Tai ištraukos iš Dieviškųjų kalbų per satsangus Indijoje ir vizitus užsienio šalyse.

 


Ar yra kas nors, kieno meilė būtų mielesnė,
stipresnė ir nuostabesnė už motinos meilę?
Žodyje „amma“ (mama) pirmoji raidė „a“ sklinda iš gerklės,
o paskutinis skiemuo „ma“ tariamas sučiaupus lūpas.
Visos pasaulio būtybės garbina savo motiną.

(Telugų eilės)

Dieviškosios ātmos įsikūnijimai!

Jei kokia nors meilė ir gali prilygti Dievo meilei, tai, be abejo, yra motinos meilė. Kiekvienos būtybės gyvybės pradas kyla iš motinos meilės.

Motinos meilė yra pastovi ir nekintanti. Dovanodama meilę, ji pamiršta savo pačios džiaugsmus, vargus, laimėjimus ir skausmus. Viskas, ko ji trokšta, – tai suteikti savo vaikams viską, kas geriausia, ir padaryti juos laimingus. Gimdydama vaiką motina kenčia didelius skausmus ir patiria daug sunkumų. Pagimdžiusi ji jaučia vaikui besąlygišką meilę ir visi jos nepatogumai pasimiršta.

Meilė nejaučia jokių sunkumų, o jei jaučiate, kad sunku, tuomet tai nėra meilė.

Tuo remdamosi vedos pirmiausia skelbia: „mātṛdevo bhava“ (motina yra Dievas). Motina vaiką nuveda pas tėvą, tėvas jį nuveda pas guru arba mokytoją, o mokytojas vaiką atveda pas Dievą. Taigi, norint pasiekti galutinį tikslą – suvokti Dievą, pamatinis dalykas yra motinos meilė ir vadovavimas.

Tiek Motina Marija (Jėzaus motina), tiek Putlibai (Mahatmos Gandžio motina), tiek Išvarama (Bhagavano Šri Satjos Sai Babos motina) – jos visos dėl savo didelio atsidavimo Dievui buvo palaimintos tapti dieviškų asmenybių motinomis. Šios motinos buvo paprastos ir kuklios. Jos neturėjo pedagoginio išsilavinimo, tačiau visus mokė atsidavimo Dievui.

Išvarama nuolat dalyvaudavo garbinimo apeigose (pūjā) ir šlovindavo Dievą. Ji buvo pirmoji kiekvieno tokio renginio dalyvė. Ji atidėdavo visus savo darbus, kad galėtų dalyvauti apeigose, ir tik po to grįždavo namo. Svamio tėvas dažnai ant jos pykdavo. Kartais jai sakydavo: „Tu esi nesveiko proto. Tu nuolat vaikštai į garbinimo apeigas, tai vienur, tai kitur. Kas gi rūpinsis šeima?“

Ji atsakydavo: „Tas, kuris rūpinasi visais, pasirūpins ir mūsų šeima. Garbinti Dievą yra mano pareiga, mano dharma. Tik dėl Dievo malonės gyvename patogiai ir esame laimingi. Niekada neturime pamiršti Dievo.“

Išvarama mylėjo ne tik Svamį – ji mylėjo visus. Ji visus pasitikdavo su meiliu rūpesčiu ir siųsdavo pas Svamį, kad Šis juos palaimintų ir jiems patartų. Dažnai žmonių minia Išvaramos namuose būdavo didesnė nei mandire! Kiekvienas į kaimą atvykęs žmogus siekė ir Išvaramos, ir Svamio darśano, kad gautų jų pamokymų ir palaiminimų.

Ji norėjo tik mylėti ir visiems tarnauti. „Mylėk visus, tarnauk visiems“ – tokia buvo jos gyvenimo filosofija.

Kartą Svamis motinos Išvaramos paklausė: „Ką galėčiau tau duoti?“

Ji atsakė: „Aš sau nenoriu nieko. Tačiau Putaparčio (vietinio kaimo) vaikai į mokyklą eina pėsčiomis didelius atstumus. Jei čia pastatytum mažą mokyklą, aš būčiau laiminga.“

Svamis tarė: „Aš tikrai įkursiu mokyklą, bet kur ją pastatyti?“

Ji atsakė: „Savo kieme turime nedidelį žemės plotelį. Jį atiduosime mokyklai.“

Dėl jos pasiaukojimo tą dieną buvo pasėta dvasinio ugdymo sėkla. Dabar ši sėkla išaugo į didžiulį švietimo medį, suteikiantį nemokamą išsilavinimą tūkstančiams vaikų Indijoje ir užsienyje. Jei vienas žmogus pasiaukoja, Dievas suteikia begalinę malonę ir palaiminimus daugybei kitų.

