra ramybė, dieviškoji prigimtis yra nuolankumas, dieviškoji prigimtis yra meilė. Jei tarnaudami ugdotės šias savybes, tuomet artėjate prie savo dieviškosios prigimties. Vieni žmonės vandens ras išgręžę negilų gręžinį, o kitiems, kad rastų vandens, tenka gręžti labai giliai – tačiau nesustokite, kol nerasite vandens, nes būtent dėl to ir pradėjote gręžti.

Žinau, kad daugelis iš jūsų nemiegojote ir nevalgėte įprastu laiku. Jūs net neradote laiko pasidomėti, kaip sekasi jūsų šeimos nariams. Sakydamas, kad esu dėkingas, Aš dėkoju ne tik tiems iš jūsų, kurie sėdite čia, bet ir visiems, kurie jums leido būti čia ir tarnauti, – jūsų vyrams, jūsų žmonoms, jūsų vaikams, jūsų šeimos nariams ir bendradarbiams. (Plojimai) Savo padėką perduodu tiems, kurie perėmė jūsų pareigas ir leido jums darbuotis čia. Jie lygiai taip pat dalyvavo šioje sevoje. Laiminu visus!

Ryto satsangas Mudenahalyje, 2015 m. spalio 25 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 14 tomas, p. 240–242

Klausimas: Ar žinios apie ankstesnius gyvenimus yra naudingos dabartiniam dvasiniam augimui?

Svamis: Pirmiausia turite žinoti, kad jūs visi turite praeitį. Nė vienas iš jūsų neatėjo čia šiaip sau, neturėjęs ankstesnių gyvenimų. Dabartinis jūsų gyvenimas priklauso nuo to, ką darėte praeityje. Pavyzdžiui, jei šiandien mokotės 10-oje klasėje, turėjote būti baigę 9, 8, 7, 6 ir 5 klases bei pradinę mokyklą. Visa tai, ko išmokote žemesnėse klasėse, atsinešėte į 10-ą klasę, kurioje mokotės šiandien. Tad jei gerai mokėtės ankstesnėse klasėse, gerai atlikote namų darbus, viską supratote, gerai atsakėte į egzaminų klausimus ir juos visus išlaikėte, tuomet galėjote pereiti į kitą klasę, kurioje mokotės šiandien. Jei 10-oje klasėje jums atrodo, kad dėstomus dalykus suprasti labai sunku, tai reiškia, kad devintoje, aštuntoje ar septintoje klasėse mokėtės prastai. Jūs nepakankamai daug dirbote arba namų darbus atlikote netinkamai.

Štai kodėl šiandien jums mokytis sunku arba lengva. Viskas priklauso nuo to, koks buvote praeityje. Todėl tai, koks esate šiandien, tikrai yra atspindys to, koks buvote praeityje. Ar tai žinoti naudinga? Iš tiesų tai nėra būtina, nes praeitis yra praeitis. Svamio filosofija tokia: praeitis praėjo, pamirškite praeitį. Gal praeityje padarėte daug dalykų, kurie šiandien nebūtų labai įkvepiantys. Gal sužinosite apie dalykus, kuriuos padarėte sąmoningai ar nesąmoningai, pavyzdžiui, ką nors įskaudinote, kam nors pakenkėte ar padarėte nuodėmę. Jei apie visus šiuos dalykus sužinotumėte, tai neigiamai paveiktų jūsų protą, dėl to galite pasijausti kalti ir save vertinti labiau neigiamai nei teigiamai. Todėl visada sakau: „Praeitis praėjo, pamirškite praeitį.“

