Tai ištraukos iš Dieviškųjų kalbų per satsangus Indijoje ir vizitus užsienio šalyse.

 

Dieviškosios Meilės įsikūnijimai!

Šią plačią visatą palaiko ir valdo vienintelis principas – meilė. Narasimha Murtis sakė, kad vaikus reikėtų mokyti ir pasaulietinių, ir dvasinių dalykų. Tiesa ta, kad nei religijos, nei Dievo į klasę nešti nereikia. Jei į klasę atnešite meilę, ji pati nuves pas Dievą. Pradėkite nuo meilės ir baikite Dievu. Jei gyvensite vadovaudamiesi šiuo vieninteliu meilės principu, anksčiau ar vėliau Dievą pasieksite.

Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas galią mylėti. Iš pradžių jis myli save. Paskui pamilsta tuos, kurie juo rūpinasi ir yra su juo susiję, t. y. šeimą ir draugus. Vėliau jis sugeba pamilti savo tėvynę, ja didžiuojasi ir nori ja rūpintis, nes tėvynainius laiko savo broliais ir seserimis. Toliau jis pradeda mylėti visą visatą, kuri yra ne kas kita, o jo paties atspindys.

Ar tai būtų mažas vaikas, mylintis savo motiną, kuri juo rūpinasi, ar didis išminčius, mylintis visą kūriniją kaip savo Savastį, – meilės kiekis gali didėti, bet jos kokybė išlieka ta pati. Meilė išlieka kaip pagrindinis principas, kuris palaiko visą visatą, nes niekas negali meilės nei padidinti, nei sumažinti – meilė išlieka meile.

Visa kita, nors ir laikoma meile, yra ne tikroji meilė, o įvairios meilės jausmų formos, kylančios iš prieraišos ir užterštos lūkesčiais. Tikroji meilė išlieka pilnutinė ir visiems vienoda, jos neriboja vieta, laikas ar aplinkybės. Aš siekiu, kad mūsų ir kitų mokyklų vaikai būtų mokomi būtent tokios meilės. Kai vaikai išmoks mylėti kiekvieną ir visus be jokių lūkesčių, tai vieną dieną jie tikrai pažins Dievą.

Daugeliui kyla klausimas, ar maži vaikai gali suprasti šią filosofiją, apie kurią kalbu. Tiesa yra tokia, kad kaip tik vaikai, o ne vyresnieji gali tai suprasti. Vaikai yra tarsi švarūs popieriaus lapai, o vyresniųjų protai taip prikimšti „aš“ ir „mano“, kad ką nors daugiau ten parašyti Man nebelieka vietos! Tik atsikratę savo egoizmo, vėl galėsite tapti panašūs į vaikus ir būsite verti priimti Mano žinią.

 Iš Dieviškosios kalbos Educare* konferencijoje Londone, Jungtinėje Karalystėje 
2015 m. rugpjūčio 29 d. 
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 39–40

* Educare (lot. educere – iškelti, angl. care – globoti) – Satjos Sai Babos inicijuota švietimo sistema, kurios tikslas – padėti žmogui atskleisti jame glūdinčias žmogiškąsias vertybes.

Daug žmonių, kuriems pasaulis yra našta, nori pabėgti į mišką, kad pasiektų Dievą. Jei negalite rasti Dievo tarp žmonių, kurie yra iškiliausi Dievo kūriniai, tai kaipgi Jį rasite džiunglėse tarp laukinių žvėrių? Jei žmogus negali įžvelgti Dievo savo broliuose ir seseryse, tai kaipgi jis suras Dievą tamsaus miško glūdumoje?

Dievą galima pasiekti atsisakant to, kas savanaudiška, ir ugdantis nesavanaudiškumą. Narasimha Murtis ką tik pasakė: „Jei norite Svamio, melskitės Jam, trokškite Jo, ir tikrai Jį rasite.“ Tai, ką jis sako, yra tiesa.

Dievas jums ne žaisliukas, kuriuo galėtumėte žaisti, kai neturite ką veikti. Nedera melstis ir žaisti, o paskui grįžti prie savo žemiškų įpročių. Pas Dievą turėtumėte eiti ne tik tada, kai užklumpa bėdos. Dievas turėtų tapti pastoviu jūsų poreikiu – taip galėsite Jį pamatyti ir patirti. Sekėjai nori Dievą pasiekti trumpiausiu keliu. Nors pasaulyje ir gali būti trumpųjų kelių, tačiau dvasingume tokių kelių nėra, nebent žmogus atsisakytų visų troškimų. Tuomet lieka tik vienas troškimas – pamatyti ir patirti Dievą. Nėra kito būdo, kaip būtų galima Jį suprasti.