Daugelis motinų mano, kad jų vaikai priklauso tik joms. Taip mąstyti nėra teisinga. Motina savo sūnui ar dukrai turėtų pasakyti: „Tu priklausai ne tik man, bet ir visai tautai. Tarnauk tautai ir visuomenei.“

Retai pasitaiko tokių motinų kaip Išvarama, kurios pasižymi tokiu didžiuliu atsidavimu Dievui, nesavanaudiška meile ir tyāga (pasiaukojimu).

Kiekviena motina turėtų elgtis kaip Dieviška būtybė. Ugdykitės tą nesavanaudišką meilę ir pasiaukojimą, žinodami, kad kiekvienas yra jūsų dalis.

Iš Dieviškosios kalbos per Išvaramos dienos šventę Mudenahalyje 
2016 m. gegužės 6 d. 
„Šri Satja Sai uvača“, 16 tomas, p. 115–117


Jis yra amžinas, Jis nei gimsta, nei miršta,
Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Jis yra visur ir visa ko centre švytintis ātmanas,
Jis yra tai, ką vadiname gyvybe.

(Telugų eilės)

Dieviškojo ātmano įsikūnijimai!

Ši Ugadi* šventė nėra vien tik Naujųjų metų šventimas. Iš tikrųjų kiekviena akimirka yra nauja. Jei kiekvieną akimirką kontempliuosime Dievą, galėsime išsigydyti šią ligą – nustosime manyti, kad esame kūnas ir kad tiesiog gyvename metai iš metų.

Pasak astrologų, kiekvieni nauji metai turi savo vardą ir tam tikras tiems metams būdingas savybes. Kai kūdikiui suteikiamas vardas, negalime tikėtis, kad užaugęs jis tą vardą atitiks. Tad ir tai, kaip klostysis naujieji metai, priklauso ne nuo metų pavadinimo, o nuo to, ką kiekvienas iš jūsų savo gyvenime nuveiks. Niekam neturėtumėte jausti neapykantos, visiems turėtumėte jausti meilę, draugiškumą ir užuojautą, atsikratyti ego ir prisirišimų.

Per Ugadi šventę įprasta valgyti tai, kas apjungia visus šešis skonius. Šis ritualas reiškia, kad mūsų gyvenime bus ir gerų, ir blogų akimirkų, ir karčių, ir saldžių, ir daugybė dalykų tarp jų. Visa tai išgyvendami turėtume išlaikyti pusiausvyrą, nesvyruodami priimti ir skausmą, ir malonumą ir taip pelnyti Dievo malonę.

Jei norite naujaisiais metais rasti pilnatvę, jums tereikia atpažinti savąjį Dieviškumą, skausmą ir malonumą priimti kaip Dievo dovanas, visus vienodai mylėti ir visiems tarnauti. Nedera džiūgauti, kai ateina laimė, ar pulti į depresiją, kai užplūsta sielvartas.

„Džagat“ (jagat) reiškia tai, kas ateina ir išeina. Šiame pasaulyje skausmas ir malonumas seka vienas paskui kitą. Sėkmės ir laimės metu turėtume išlikti nuolankūs, nes aplinkybės gali pasikeisti ir už kampo gali laukti nesėkmės. Visuomet turėtume galvoti apie Dievą.

Kokia yra visų nelaimių ir sunkumų, su kuriais susiduriame, priežastis? Tai tenka patirti, nes pamiršome Dievą. Jei visada ir visur galvosime apie Dievą, tada mums niekuomet nereikės dėl nieko liūdėti. Kai susiduriame su sunkumais, turime galvoti, kad Dievas mums siunčia žinią, jog gyvenime elgiamės netinkamai.

Ši Ugadi švenė – tai proga pagalvoti, kur suklydote ir kur galite patobulėti. Vėliau kiekvieną minutę skirkite apmąstymams apie Dievą, Jo garbinimui ir nesavanaudiškai meilei bei tarnystei.

Iš Dieviškosios kalbos per Ugadi šventę Mudenahalyje 
2016 m. balandžio 8 d. vakaras 
„Šri Satja Sai uvača“, 16 tomas, p. 77–78

______

* Ugadi – Naujieji metai pagal indų Mėnulio kalendorių. Jie būna kovo arba balandžio mėnesį; švenčiama Indijoje Andhra Pradešo, Telanganos ir Karnatakos valstijose. 

Turite tinkamai suprasti, ką reiškia „Šiva“. Šioje satjam, šivam ir sundaram (tiesos, gėrio ir grožio) trejybėje šivam yra gėris, Atmos, esančios anapus pavidalo, savybių ir laiko, įsikūnijimas.