Kad ir kas nutiko, žinokite, kad tai padėjo jums tapti tuo, kuo esate šiandien, – tačiau svarbiausia yra šiandiena, nes ji yra pasiekiama. Negalite sugrąžinti laiko, kuris jau praėjo. Dabartinis laikas, kurį turite, yra visas jūsų turtas. Jei šiandien jums sunkiai sekasi mokytis, galite tiesiog suprasti, kad praeityje mokėtės prastai. Taigi, jei šiandien turite per daug pykčio, negatyvumo, neapykantos, pavydo ar troškimų, vadinasi, praeityje gyvenote nesilaikydami dvasingumo principų, ne pagal Dievo valią ir nebuvote atsidavę, todėl visi šie dalykai jus vargina. Tai reiškia, kad dar reikia tobulėti. Pakanka žinoti tiek. Jei vis žvalgysitės atgal, tai ar galėsite eiti pirmyn? Jūs į ką nors atsitrenksite ir pargriūsite. Todėl žiūrėkite į priekį ir eikite pirmyn, nes praeitis yra praeitis – pamirškite praeitį, o ateitis neaiški, tad dėl jos nesijaudinkite. Dabartis yra visur – ji jums svarbiausia.

Nedarykite tokių dalykų, kuriuos dabar daro vaikai; jie imasi visokiausių veiklų, kurios padėtų suprasti, kas įvyko praeityje, pavyzdžiui, regresijos terapijos ar hipnoterapijos. Pagal Mane, tai tėra tuščias smalsumas, kuris visiškai nepadeda. Tačiau jei leisite sau gyventi dabartyje pilnai, visiškai, nė akimirkos nešvaistysite tuščioms veikloms, tuomet dabartį tikrai išnaudosite gerai, o tai sukurs jūsų ateitį. Praeityje pasėta sėkla šiandien tampa augalu. Nuo to, kaip tą augalą šiandien prižiūrėsite, priklausys, kokiu medžiu jis taps rytoj. Kiekvienas žmogus turi praeitį, be jokios abejonės. Užuot kapstęsi praeityje, gaišę laiką bandydami sužinoti, kas buvote, pasistenkite sužinoti, kas iš tiesų esate šiandien. Šiandien galite suvokti, kas esate ir kas yra tikroji jūsų Savastis. Būkite geroje draugijoje, mokykitės iš kilnių ir išmintingų žmonių, kurie patyrė tiesą, ir iš jų patirties semkitės naudos bei tobulėkite. Tai yra svarbiausia.

Azijos Ramiojo vandenyno Jaunimo susitikimas Kvala Lumpure, Malaizijoje,
2018 m. rugpjūčio 3 d. vakaras
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Malaizijoje, 2018 m. rugpjūčio mėn., p. 32–34 (anglų k.)

Klausimas: Svami, kaip kasdieniame gyvenime išlaikyti pusiausvyrą tarp pasaulietinės veiklos ir dvasingumo?

Svamis: Visi veiksmai, kuriuos atliekate, yra dvasiniai. Nėra jokio skirtumo tarp pasaulietinių ir dvasinių veiksmų! Visos jūsų mintys, žodžiai ir veiksmai turėtų būti iš meilės Dievui – tai juos paverčia dvasiniais.

(Moterims) Į šią salę jūs ateinate apsirengusios gražius sarius. Kodėl rengiatės sariais? Jūs darote tai ne dėl kitų. Kai manote: „Aš esu Svamio dukra. Žiūrėdamas į mane, Svamis turėtų jaustis laimingas. Štai kodėl aš dėviu sarį“, tada tas nedidelis veiksmas – apsirengti sarį – tampa dvasiniu veiksmu. Jei naudositės gebėjimu skirti, norėdamos išsiaiškinti, ar Svamiui jūsų veiksmai patiktų, ar ne, tada visi jūsų veiksmai taps dvasingi.

Iš tiesų, Mano nuomone, nėra nieko, kas būtų vadinama „pasaulietiška“ – viskas yra dvasinga. Tačiau kai ką nors darote savanaudiškai, tas veiksmas tampa pasaulietišku. Dievo sukurta saulės šviesa yra bespalvė. Kai saulės šviesa sklinda pro spalvotą stiklą, jūs matote skirtingas spalvas. Panašiai ir savanaudiškumas nuspalvina jūsų požiūrį į pasaulį.

Vaikai gimsta jums ir jūs turite juos užauginti – bet kas yra vaikai? Jie yra džyvatmos, individualios sielos. Kai suprantate: „Mano pareiga vesti juos pas Paramatmą, Aukščiausią Sielą. Aš turiu tą pareigą, kurią privalau atlikti su meile“, tada ta veikla irgi tampa dvasinė.