Kai žmogus geba taip trokšti, taip stipriai melstis, tada Dievas prisiima fizinį pavidalą ir nužengia į pasaulį pas Savo sekėjus. Dievas, ateidamas ten, kur esate jūs, Savo dalį jau atliko, – dabar jūsų pareiga pamatyti Dievą ten, kur Jis iš tikrųjų yra. Jei norite sugauti Krišną, kuris vagia sviestą, turite sekti sviestuotais Krišnos pėdsakais – būtent taip motina Jašoda sugebėjo sučiupti neklaužadą Krišną. Jei norite pasiekti Mane, turite irgi sekti Mano pėdsakais. Turite sekti Mano meilės ir tarnystės pėdsakais, ir jei eisite Mano pėdsakais, tikrai Mane pasieksite.

Mano sekėjai turėtų trokšti būti Man brangūs. Jei būsite Man brangūs, būsite ir arti Manęs. Buvimas arti dar nereiškia, kad esate brangūs. Daugelis žmonių, daug metų gyvenę su Manimi, ant galvų užsiaugino ragus manydami, kad Man yra labai brangūs. Tiesą sakant, tokius žmones turiu laikyti prie Savęs, kad jie nekeltų rūpesčių kitiems! Ne visada jie yra jau tokie brangūs, bet kad išgelbėčiau kitur esančius Savo sekėjus, turiu prisiimti tą naštą ir tam tikrus žmones laikyti šalia Savęs, kaip ir Šiva laiko gyvatę aplink savo kaklą, kad ji neįgeltų kitiems!

Turite atsiminti, kad būti Dievui brangiam yra daug svarbiau, nei būti arti Jo. Jei Dievui esate brangus, tai jums nereikia stengtis keliauti ten, kur yra Dievas, nes Dievas bus šalia jūsų, kad ir kur būtumėte. Iš tiesų Dievas nori su jumis būti kur kas labiau, nei jūs norite būti su Juo. Sekėjas yra ne tas, kuris jaučia: „Dievas gyvena mano širdyje.“ Juk tai tiesa – Dievas gyvena kiekvienoje širdyje, kiekviename atome. Tikrasis sekėjas yra tas, kuris galėtų pasakyti: „Aš gyvenu Dievo širdyje“, – tada jis iš tikrųjų yra sekėjas.

Iš Dieviškosios kalbos satsange Malaizijoje, 2015 m. rugsėjo 30 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 14 tomas, p. 54–55

Visi prašote Gimtadieninio pamokymo. Jei turiu jums perduoti žinią, tai galiu pasakyti tik vieną dalyką: geriausia dovana, kurią galite Man įteikti, – tapkite Manimi! Kiekvienas turėtų transformuotis ir tapti Sai Baba. Kiekviename geležies gabalėlyje slypi magnetinė galia. Kai visa širdimi ir siela stengsitės atsikratyti prieraišų bei ego ir išsiugdysite tokią meilę, jūs tapsite Sai Baba.

Tikroji laimė yra vienybė su Dievu. Visada jums sakau, kad esate meilės įsikūnijimai – Aš niekada į jus nesikreipiu kaip į žmones ar žmogiškuosius įsikūnijimus. Tik tada, kai susijungsite su dieviškumu savyje, iš tiesų sužinosite, kas yra laimė.

Pirmiausia būtina, kad patikėtumėte Mano žodžiu, jog esate dieviški. Turėtumėte visada save laikyti dievišku ir sakyti: „Aš esu Dievas.“ Nesijauskite kalti, kad tikite, jog esate Dievas, ir nepradėkite sau sakyti: „Aš esu žmogus.“

Nemirtingumo vaikai! Jūs esate nemirtingumo vaikai – jūs nesate mirtingi. Turėtumėte elgtis pagal savo dieviškąją prigimtį. Kadangi esate dieviški, turėtumėte elgtis dieviškai. Kodėl to padaryti negalite? Dieviškai elgtis nesugebate dėl savo egoizmo ir savanaudiškų interesų. Iš kur tas savanaudiškumas atsiranda? Jis kyla iš tikėjimo stokos. Jei jums trūksta tikėjimo, tuomet išsiugdote daug neigiamų savybių, tokių kaip baimė. Kai visiškai tikite, kad esate dieviški, kad esate meilės ir Atmos įsikūnijimas, tuomet baimei vietos nėra.