Šią palankią naktį jūs turite savo viduje patirti beformį Šivos principą. Kad atpažintumėte ir patirtumėte tiesą, turite nugalėti 3 kliūtis, slypinčias jūsų prote: malą, vikšepą ir avaraną (nešvarumus, nepastovumą ir klaidingą kūniškosios sąmonės tapatinimą su Atma). Tik tada, kai įveiksite šias 3 kliūtis, galėsite suprasti tyrą Šivos esmę.

Jūsų dvasinė kelionė – tai nuo vikaros, pasaulio iškraipymų, pereiti į sakarą, Dievą, turintį pavidalą, ir galiausiai į nirakarą, beformį Dievą, ir taip pasiekti aukščiausią tiesą. Iš visos širdies ir pačių sielos gelmių turite melsti Šivos tos dovanos. Jei tos dovanos labai prašysite, Šiva tikrai ją jums duos. Turite atsisakyti visų pašalinių jausmų ir turėti tik vieną tikslą – suprasti ir patirti dieviškąjį Šivos principą. Tad melskitės ir giedokite bhadžanas.

Iš Dieviškosios kalbos prasidedant Šivaratri šventei
Šri Satja Sai Anandam mandire Mudenahalyje, 2015 m. vasario 17 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 6 tomas, p. 221–223

 

O drąsieji Bharatos sūnūs!
Jei žmonių širdyse įsiviešpatautų tiesa, teisingumas ir meilė,
Motina Žemė džiūgautų ir palaimintų visą žmoniją
amžina ramybe, santarve ir visapusišku klestėjimu.
(Telugų eilės)

Dieviškosios Meilės įsikūnijimai!

Taitirija Upanišadoje aiškinama, kaip kiekvienas elementas atsirado iš prieš tai buvusio. Jei panagrinėtumėte, iš ko viskas visatoje sudaryta, sužinotumėte, kad erdvė yra viską integruojantis aspektas. Panašiai ir penkios žmogiškosios vertybės turi tik vieną pagrindą – tai meilė. Keturių vertybių – tiesos, teisingumo, ramybės ir neprievartos – esminis pagrindas yra meilė, o ne žemiškas materialus prisirišimas.

Tikroji meilė yra nesavanaudiška, be jokių lūkesčių, troškimų, prieraišų. Tik meilė gali prilygti meilei, nes meilė yra tobulas principas. Joje nėra jokių spragų, ji nenyksta ir nesilpnėja. Ji visada yra išbaigta.

Jūs iš daugybės šalių čia atvykote dėl dieviškosios meilės, kuri egzistuoja tarp jūsų ir Manęs. Ši dieviškoji meilė yra magnetinė jėga. Kai mylėsite tokia dieviška meile, aplink jus susiburs visas pasaulis, jums nieko netrūks. Aš trokštu, kad kiekvienas išsiugdytumėte tokią tobulą meilę. Jei iš tiesų suprasite ir puoselėsite šį meilės principą, jums nebereikės studijuoti jokių šventraščių – nei Vedų, nei Upanišadų ar Puranų. Kai iš tiesų žmones mylėsite nesavanaudiškai, ta meilė jums atsispindės nuo kiekvieno.

Daugelis sako: „Aš tą žmogų myliu, bet jis ar ji manęs nemyli.“ Jei patyrinėtumėte, kur slypi problema, paaiškėtų, kad jums trūksta meilės. Turite išsiugdyti vis daugiau nesavanaudiškos meilės. Kai mylėsite be jokių lūkesčių, širdyje galiausiai atsiras tikra meilė, nes Dievas ten įsikurs visam laikui.

Jei vieną dieną nepavalgysite, jūs išalksite, nusilpsite ir kentėsite. Kaip maistas yra svarbus jūsų kūno jėgoms palaikyti, taip ir palaima, kurią patiriate iš nesavanaudiškos meilės, jus palaiko ir padeda pamaitinti kitus.

Kai išsiugdysite gerąsias savybes, dieviškumą atpažinsite kiekviename. Jei manote, kad kiti yra blogi, tai reiškia, kad blogis egzistuoja jumyse ir būtent tai kiti atspindi. Jei norite užsiauginti citrinos vaisių, turite sėti citrinos, o ne nymo sėklą. Kad atpažintumėte dieviškumą aplinkiniuose, savyje turite pasėti nesavanaudiškos meilės ir pasiaukojimo sėklas.