Dėl riboto požiūrio jūs manote: „Tai yra mano darbas, o šitai – kitų žmonių darbas; tai yra biuro darbas, o tai – namų ruošos darbai.“ Kai viską darote iš meilės Dievui, viskas tampa dvasinga. Tada nekils klausimo, ar tai pasaulietiška, ar dvasinga – viskas bus sudvasinta.

Satsangas Mudenahalyje, 2015 m. gegužės 31 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 11 tomas, p. 125–126

Klausimas: Krikščionys tikisi, kad po mirties jie pateks į rojų, o kiti gali patekti į pragarą. Budistai kalba apie Vakarų tyrąją žemę, į kurią patenka geri žmonės, taip pat ir apie pragarą. Skaitydamas Tavo knygas pastebiu, kad Tu kalbi apie dabartį ir visai nedaug apie rojų ar pragarą. Kas iš tikrųjų nutinka, kai žmonės miršta?

Svamis: Kaip žemėje yra daugybė šalių, taip yra ir daugybė vietų, kurios egzistuoja anapus to, ką matote. Gyvendami kūne, galite matyti tik tai, ką įmanoma patirti per kūną. Tačiau yra daugybė pasaulių, egzistuojančių anapus šio, apie kuriuos žino tik jogai, nes jie keliavo pirmyn ir atgal, tuos kitus pasaulius matė ir pažino. Gyvenant šiame pasaulyje jūsų patirtis yra ribota. Kai sėdite šiame kambaryje, jūs nematote, kas yra už jo sienų, tačiau ten yra ištisas miestas.

Kol gyvenate žmogaus gyvenimą, turite žmogiškas patirtis. Jūs esate ne vienas, o trys: kūnas, protas ir siela. Palikus kūną, protas ir siela vis dar išlieka. Kaip girtuokliai draugauja su girtuokliais, o šventieji – su šventaisiais, taip ir geras protas ras kitų gerų protų, o blogas protas – blogų, su kuriais gyvens.

Netyri, savanaudiški ir godūs protai susiburia vienoje vietoje, vadinamoje pragaru. Visi geri protai, palikę kūną, susiburia vietoje, vadinamoje rojumi. Ką jie ten susitikę daro? Jie aptaria, ką per savo gyvenimą nuveikė – ką padarė gerai, o ką blogai, – ir iš tos patirties mokosi. Kaip, atlikę namų darbus, vėl sugrįžtate į klasę, taip ir jie vėl gimsta ir grįžta į gyvenimo mokyklą.

Kinijos žmonės apie tokius dalykus žino gana gerai. Jie turi daugybę ritualų, kaip melstis už mirusiųjų sielas, kad jos pasiektų rojų ir būtų ramios. Tai žmonijai žinoma nuo seniausių laikų. Vis dėlto kai kurie žmonės, būdami labai savanaudiški, dabartinį pasaulį gali paversti pragaru – jiems nebūtina kažkur iškeliauti, kad tą pragarą patirtų. Visa tai užmirškite. Jums reikia prisiminti tik štai ką: visus mylėti – tai rojus, o visų nekęsti – tai pragaras.

Aš esu kiekviename iš jūsų. Užuot ieškoję Manęs išorėje, ieškokite savyje, kur Aš ir esu. Sėdę medituoti nuolat galvokite apie Mane, ir Aš atsakysiu į visus jūsų klausimus – Aš vadovausiu jums iš vidaus. Jums nereikia niekur eiti. Kad mažas vaikas išmoktų vaikščioti, jam reikia motinos pagalbos. Panašiai ir jums reikia pagalbos tų žmonių, kurie žino, bet supraskite, kad tik praktikuodami galiausiai išmoksite vaikščioti patys.