Turite branginti Mano žodžius, jų klausytis, apmąstyti ir praktikuoti, tada jūs ir Aš tapsime Viena. Man nereikia jokios jūsų dovanos. Aš esu visame kame. Aš kitų nelaikau „kitais“. Tačiau jei praktiškai įgyvendinsite viską, ką jums sakau, tapsite dieviški, nesavanaudiški, tyri ir tą džiaugsmą dovanosite visiems, tuomet Aš, kaip Tėvas ir Motina, būsiu labai laimingas.

Mano Gimtadienis – tai diena, kai jūsų širdyje gimsta dieviškumas.

Iš Dieviškosios kalbos per 90-ojo Gimtadienio šventę Mudenahalyje,
2015 m. lapkričio 23 d. vakaras
„Šri Satja Sai uvača“, 15 tomas, p. 90–91

Per bhadžanas turite koncentruotis į Dievą mintimis, žodžiais bei darbais ir pasiekti nesvyruojančio atsidavimo būseną. Tačiau, nors kūnas ir būna čia, protas klajoja po pasaulį. Kokia nauda iš tokių bhadžanų? Tai tik laiko švaistymas, nes iš to negaunate jokios naudos. Kai esate bhadžanų salėje, stenkitės visiškai atsiduoti šventiems jausmams. Šeimyninį ir verslo gyvenimą palikite už salės ir koncentruokitės į Bhagavannamasmaraną (Viešpaties vardo kartojimą).

Bhadžanos ir namasmarana išvalo neigiamas savybes ne tik iš proto, bet ir iš pasaulio. Šventasis Kabiras Dasas pasakė, kad namasmarana yra lyg muilas, o prema (meilė) lyg vanduo. Jei darysite namasmaraną su meile, bus išplauti visi nešvarumai, susikaupę jūsų viduje. Jūs gausite didžiulę naudą, taip pat ir kiti. Šventas Dievo vardas yra tarsi lempelė – jei ją laikysite prie pat burnos, ji skleis šviesą ir viduje, ir išorėje. Taigi laikykite Dievo vardo lempelę ant savo liežuvio.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad bhadžanų vedėjai turi giedoti visiškai atsidavę. Jie neturi demonstruoti savo talentų. Daugelis tų, kurie veda bhadžanas, pasirenka labai aukšto tono giesmes, todėl kitiems sunku pritarti choru. Kai kurie vedėjai pasirenka bhadžanas, kuriose yra sunkiai tariamų žodžių. Tokioms bhadžanoms kiti taip pat negalės pritarti.

Toliau – šis tas apie grojančius tabla (būgnu): yra būgnininkų, kurie muša savo būgnus negalvodami apie tai, kas vyksta aplink juos. Garsai, sklindantys iš jų būgnų, primena Dypavali bombų garsus (fejerverkus, uždegamus per Dypavali šventę)! Jų akompanavime nėra jokios darnos, jie tik stengiasi dominuoti, permuša dainininko balsą ir verčia visus klausytis tik jų triukšmo.

Dar yra talai (lėkštelės). Tie, kurie groja lėkštelėmis ir turi nustatyti ritmą, tiesiog sėdi ir daro tai mechaniškai, jų protai būna kažkur iškeliavę. Tikriausiai jie galvoja apie kokią kitą dainą ir tą ritmą naudoja čia. Mūsų bhadžanos neturėtų tapti tokios. Bhadžanas visi turėtų giedoti kartu, jos turi būti pripildytos meilės ir atsidavimo.

Londone vaikai Manęs paklausė: „Svami, visur pasaulyje tiek negandų. Koks mūsų vaidmuo? Mes esame maži vaikai ir nieko negalime padaryti.“ Aš jiems pasakiau, kad giedotų bhadžanas ir melstųsi už visų gerovę. Jūs galite melstis už kiekvieno laimę ir kad iš žmonių širdžių dingtų neapykanta. Melskite ypač to, kad jūsų pačių širdys būtų pripildytos dieviškos meilės. Vaikų maldos ir Dievo vardo kartojimas gali transformuoti net visą pasaulį.

