„Geriausi dvasinio ieškotojo palydovai kelionėje
iš netiesos į Tiesą, iš tamsos į Šviesą ir iš mirties į nemirtingumą –
tai jo klausimai, į kuriuos jis turi rasti atsakymus savo viduje.“

Sadguru Šri Madhusudano Sai knyga „Dvasingumas 101“ – tai greitasis dvasingumo kursas, kuriame atsakoma į 101 dažniausiai užduodamą klausimą įvairiomis temomis – nuo Dievo ir religijos iki karmos ir likimo, nuo proto ir materijos iki individualios sielos ir Aukščiausiosios Savasties.

 

 

Šis klausimas jaudina daugelį žmonių, ypač tada, kai jie išgyvena sunkius laikus. Kai laikai būna geri, retai kas apie tai susimąsto. O kai reikalai klostosi blogai, žmonės ima klausinėti: „Kodėl man?“ Tačiau niekas to neklausia, kai viskas klostosi palankiai. Kaip bebūtų, šis klausimas paprastam žmogui yra toks pat intriguojantis, kaip ir klausimas, ar pirmiau sekmadienis, ar pirmadienis, ar pirmiau atsirado medis, ar sėkla? Aukščiausiasis Kūrėjas kiekvienam suteikė laisvą valią ir leido ja naudotis pagal savo polinkius ir nuostatas. Tai panašu į tėvą, kuris mažam sūnui duoda kišenpinigių ir leidžia juos išleisti, kaip šiam patinka. Tai, kad tėvas duoda sūnui pinigų, yra likimas, o tai, kaip sūnus nusprendžia juos išleisti, yra jo laisva valia. Dabar sūnus pinigus gali išleisti kaip nori arba grąžinti juos tėvui. Jis gali tėvo paprašyti, kad šis nuspręstų, ką geriausia pirkti. Dievas visiems davė laisvą valią, kad ja naudotųsi. Bet tie, kurie yra atsidavę ir savo valią atiduoda Dievui, tampa Dievo atsakomybe ir visus sprendimus už juos priima Dievas. O tie, kurie viską daro patys, savo nuožiūra, turi patirti ir atitinkamas savo veiksmų pasekmes.

Kitas būdas į tai pažvelgti – tai Dievą laikyti spektaklio režisieriumi, o žmogų – aktoriumi. Vaidmuo paskirtas, dialogai nuspręsti, bet aktorius vis tiek turi laisvę praktikuotis, repetuoti ir vaidinti kaip gali geriau. Aktorių parinkimas vaidmenims – tai likimas, o žmogaus vaidyba – laisva valia. Todėl abu šie dalykai yra tarpusavyje susiję. Tik tuos, kurie visiškai atsidavę Dievui, veda jų Dieviškasis likimas.

Kas nors gali pateikti kitą požiūrį ir sakyti, kad viskas iš anksto nulemta, tad ką mes, žmonės, galime padaryti? Mūsų klaidos irgi iš anksto nulemtos, kaip ir mūsų geri darbai. Tokie žmonės taip pat turi tikėti, kad geri rezultatai, kuriuos jie patiria, irgi yra iš anksto nulemti, kaip ir blogos jų blogų veiksmų pasekmės. Tiesa ta, kad tik Susivokusi būtybė tuo neabejoja, nes ji gyvena nuolat suvokdama savo Dieviškumą ir į viską žvelgia kaip į iliuziją, kaip į sapną. Nesvarbu, ar tai geras sapnas, ar blogas – vis tiek tai tėra sapnas! O tai, ką sapne darote savo arba ne savo valia, vis tiek vyksta sapne.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
7 klausimas iš 5 skyriaus „Karma ir likimas“

Karma būna trijų rūšių: prārabdha karma yra ta, kuri duoda rezultatus dabar, sanchita karma – ta, kuri jau padaryta, pavyzdžiui, ankstesniuose gyvenimuose, bet jos pasekmes dar teks patirti, o āgāmi karma – tai ta, kurią gal sukursite dabar. Visos karmos turi pasekmes ir anksčiau ar vėliau jas tenka patirti. Toks yra dėsnis.

Šventraščiuose pateikiamas pavyzdys apie lankininką su lanku ir strėlėmis. Jau paleista strėlė, kurios negalima sustabdyti, yra tarsi prārabdha karma – tai, kas jau įvyko, todėl jos poveikį turite patirti. Arbalete esančios strėlės, kurios dar bus panaudotos, yra tarsi sanchita karma, kuri buvo padaryta anksčiau, bet jos pasekmes dar reiks patirti, o strėlė, įdėta į lanką, yra tarsi āgāmi karma, nes tai turi įvykti, bet dar neįvyko.