Satsangas Makao, 2015 m. spalio 3 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 14 tomas, p. 79–80

Klausimas: Svami, mane labai įkvėpė Tavo mokyklos ir dėmesys žmogiškosioms vertybėms. Esu pedagogė ir mokyklose, kuriose dirbu, labai noriu diegti žmogiškąsias vertybes, bet dažnai jaučiuosi tarsi įstrigusi. Gal galėtum patarti, kaip pradėti keisti mūsų švietimo sistemą čia, JAV, kad ji būtų orientuota į charakterio ugdymą ir žmogiškąsias vertybes?

Svamis: Ugdymo procese dalyvauja du: mokytojas ir mokinys.  Jei norite pakeisti mokinį, turite pakeisti mokytoją. Tai, kaip mokytojas elgiasi ir ką jis daro, turės įtakos mokiniui. Todėl stengiamės sukurti programą Guru Vikas, kuri moko mokytojus, kaip į klasę atnešti žmogiškąsias vertybes ir jų mokyti mokinius.

Prireiks labai daug laiko, kol oficialiai bus pripažinta, kad to reikia, ir bus pakeistas mokymo būdas. Tačiau galima pradėti tai daryti neformaliai, kai mokytojai susiburia ir nusprendžia praktikuoti šias vertybes ir jas taiko mokydami mokinius. Tai jau vyksta, nors dar nedideliu mastu. Jei norėsite imtis oficialių žingsnių, tai užtruks labai ilgai, tad to daryti nėra prasmės. Verčiau pradėkite susitikinėti su gerais mokytojais, kurkite asociaciją, bendraukite vieni su kitais ir vieni kitus įkvėpkite. Jei pasikeis keli mokytojai, pasikeis ir mokiniai. Matydami šiuos mokytojus, kiti mokytojai irgi pradės tai taikyti; šitokiu būdu visa tai paplis. Dabar tai daroma Jungtinėje Karalystėje ir kai kuriose kitose šalyse. Keli mokytojai susiburia ir dirba savo darbą, ir jau matosi, kad mokiniai keičiasi.

Tuomet ateina tėvai ir sako: „Mano sūnus dabar elgiasi daug geriau, yra daug paklusnesnis, anksčiau jis toks nebuvo. Kas čia vyksta?“ Tada jie sužino, kad tokius pokyčius lemia mokytojas. Tai matydami, keičiasi vis daugiau mokytojų ir tėvų. Tai lėtas procesas, bet tam tikru metu jis įgaus didelį pagreitį. Jei tai darysite oficialiai, to padaryti nepavyks.  Tai taps dar viena politika, dar viena taisykle, dar vienu reglamentu, kuris švietimo sistemoje nieko nepakeis.

Geri mokytojai turėtų susiburti neoficialiai, neformaliai ir nuspręsti, kad pradės tai daryti. Matydami juos, to imsis ir kiti, ir dar kelios mokyklos, tad pamažu tai išplis po visą šalį.

Viešasis satsangas Žmogaus ugdymo centre, 
Los Gatos, Kalifornija, 2018 m. birželio 24 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Šiaurės Kalifornijoje, JAV, 2018 m. birželio mėn., p. 17 (anglų k.)

Klausimas: Svami, apie Savirealizaciją (tikrosios Savasties suvokimą) Tu kalbi visą laiką. Visada ragini mus žvelgti į vidų. Sai organizacijoje turime bhadžanas, studijų ratelius, Bal Vikas pamokas, tarnystės veiklas ir t. t. Tai yra mūsų organizuojamos veiklos. Ar šios veiklos pačios savaime gali vesti mus į Savirealizaciją, ar Tu mums sakai, kad turime daryti dar kažką, kad tai pasiektume?

Svamis: Pažvelkite, kaip mokomasi kalbėti ir rašyti kokia nors kalba. Pradedama nuo abėcėlės, paskui mokomasi sudaryti trumpus žodžius, vėliau – frazes, sakinius, o tada – pastraipas. Galiausiai kalbą išmokstama nuolat praktikuojantis. Panašiai ir jūs pradedate nuo namasmaranos (Dievo vardo kartojimo), bhadžanų ir sevos. Visa tai yra žingsniai, vedantys link jūsų tikslo – Savasties suvokimo. Tai neįvyks pirmąją dieną, kaip ir kalbos niekada neišmokstate per pirmąją dieną. Nors tai ir yra žingsniai, jūs nenorite ten įstrigti.