Kad bhadžanos pakylėtų susirinkusiųjų dvasinius jausmus, jose viskas svarbu – bhava (nuoširdus jausmas), raga (melodija) ir atitinkama tala (ritmas).

Visi žinote, kaip pagaminti pajasą (ryžių pudingą). Pagrindiniai produktai yra pienas, ryžiai ir cukrus. Kai visi trys sumaišomi ir pakaitinami, gaunamas pajasas. Raga – tai pienas, tala yra ryžiai, bet pati svarbiausia dalis yra cukrus, t. y. bhava, simbolizuojantis jausmų kupiną širdį. Jei sudėję visus ingredientus pamiršite įdėti cukraus, bus neskanu.

Panašiai ir dainininkas, kad ir koks jis būtų geras, jei dainuoja be jausmo, tai tik tuščias užsiėmimas. Todėl bhadžanose, kurias pradėsime vakare, turite susitelkti visi kartu ir giedoti su meile bei jausmu. Giedotojas vedėjas turi giedoti paprastas bhadžanas, kad kiti lengvai galėtų pritarti. Jūs visi patirsite Dievo vardų giedojimo saldumą ir juo mėgausitės.

Šiandien mes pradedame 24 valandas trunkantį nepertraukiamą bhadžanų giedojimą. Kai kurie vaikai nusprendė dalyvauti visą tą laiką. Nepaisydami kūno nepatogumų, jie planuoja tokia pačia poza išsėdėti visą parą. Tačiau jie negalės koncentruotis į bhadžanas. Jų protus atitrauks skausmas pilve ir kojose. Man nepatinka toks savęs demonstravimas! (Juokas)

Giedokite bhadžanas visiškai atsidavę tol, kol jums patogu. Taip pat jums reikia laiko atsigaivinti, pavalgyti ir atsigerti vandens. Jūs tikrai turite kuriam laikui išeiti ir pamankštinti kojas. Svarbu kokybė, o ne kiekybė. Kaip ir paprastam ūkininkui, apie kurį kalbėjau, – pakaks, jei sugiedosite keletą bhadžanų, bet tai padarysite nuoširdžiai.

Dabar kai kurie žmonės gali neteisingai cituoti Svamį, kad Jis Pats sakė, jog pakaks, jei dalyvausime bhadžanose pusvalandį! (Juokas) Abu šie kraštutinumai yra netinkami. Per 24 valandas trunkančias Akhanda bhadžanas, kurias pradedame šį vakarą, galite ilsėtis dvi ar tris valandas. Kartkartėmis galite nueiti ir lengvai užkąsti ar atsigaivinti – tai priimtina. Tačiau jei tik valandą pagiedoję bhadžanas nueisite ir prisivalgysite kiek širdis geidžia, o paskui visą naktį miegosite, tai šios užduoties nebūsite įvykdę. (Juokas)

Yra sekėjų, kurie atvyksta pačiu „tinkamiausiu“ momentu – baigiantis bhadžanoms, kai dalinamas prasadas (palaimintas maistas). Jie ateina ne tuščiomis rankomis, o su šaukštais kišenėse! Kai kurios moterys net atsineša maišelius, kad parsineštų namo papildomą vakarienę. (Juokas) Bhadžanų tikslas yra pakylėti jūsų širdis. Maistas pabaigoje – tai tik atpildo ženklas.

Ištraukos iš kalbos, kurią Bhagavanas Baba pasakė Premdyp mandire
prieš prasidedant pasaulinėms Akhanda bhadžanoms Mudenahalyje
2014 m. lapkričio 8 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 3 tomas, p. 66–68

Visų šventraščių, visų religijų esmė gali būti apibendrinta tik šiais keturiais žodžiais: „Mylėkite visus, tarnaukite visiems“. Visos religijos, ar tai būtų krikščionybė, budizmas ar hinduizmas, moko tos pačios tiesos. Pasaulyje yra daugybė mokyklų, kuriose skirtingomis kalbomis ar skirtingomis priemonėmis mokoma tų pačių dalykų, bet tiesa, kurios jos moko, yra ta pati.