Iš šios analogijos visiškai aišku, kad lankininkas gali ką nors padaryti su ta strėle, kuri įdėta į lanką, bet ne su ta, kuri jau paleista. Panašiai, net ir tada, jei žmogus suvokia tikrąją Savastį ir sanchita karma bei āgāmi karma jam nebedaro jokio poveikio, tačiau jau duodančias vaisius karmas net ir jis turi patirti.

Suvokęs tikrąją Savastį skiriasi nuo kitų tik tuo, kad jis gali su šypsena ištverti savo karmas, nes sugeba pakilti virš žemiškos žmogiškosios egzistencijos, o kiti kenčia tų karmų pasekmes. Suvokusiam, kuris nelaiko savęs darytoju, ateityje karmų nebelieka, nes jis nebesieja savęs su kūnu bei protu ir per juos atliekamais veiksmais. Jis tiesiog tampa Dievo instrumentu, kad per jį Dievas vykdytų Savo valią. Tam tikra prasme jis tampa atliekamų veiksmų stebėtoju.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
6 klausimas iš 5 skyriaus „Karma ir likimas“

 

Viskas, ką sakome, daro mums poveikį. Kai duodate pažadą, jūs kam nors įsipareigojate. Įsipareigojimas sau yra labai svarbi savybė. Jei nuolat švaistysitės žodžiais ir duoto žodžio nevertinsite, tai niekas jūsų nevertins. Niekas nevertins jūsų žodžių, jei patys jų nevertinsite. Tad prieš duodami pažadą gerai pagalvokite, o jį davę, savo įsipareigojimo privalote laikytis. Jei kartais pažado neišpildote, ta kaltė lieka kažkur jūsų viduje. Dabar gal ją pašluosite po kilimu ir nuspręsite apie tai nebegalvoti, bet ta atsiradusi kaltė nemiršta. Ji glūdi kažkur giliai viduje, o jūs ten vis užsukate. Tad neįvykdyti pažadai mumyse sukelia kaltės jausmą, negatyvumą ir kitus blogus jausmus. Tad kaip atsikratyti kaltės jausmo? Kad ir ką būtumėte įsipareigoję, tą pažadą turėtumėte įvykdyti jei ne iš karto, tai bent jau vėliau. Duoto žodžio nelaužykite. Nepamirškite jo, nes jei jo neįvykdysite šiame gyvenime, turėsite gimti iš naujo, kad tą pažadą įvykdytumėte ir duoto žodžio laikytumėtės. Štai kodėl Aš sakau: kalbėkite saikingai. Nesakykite to, kas gali kitus įskaudinti. Neturėtumėte kalbėti to, kas yra netiesa, be to, kalbėdami neturėtumėte eikvoti per daug energijos. Tad geriausia tylą laikyti savo sādhanā.

Pažadai kartais duodami apėmus emocijoms. Todėl, kai esate per daug laimingi, neturite duoti pažadų, nes galite ką nors pasakyti nepagalvoję. Bet jei jau pažadėjote, duoto žodžio turite laikytis – tai jūsų pareiga. Dašaratha davė pažadą savo žmonai Kaikėjai. Jos pareiga buvo visais būdais saugoti savo vyrą. Dašaratha neprivalėjo jai ką nors ypatingo pažadėti. Bet kadangi buvo laimingas ir susijaudinęs, jis galiausiai pažadėjo išpildyti du jos prašymus, – ir pažvelkite, ką tie pažadai padarė Dašarathai.

Dašaratha atsisakė tai padaryti: „Aš nenoriu to pažado tesėti.“ Tačiau Rama paprieštaravo: „Tai nėra dharma. Tu davei pažadą ir turi jį išpildyti.“

Taigi, bet koks jūsų duotas pažadas yra labai svarbus. Visada patariu, kad kai esate per daug supykę ar per daug laimingi, geriau per daug nekalbėkite, nes greičiausiai susidursite su vienokiomis ar kitokiomis problemomis. Tokiu metu kalbėkite mažiau.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
5 klausimas iš 5 skyriaus „Karma ir likimas“

Meilė gyvuoja duodama ir atleisdama. Dvasingumas – tai meilė, tad duoti ir atleisti ir yra dvasingumas. Tai didi dorybė. Jėzus sakė: „Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Net paskutinę skausmo ir kančios valandą Jis vis dar nuoširdžiai meldėsi už tuos, kurie Jį kankino, todėl Jėzus yra garbinamas ir šiandien.