Jei jūsų dvasia rituale nedalyvaus, jis netaps dvasinis. Bhadžanos gali tapti ritualu ir našta, jei jų negiedate su atsidavimu. Visas garbinimas gali tapti darbu, jei atliekamas tik kaip pareiga. Todėl yra pavojus, kad tai gali tapti ritualu, pareiga ar tiesiog darbu, jei kiekvieną akimirką tai nebus atliekama su dideliu dvasiniu jausmu ir atsidavimu. Dažnai į savo tvarkaraštį įtraukiate daugybę darbų, todėl dauguma dvasinių veiklų tampa tarsi pareigos, kurias reikia atlikti. Jei neturėsite dvasinio jausmo, šios veiklos niekur jūsų nenuves. Jos turėtų padėti ištyrinti jūsų širdį. Jei giedodami bhadžanas tik svarstote, kas gieda geriau, o kas blogiau; jei atlikdami sevą lyginate, kiek žmonių kiek kartų atėjo, o kiek visai neatėjo, – tuomet pradedate kitus vertinti ir reikšti savo nuomonę, o tai nepadės tapti tyresniu. Tikrasis suvokimas – tai širdies tyrumas.

Jau sakiau, kad jūsų Savirealizacija nėra kažkur kitur – jums nereikia niekur eiti, nes tai yra jumyse. Tačiau turite pašalinti visus ego ir prisirišimo sluoksnius. Namasmarana, bhadžanos ir seva turi padėti sluoksnis po sluoksnio pašalinti visa tai, kas dengia Savastį. Jei šie dalykai širdies nepadaro tyra, jie tampa tik ritualais. Pavyzdžiui, šventyklos šventikas, kuris stovi priešais dievybės statulą. Jis gali ketvirtą valandą ryto atvykti į šventyklą, o paskui vakare išvykti namo. Nuo ryto iki vakaro jis atlieka visus ritualus, tačiau jiems pasibaigus Savasties vis tiek nesuvokia. Todėl svarbu ne veiklos kiekybė – ne laikas, kurį praleidžiate, o kokybė – jausmas, su kuriuo visa tai atliekate.

Kai tai darote su dideliu jausmu, net vienas veiksmas gali jus išlaisvinti. Todėl turite tai daryti tyrai, o tam reikia laiko, bet jei ir toliau tai darysite labai nuoširdžiai, vieną dieną šis suvokimas ateis – kaip ir sunokęs vaisius atėjus laikui nukrenta pats. Namasmarana, bhadžanos ir seva yra svarbūs ir būtini dalykai, nes tai žingsniai Savirealizacijos link. Tačiau ant šių laiptelių negalite sėdėti amžinai. Jūs turite nuolat kopti aukštyn. Kaip tai padaryti? Turėtumėte pasitikrinti, ar tampate tyresni, ramesni, labiau atjaučiantys ir geresni. Jei taip, tuomet žinokite, kad visa tai padeda jums siekti Savirealizacijos.

Satsangas „Sai Karuna“ namuose, Atlantoje, JAV, 2018 m. birželio 22 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Bostone ir Atlantoje, JAV, 2018 m. birželio mėn. p. 58–59

Klausimas: Svami, kaip mums praktikuoti savikontrolę ir išvengti negatyvių minčių?

Svamis: Ką sako širdis? Širdis visada jums sako, kad turėtumėte eiti artyn prie Dievo ir pelnyti Jo malonę. O ką sako protas? Protas jums liepia eiti nuo Dievo tolyn, o prie pasaulio artyn! Jei norite suvaldyti tą išorėn keliaujantį protą, turite klausyti viduje esančios širdies. Jei nuolat klausysite širdies žodžių, protą galėsite suvaldyti. Tik tada, kai protas bus suvaldytas, kūnas eis dharmos keliu ir elgsis tinkamai.

Satsangas Mudenahalyje, 2015 m. gegužės 29 d. vakaras
„Šri Satja Sai uvača“, 11 tomas, p. 104