Penki elementai suformuoja žmogaus kūną, o penkios žmogiškosios vertybės suformuoja žmogaus dvasią. Penki elementai yra laikini, todėl iš jų sudarytas kūnas taip pat yra laikinas. Negalima tikėtis, kad iš to, kas laikina, bus sukurta tai, kas pastovu. Tiesos, teisingo elgesio, ramybės, meilės ir neprievartos vertybės yra amžinos, o kadangi jos kyla iš širdies, žmogaus siela taip pat yra amžina.

Jei pažvelgsite giliau, pastebėsite, kad viena vertybė yra ir visose kitose keturiose vertybėse. Erdvė, oras, vanduo, ugnis ir žemė – tai penki elementai, iš kurių sudaryta visa visata. Tačiau visų jų pagrindas yra erdvė. Erdvė yra vandenyje, ugnyje, žemėje ir ore. Erdvės elementas yra visų kitų keturių elementų pagrindas. Taip ir vienintelė meilė yra visų penkių vertybių pagrindas:

Meilė kalboje yra tiesa,
meilė poelgiuose yra teisingumas,
meilė mintyse yra ramybė,
meilė supratime yra neprievarta.

Jėzus Kristus atėjo tik tam, kad išmokytų šios didžiosios meilės vertybės. Kaipgi kitaip paaiškinti, kodėl Jis taip vaizduojamas ant kryžiaus – žmogus, kenčiantis žiauriausius kada nors išrastus kankinimus, bet vis tiek laiminantis tuos, kurie Jį žudo? Jis meldėsi už juos visus: „Tėve! Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“

Net jei kas mums padaro nedidelę skriaudą, mes iš karto griežtai į juos reaguojame. Kaip galėjo Tas, kuris šitaip kentėjo ant kryžiaus, melstis už tuos, kurie Jam atnešė tiek daug skausmo? Tai buvo tik iš meilės. Kaip motina nekreipia dėmesio į kūdikio spardymąsi savo įsčiose, iškęsdama juos iš meilės, taip ir Jėzus žmonių sukeltus skausmus ir kančias kentė su meile, tarsi motina. Motina sėja atsidavimo sėklas, ji vaikui parodo tėvą, o tėvas parodo kelią pas guru, kuris mokinį veda į Dievą.

Tai motina gerbiamojo Tėvo Arazu gyvenime pasėjo atsidavimo sėklą. Motina jam parodė, kad Dievas egzistuoja, o jos tikėjimas paskatino jį galvoti apie Dievą. Jis gimė sunkiomis aplinkybėmis, buvo labai menkai remiamas, niekas nepadėjo. Visur aplinkui buvo krizė. Tokiais skurdo, bado ir nevilties laikais būtent motina jį išmokė, kad tikras yra tik atsidavimas Dievui, nes Jis rūpinasi kiekvienu žmogumi. Motinos tikėjimas Tėvui Arazu tapo pavyzdžiu.

Kaip žmogus negali matyti oro, bet gyvena juo kvėpuodamas, taip galima nematyti ir Dievo, bet vien tai, kad šiandien egzistuojate, įrodo, kad Dievas yra.

Jūsų gyvenimai turi tapti Dievo žinia, o jūs turite tapti Dievo pasiuntiniais – tiesos, teisingo elgesio, ramybės, meilės ir neprievartos pasiuntiniais. Kai tapsite pasiuntiniais, tada tikrai nusipelnysite vadintis Dievo sūnumis ir dukromis. Tai parodys, kad žmonių brolybė ir Dievo Tėvystė yra įmanoma, jei gyvenama pagal Tėvo žinią.

Iš Dieviškosios kalbos ryto satsange Avkoje, Nigerijoje, 2015 m. liepos 16 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 12 tomas, p. 47–49

Visus tuos metus Aš jus mokiau daugybės dalykų. Dabar atėjo laikas juos taikyti praktiškai. Praktikuokite be baimės – jums nieko blogo nenutiks, nes Mano ranka jus saugo. Aš būsiu su jumis kiekvieną akimirką, visada. Niekada nesijauskite vieniši ar silpni – kaip galvojate, tokie ir tampate. Manote esąs dulkė, dulkė ir esate; manote esąs Dievas, Dievas ir esate. Jūs nesate vieni – jūsų Svamis yra su jumis, jūsų Svamis yra jumyse.