Ar esate matę virvės traukimo žaidimą, kai žmonės traukia virvę, paėmę ją už galų? Kova vyksta tol, kol abi komandos traukia ją į priešingas puses. Bet kai tik viena pusė virvę paleidžia, ateina taika ir kova baigiasi. Atleisti – tai tarsi paleisti. Tęsdami kovą labiau pakenksite sau nei kitam. Pykčio nuodai lieka jumyse ir jus nuodija, bet kai atleidžiate, jūs paleidžiate. Pirmiausia tai padeda jums, o tik po to kitiems. Kai jūsų ir kito asmens niekas nebesieja, tai klausimas apie karmą net nekyla. Kai jau tai paleidžiate, nebelieka jokio tolesnio ryšio, tad nebėra ir karmos. Kerštas yra didesnis priešas jums nei kitam. Jis tarsi ugnis, kuri pirmiausia nudegina jus, todėl užpilkite meilės vandens ir ugnį užgesinkite. Atleidimas yra dieviška savybė. Kiekvienas turi išmokti atleisti ir pamiršti.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
4 klausimas iš 5 skyriaus „Karma ir likimas“

Gyvenimas iš tiesų skirtas tam, kad žmogus pasiektų savo galutinį tikslą. Norint šį pasiekti Dieviškąjį tikslą, reikia pasiekti mažesnius tikslus. Kaip ir keliaujant į tam tikrą miestą, kuris yra galutinis kelionės tikslas, reikia pervažiuoti pakeliui esančius kaimus ir miestelius. Galutinis visų žmonių tikslas – tobulėti ir tapti Dievu. Tačiau šiame kelyje reikia įgyvendinti kelis mažesnius tikslus, tokius kaip išsilavinimas, šeima, profesija ir pan. Šie tarpiniai tikslai turėtų visada žmogų vesti prie galutinio tikslo – suvokti savo Dieviškumą, jie neturi jo atitraukti nuo svarbiausio tikslo bei paskirties.

Pasiektas Dieviškasis tikslas – tai bendras Dievo malonės ir žmogaus pastangų rezultatas. Tikslas nebus pasiektas, jei kurios nors iš jų nebus, jos viena nuo kitos priklauso. Pasaulis yra puikus Dievo malonės ir žmogaus pastangų derinys. Kad pasireikštų Dievo malonė, žmogus turi dėti pastangas, ir atvirkščiai – tai tarsi vežimas, kuris su vienu ratu važiuoti negali. Tad savo tikrąjį tikslą pasieks tik tie, kurie nuoširdžiai stengsis.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
3 klausimas iš 5 skyriaus „Karma ir likimas“

Kaip puikioje pašto sistemoje kiekvienas jums adresuotas laiškas pristatomas tik jūsų adresu, o ne jūsų kaimynui ar kam nors kitam, taip ir čia – nors yra milijardai būtybių, kurių kiekviena atlieka milijonus veiksmų, sukeliančių milijonus pasekmių, tačiau atsakas į kiekvieną veiksmą bus tiksliai pristatytas jums savo laiku, to niekas negali išvengti.

Ar galima ką nors dėl to padaryti? Ar galima kaip nors išvengti pasekmių? Ar yra būdas, kaip pabėgti nuo savo veiksmų pasekmių? Atsakymas – taip, yra būdas. Veiksmai, kuriuos atliekate, yra tarsi kam nors rašomi laiškai, kurie bus pristatyti tik tam, kam jie adresuoti. Tačiau, jei adresą pakeisite ir šiuos laiškus peradresuosite, jie bus pristatyti kitur, naujuoju adresu. Panašiai, jei visas savo karmas adresuosite sau, manydami: „Aš esu darytojas“, tuomet pasekmės sugrįš jums. Tačiau jei savo veiksmus „peradresuosite“ Dievui sakydami: „Dieve, Tu esi darytojas ir visa tai aukoju Tau“, tada pakeisite adresą ant voko ir visi tie veiksmai bei iš jų kylančios pasekmės atiteks Dievui.

Tačiau, kaip laiškas nebus pristatytas reikiamu adresu, jei ant jo nebus atitinkamos vertės pašto ženklo, taip ir tada, jei bandysite išsisukti perduodami savo veiksmų rezultatus Dievui, bet ant jų nebus atsidavimo ir meilės antspaudo, jie nebus pristatyti Dievui.

Tik atsidavimas gali padėti atsikratyti praeities karmos ir neleisti kauptis naujai karmai. Kad ir ką darytumėte, jei tai aukosite Dievui iš visos širdies ir atsidavę, tuomet pasekmės bus panaikintos. Viskas, ką įmesite į ugnį, – nesvarbu, ar tai būtų gera, ar bloga, – bus sunaikinta ir virs pelenais. Panašiai, jei viską aukosite su nuoširdžia paścāttāpos, arba atgailos, ugnimi ir dideliu atsidavimu Viešpačiui, tai bus sudeginta.