Jau laikas jums visiems imti Mano mokymą, taikyti jį praktiškai ir skleisti džiaugsmą visur, kur tik einate. Neįmanoma pašalinti viso pasaulio tamsos, bet jei savo širdyje uždegsite meilės žibintą, tai kur tik eisite, aplinkui skleisite tą meilės šviesą žmonėms. Su tuo vienu žibintu galima uždegti tūkstančius žibintų, ir pamažu, pamažu visa pasaulio tamsa išsisklaidys.

Kokia prasmė kaskart vis gimti ir mirti, ir nieko nepasiekti? Gyvenkite tokį gyvenimą, kuris jus vestų į nemirtingumą. Kai jūsų kūnų nebeliks, net ir po daugelio metų jus prisimins su pagarba – būsite gerbiami kaip Dievo žmonės. Pasiekite šlovę ir būkite gerbiami kaip Dievo žmonės. Užsitarnaukite šlovę sau, savo šaliai ir savo Svamiui. Gyvenkite savo gyvenimą tobulai, pagal Mano pavyzdį.

Aš visada sakydavau: „Mano gyvenimas yra Mano mokymas“, bet šiandien leiskite Man su įsitikinimu pranešti: „Jūsų gyvenimai bus Mano mokymas.“ Tai tikroji duoklė, tikrasis dėkingumas, kurį galite Man parodyti. Man nereikia žodžių, Man nereikia dainų, Man nereikia kalbų ­­– Aš noriu, kad jūs veiktumėte, nes jūsų darbai kalbės garsiau už žodžius ir pasaulis Mane pažins ne iš jūsų kalbų, o iš jūsų darbų.

Priekyje – labai šlovingi laikai. Tai, kas artimoje ateityje išsiskleis – ką jūs matysite savo gyvenime – bus daug daugiau, nei yra buvę žmonijos istorijoje. Tokie nuostabūs laikai priešakyje! Būkite pasirengę, būkite pasitikintys, nes pasitikėjimas savimi yra pamatas. Pasiaukojimas yra tai, ką turite daryti, pasitikėjimas savimi yra tai, ką įgysite; galiausiai tai nuves į Savirealizaciją (tikrosios Savasties suvokimą).

Paukštis, tupintis ant medžio šakos, nebijo, kad šaka linguoja, nes jis pasitiki savo sparnais. Net jei šaka lūžtų, jis žino, kad jam nieko blogo nenutiks, nes jis gali išskleisti sparnus ir nuskristi. Taip ir jūs pasikliaukite Svamiu savyje, o ne nepatikimu, laikinu pasauliu, kuris žlugs ir jus vienaip ar kitaip apvils. Pasikliaukite Svamiu, nuolat esančiu jumyse, pasitikėkite tuo Svamiu-Savastimi. Su tokiu pasitikėjimu jūs pasieksite viską.

Iš Dieviškosios kalbos vakaro satsange Romoje, Italijoje 2015 m. balandžio 20 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 9 tomas, p. 78–80

Bhagavadgytoje Viešpats Krišna sako:

na me parthasti kartavyam trišulokešu kinčana
nanavaptam avaptavyam varta eva ča karmani

(Man neskirta jokių darbų visuose trijuose pasauliuose.
Man nieko netrūksta ir nieko nereikia, tačiau Aš nuolat dirbu.)

Visos didžiosios asmenybės gimsta savo dieviškąja valia, o ne kaip paprastos būtybės. Paprastos būtybės gimsta dėl Karmos dėsnio, kad patirtų praeityje padarytų veiksmų atoveiksmį ir pasekmes. Jos gimsta bejėgės iš motinos įsčių.

Būtybės ir didieji Avatarai, tokie kaip Sai Baba, Buda ir Jėzus, gimė savo valia, o ne dėl karmos. Visi šie didieji mokytojai moko ne pamokslaudami, o tai praktikuodami savo gyvenime. Kokie tai mokytojai? Jie yra „Satja Bodhaka“ – moko tiesos apie gyvenimą.

Pasaulis jus verčia tikėti, kad galite būti laimingi, jei turėsite šiek tiek daugiau pinigų, šiek tiek daugiau galios, šiek tiek aukštesnes pareigas ar šiek tiek daugiau garbės ir šlovės. Tada ateina Mokytojai mokyti tiesos: „Ne, tai nebus ilgam! Jei pažinsite savo dieviškąją prigimtį, tai išliks visam laikui!“

Jūs siekiate pasaulyje malonumų, komforto, patogumų – esate įsitikinę, kad tai jums reikalinga, tačiau visa tai nuolatinės laimės jums nesuteikia.

Kartą šuo rado sausą kaulą ir ėmė jį graužti. Tas kaulas nebuvo labai geras, bet šuo su viltimi jį vis graužė ir kramtė. Sausas kaulas sužalojo šuns burną, tad po kurio laiko ėmė bėgti kraujas.

Šuo pamanė: „O, kaulas iš tiesų sultingas!“ Jis mėgavosi kraujo skoniu, bet nesuprato, kad tas kraujas teka ne iš kaulo, o iš jo paties nasrų.

Taip ir laimę pasaulyje galima lengvai pasiekti – jūs manote, kad ją gaunate iš pasaulio, tačiau tikroji laimė kyla iš vidaus, o ne ateina iš išorės.

Jei pinigai atneštų laimę, turtingi žmonės būtų patys laimingiausi pasaulyje. Jei laimę atneštų valdžia, galingiausi žmonės gyventų laimingai. Jei laimę atneštų žinomumas ir šlovė, tai patys garsiausi žmonės būtų laimingiausi pasaulyje. Tačiau turtuolių problemos yra pačios „turtingiausios“ pasaulyje; galingųjų problemos – pačios „galingiausios“; o pačių žinomiausių problemos yra pačios garsiausios pasaulyje. Jie patiria ne laimę, o daugybę problemų!

Pats laimingiausias yra paprastas žmogus, kuris tenkinasi tuo, ką davė Dievas, ir kuris patenkintas tuo, ką turi. Santošam param sukham – nėra didesnio džiaugsmo, nei būti patenkintu, jausti pasitenkinimą. Tas pasitenkinimas gali ateiti tik tada, kai žinote, kas esate ir kokia jūsų tikroji prigimtis. Kai suvoksite, kad esate dieviški, kad esate Dievo dalys, kad esate tikri dievai, tuomet visi jūsų vargai ir rūpesčiai išnyks.

Iš Dieviškosios kalbos vakaro satsange Vientjane, Laose, 2019 m. kovo 20 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Laose 2019 m. kovo mėn., p. 15–16 (anglų k.)

Pažvelkite į Satją Sai. Jis yra Guru, taip pat ir Dievas. Jis yra kelias, Jis yra ir tikslas. Argi ne taip? Tai labai unikalus derinys. Jis moko jus vaikščioti, o taip pat ir veda pas Save. Jis padeda jums abiem būdais!

Aną dieną sakiau, kad dievai yra labai tyri – jie duoda viską, ko tik žmonės prašo. Malonių iš dievų sulaukė daugybė sekėjų.

Hiranjakašipus gavo malonę iš Brahmos; Bhasmasura gavo malonę iš Paties Šivos, – o tada jie bėgo paskui Šivą ir Brahmą! Tie dievai malones suteikia labai lengvai.

Tačiau guru yra ne tokie. Guru yra kaip Dakšinamurtis. Jis į jus žiūrės labai rimtai ir jus mokys, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Jis taip paprastai jūsų nepaliks, nenurodęs krypties. Jei tik padėjote savo galvą ant guru pėdų, geriau jau pakluskite guru nurodymams. Svarbiausias guru duotas nurodymas – tai suvokti savo dieviškumą. Visa kita šiame pasaulyje galima laikyti vaikų žaidimu.

Kaip vaikai žaidžia žaidimų aikštelėje, taip ir žmonija žaidžia pasaulyje. Tikrasis tikslas – tai grįžti į savo tikruosius namus. Jūs negalite čia, šioje žemėje, būti visą laiką. Žmogus pamiršo, kaip grįžti į savo tikruosius namus, todėl jam reikia nurodyti teisingą kryptį, kad jis galėtų ten patekti.

Kad tai įgyvendintų, guru imasi vadovauti ir sako: „Eikš, tu išklydai iš kelio. Aš tave parvesiu.“ Tada parveda jus atgal į jūsų dieviškumą. Toks yra kiekvieno guru tikslas. Jūs turite sekti paskui guru, eiti Jo dviem nesavanaudiškos meilės ir nesavanaudiškos tarnystės pėdsakais.