Kita išeitis – suvokti tikrąją Savastį, tada išnyksta susitapatinimas su kūnu ir iš to kylantis darytojo jausmas, todėl veiksmai vyksta per jus, bet darytojas esate ne jūs. Jūs tampate tik Dievo įrankiu, o visi veiksmai ir jų rezultatai atitenka Dievui, kuris ir yra tikrasis darytojas. Peilis yra tik instrumentas, o juo operuoja chirurgas. Panašiai ir jūs būsite tik instrumentas, o darytojas bus Dievas; arba būsite kaip teisėjas, kuris tiesiog vykdo savo pareigą nubausti nusikaltėlį, bet to nedaro savo iniciatyva.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
2 klausimas iš 5 skyriaus „Karma ir likimas“

Kaip aiškinama mūsų šventraščiuose, yra trys priežastys: avidyā, arba neišmanymas, kāma, arba neteisingi troškimai, ir karma, arba veiksmai, kuriais tenkinami tie neteisingi troškimai. Įsigilinus paaiškėtų, kad pastarųjų dviejų priežasčių šaknis galima atrasti pačioje pirmoje priežastyje – neišmanyme. Šie trys dalykai – avidyā, kāma, karma – mūsų šventraščiuose vadinami hṛdaya granthi, arba širdies mazgais. Jie taip stipriai žmogų suriša, kad pasidaro sunku tuos mazgus atrišti ir iš jų išsilaisvinti.

Troškimas ką nors pažinti atsiranda tik tada, kai žmogus sužino, kad toks dalykas egzistuoja. Pavyzdžiui, jei nežinosite, kad rinkoje pasirodė naujas kokio nors gaminio modelis, nesvarbu, ar tai būtų jūsų mėgstamas automobilis, ar telefonas, tai negalėsite jo užsinorėti. Taigi pirmoji priežastis, kodėl nekyla noras suvokti tikrąją Savastį, – tai nežinojimas, kad tokia sąvoka išvis egzistuoja. Taip būna, jei esate draugijoje tokių žmonių, kurie lygiai taip pat apie tai nežino. Tai vadinama avidyā arba neišmanymu, kuris yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonėms trūksta noro pažinti savo Dieviškumą. Jie ne tik nežino apie Dievo egzistavimą, bet ir jų žinios apie supantį pasaulį, kurį patiria kūnu ir protu, yra neteisingos.

Antroji priežastis – kāma, arba neteisingi troškimai, gimę iš avidyos. Klaidingos žinios apie pasaulį ir jo laikinus malonumus verčia žmogų manyti, kad šis pasaulis yra tikras ir jo teikiami džiaugsmai bus amžini. Tai sukuria virtinę troškimų, kuriais siekiama pasaulio, užuot siekus Dievo. Be to, net jei žmogus sužino, kad egzistuoja toks dalykas kaip Dieviškumas, tie blaškantys troškimai, kuriais jis siekia menkų kūno malonumų ir greitai pasiekiamų, bet trumpalaikių proto džiaugsmų, neleidžia nuolat eiti tikrosios Savasties suvokimo keliu. Kūnas ir jo įvairiausi poreikiai, protas ir jo nesibaigiantys troškimai nuolat verčia žmogų atkakliai stengtis juos tenkinti, tad jam beveik nelieka energijos, kurią galėtų skirti tikrajai Savasčiai suvokti.

Trečioji priežastis yra karma, arba veiksmai, kurie gimsta iš kāmos, arba tam tikro troškimo. Kai žmogui kyla klaidingas troškimas, t. y. kitoks nei suvokti tikrąją Savastį, tuomet jis yra priverstas imtis veiksmų, kad tą troškimą įgyvendintų.