Jei vadovausitės šiais dviem principais, jūs tikslą pasieksite. Mylėkite kiekvieną ir visus, tarnaukite nedarydami jokių skirtumų, neturėdami jokių lūkesčių, kad ką nors už tai gausite, ir nebijodami, kad kas nutiks. Toks būna verslas, o ne seva. Seva – tai tik duoti, nieko neimti ir nieko už tai nesitikėti.

Dakšinamurtis beveik nekalbėdavo. Jis atverdavo burną, bet tik retkarčiais, – visą likusį laiką Jis tylėdavo. Jūs turite suprasti Jo tylą. Aš visada sakau, kad jei negalite suprasti Mano žodžių, tai kaip suprasite Mano tylą? Pirmiausia turite apmąstyti Mano žodžius.

Pirmasis žingsnis šravanam – klausyti, paskui mananam – apie tai mąstyti, kontempliuoti, medituoti, o galiausiai nididhjasanam – praktikuoti.

Tik tada, jei žengsite šiuos žingsnius, jūs suvoksite tikrąją Savastį. Kitaip, kad ir koks didis būtų guru, sekėjas savo tikrojo tikslo nepasieks. Kad ir koks puikus būtų mokytojas, bet jei mokinys visai nesistengs išmokti pamokų, tai argi jis išlaikys egzaminą? Tai priklauso nuo abiejų – ir didžio guru, ir gero mokinio – turi būti abu kartu.

Jūs neabejojate, kad Aš esu didis! (Juokas) Tad jei savo tikrojo tikslo nepasiekiate, tai ne Mano kaltė. Tai reiškia, kad kita pusė neįdeda pakankamai pastangų. Aš stengiuosi 100%, jūs irgi turite stengtis 100 %.

Aš esu labai atlaidus guru. Aš mokiniui lengvai duodu tiek balų, kad egzaminą išlaikytų. Jei parašote tik truputį, Aš parašau jums gerus pažymius, pridedu „malonės“ balų ir leidžiu jums išlaikyti. Jei nenusipelnote gerų pažymių, tai bent jau ką nors turite parašyti, kad galėčiau jums duoti papildomų malonės balų. Jei įdėsite daug meilės, daug pastangų, tada bus vilties. Geriausia yra atsiduoti guru. Vadovaukitės tuo, ką Jis sako. Tada savo tikslą pasieksite.

Iš Dieviškosios kalbos ryto satsange Tailande, 2020 m. vasario 12 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Tailande 2020 m. vasario mėn., p. 8–9

 Mahašivaratri šventės kalba
(įraše nuo 3:43 min.)

Satja Sai Grama, Mudenahalis
2023 m. vasario 18 d. vakaras

Daug metų mes stebėjome daugybę dieviškų lylų. Dieviškos lylos – tai Dievo būdai sekėjų širdyse įdiegti tikėjimą ir atsidavimą. Jums šiandien labai pasisekė, nes lingamo gimimo (lingodbhavos) labai labai ilgai nebeišvysite. Todėl tiems, kurie kažkaip čia atvyko ir pastaruosius kelis metus tai matė, ir tiems, kurie šiandien buvo čia, tikrai labai pasisekė, nes daugiau šio fenomeno labai ilgai nematysite. Tą Aš jaučiu iš vidaus. Aš to nei noriu, nei nenoriu. Viskas, ką Dievas benuspręstų, turi įvykti.

Prieš keletą metų Bhagavanas pasikvietė mane ir pasakė: „Išsižiok.“ Aš išsižiojau, o tada Jis man į burną įdėjo tokį šviesos kamuolį ir paliepė: „Nuryk jį, nuryk.“ Aš nežinojau, kaip tą šviesos kamuolį nuryti – jis tiesiog švytėjo, bet paklusau Jo nurodymui ir jį nurijau. Nuo tada įvairiu metu gimė 12 lingamų. Trys yra čia, o kiti buvo padėti įvairiose pasaulio vietose. Jie ir toliau ten bus, teiks energijos ir skatins tikėjimą bei atsidavimą širdyse sekėjų, kurie lankysis tuose ašramuose ir juos matys.