Pavyzdžiui, jei norite naujo prietaiso ar tam tikro dalyko, kad jį įsigytumėte, turėsite dėti tam tikras pastangas, teisingas ar neteisingas. Visi žinome trečiąjį Niutono veiksmo ir atoveiksmio dėsnį, kuris teigia, kad kiekvienas veiksmas turi tokį pat atoveiksmį, nukreiptą priešinga kryptimi. Tai galioja ir karmos atveju! Kiekvienas atliekamas veiksmas sukelia ir atoveiksmį arba pasekmes. Šios pasekmės gali būti malonios arba skausmingos, priklausomai nuo to, koks veiksmas buvo atliktas. Tačiau karmos sukeltą atoveiksmį arba pasekmes, vadinamas „karma prabhāva“, neišvengiamai teks patirti. Atoveiksmis, kylantis iš bet kokio veiksmo, sukelia sekantį veiksmą, todėl ir sekantį atoveiksmį. Šis ciklas vis tęsiasi ir tęsiasi. Panagrinėkime tokį pavyzdį. Tarkime, užsimanėte naujo rankinio laikrodžio, kurio reklamą ar nuotrauką aną dieną matėte reklaminiame stende. To laikrodžio kaina šiek tiek viršija jūsų biudžetą, tad norėdami jį nusipirkti, turite arba išleisti dalį savo santaupų, arba užsidirbti papildomų pinigų, arba imti paskolą. Kiekvienas iš šių būdų jus savaip paveiks. Jei išleisite savo santaupas, jausitės mažiau saugus, dėl to gali kilti nerimas, kuris privers jus uždirbti daugiau, kad tas išlaidas kompensuotumėte. Jei reikės uždirbti daugiau, teks dirbti daugiau valandų, vadinasi, turėsite atsisakyti kitos veiklos, tokios kaip poilsis bei laisvalaikis, o tai gali turėti įtakos jūsų sveikatai. Jei laikrodžiui įsigyti skolinsitės pinigų, nereikia nė aiškinti, kokios bus pasekmės – jus apims baimė ir nerimas, nes skolą turėsite grąžinti. Taigi, nors ir buvo malonu įsigyti brangų laikrodį, tačiau tai sukėlė veiksmų ir atoveiksmių virtinę. Gana dažnai pasitaiko, kad kol pagaliau įsigyjate naują to laikrodžio modelį, rinkoje pasirodo dar naujesnis modelis, kuris sukelia naują norų ir veiksmų seką.

Tad jei žmogus trokšta ne išsilaisvinimo, o ko nors kito, jį ima pančioti veiksmų ir atoveiksmių grandinė. Neišmanančiam, koks yra tikrasis gimimo žmogumi tikslas, kyla kitokie troškimai, o ne noras suvokti tikrąją Savastį. Iš tokių troškimų gimsta veiksmai ir atoveiksmiai, kurie yra tarsi viena paskui kitą einančios grandys grandinėje. Dėl šios priežasties dauguma žmonių neina tikrosios Savasties suvokimo keliu.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
1 klausimas iš 5 skyriaus „Karma ir likimas

Kol tapatinsitės su kūnu, tol „aš“ egzistuos. „Aš“ ateina kartu su kūnu. O jei esate nebeužvaldyti tos kūno sąmonės, tuomet „aš“ apskritai neegzistuoja. Tačiau kol esate kūne, „aš“ egzistuos. Taigi galite turėti gerą „aš“ arba blogą „aš“. Galite turėti gerą ego arba blogą ego. Gerasis ego yra tada, kai manote, kad esate Dievo, kuris veikia per jus, kibirkštis ir jaučiate, kad esate tik Dievo tarnas. Tai ir yra gerasis ego – „Aš esu Dievas. Aš esu Dievo kibirkštis“.

Tačiau jei manote, kad esate tik žmogus, turintis protą, puikų išsilavinimą, talentų, turtų, valdžią ir šlovę, tuomet tai yra blogasis ego. Tad kartodami: „Aš esu dieviškas, aš esu dieviškas“, jūs iš tikrųjų auginate savyje gerąjį ego. Pavadinčiau tai sveiku ego, kuris padės jums įveikti kūno sąmonę. Kaip perpjauti geležies gabalą? Jį galima perpjauti kita geležimi, tiesa? Spyglį irgi pašalinate kitu spygliu. Taip pat ir blogąjį ego galite pašalinti geruoju ego ir galiausiai atsikratyti jų abiejų.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
23 klausimas iš 4 skyriaus „Pažanga dvasiniame kelyje“

Kaip stipriai kiekviename žmoguje „reiškiasi“ Dieviškumas, priklauso nuo to žmogaus evoliucijos ir supratimo lygio. Įsivaizduokite stiklinį lempos gaubtą, kurio viduje dega liepsna. Laikui bėgant ant stiklo kaupiasi suodžiai ir šviesos matosi vis mažiau, nors viduje deganti liepsna nesikeičia. Taip yra ir su žmonėmis. Nors Dieviškasis principas, egzistuojantis kiekviename, savo kokybe yra vienodas, tačiau dėl žmonių individualių savybių, kurios atsiranda dėl įvairių susitapatinimų, Jis reiškiasi skirtingai.

Iš Sadguru Šri Madhusudano Sai knygos „Dvasingumas 101“ 
22 klausimas iš 4 skyriaus „Pažanga dvasiniame kelyje“