Grįžę į savo šalis turite praktikuoti ir skleisti tai, ko čia išmokote. Rankose nešate sėklas, bet jos gali duoti vaisių tik tada, jei pasėsite jas į žemę. Jei tas sėklas laikysite rankose ir tiesiog lauksite vaisių, tai niekada jų negausite. Kai įdirbsite žemę, pasėsite sėklą ir ją prižiūrėsite, galiausiai užaugs medis, kuris jums duos vaisių.

Gopės Krišnos meldė:

„Mūsų apleistose širdyse pasėk meilės sėklas.
Tegul teka meilės upės, kad mūsų širdyse
augtų meilės medžiai ir vaisiai.“

(Telugų eilės)

Kodėl susiduriate su kliūtimis ir sunkumais? Todėl, kad tuo metu pamirštate Dievą. Jei apie Dievą galvosite tik ištikus nelaimei, bus per vėlu. Jei manysite, kad Svamis žino viską, ką galvojate, darote ir kalbate, tai jokių blogų veiksmų nesiimsite.

Neįsileiskite jokios baimės. Kur yra baimė, ten nėra tikėjimo. Kur yra tikėjimas, ten nėra baimės. Todėl atsikratykite baimės ir ugdykitės tikėjimą.

Sai yra jūsų gyvenimo pagrindas. (Plojimai) Žmonės kalba apie taiką pasaulyje, bet ar daug žmonių dėl to deda pastangas? Rengiama daugybė konferencijų ir susitikimų, tačiau taikos nematyti. Taiką pasieksite tik tada, kai ugdysitės meilės jausmą.

Satjajuga jau prasidėjo, tuo neabejokite, bet jei saulei patekėjus žmogus miega, jis to nepajunta – nors saulė ir patekėjo, jis mano, kad yra naktis. Iš tiesų svarbu ne tai, ar Satjajuga ateina, ar ne, – svarbu tai, kas vyksta jumyse. Turite savęs klausti, ar elgiatės taip, kaip dera Satjajugoje.

Šiame Meilės Amžiuje, Premajugoje, turėtumėte puoselėti tokią meilę. Kad ir kur keliaujate, kad ir į kokią šalį vykstate, Svamis visada yra su jumis, aplink jus, už jūsų ir priešais jus.

Singapūro sekėjai giedojo giesmę „Mes seksime paskui Tave“. Aš irgi norėčiau jums pasakyti, kad jei jūs seksite paskui Mane, Aš seksiu paskui jus. (Plojimai) „Neikite priekyje Manęs, nes Aš galiu paskui jus nesekti. Neikite už Manęs, nes Aš galiu jūsų nevesti. Eikite su Manimi, būkite Mano draugas.“ (Plojimai)

Turite grįžti namo pasiryžę visi vieningai susiburti ir, laikydamiesi už rankų, eiti meilės keliu. Mano meilės ir malonės gausu kiekviename iš jūsų. Panaudokite tai geram tikslui.

Gali smarkiai lyti, bet jei indas bus apverstas, į jį nepateks nė lašas vandens. Mano meilės liūtis vyksta nuolat. Kad ją surinktumėte, turite tinkamai laikyti savo širdies indą. Aš jus laiminu ir dovanoju visą Savo malonę, bet turite tinkamai ja pasinaudoti.

Utišthata džagrata varan nibodhata – kelkitės, pabuskite! Jei norite patirti dieviškumą, turite įdėti pastangų, pusiaukelėje nepasiduoti ir žygiuoti pirmyn, kol pasieksite tikslą.

Iš Dieviškosios kalbos per Šri Satjos Sai Babos 90-ojo Gimtadienio šventę Mudenahalyje
2015 m. lapkričio 23 d. rytas 
„Šri Satja Sai uvača“, 15 tomas, p. 86–88

Dieviškosios Meilės įsikūnijimai!

Šią plačią visatą palaiko ir valdo vienintelis principas – meilė. Narasimha Murtis sakė, kad vaikus reikėtų mokyti ir pasaulietinių, ir dvasinių dalykų. Tiesa ta, kad nei religijos, nei Dievo į klasę nešti nereikia. Jei į klasę atnešite meilę, ji pati nuves pas Dievą. Pradėkite nuo meilės ir baikite Dievu. Jei gyvensite vadovaudamiesi šiuo vieninteliu meilės principu, anksčiau ar vėliau Dievą pasieksite.

Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas galią mylėti. Iš pradžių jis myli save. Paskui pamilsta tuos, kurie juo rūpinasi ir yra su juo susiję, t. y. šeimą ir draugus. Vėliau jis sugeba pamilti savo tėvynę, ja didžiuojasi ir nori ja rūpintis, nes tėvynainius laiko savo broliais ir seserimis. Toliau jis pradeda mylėti visą visatą, kuri yra ne kas kita, o jo paties atspindys.

Ar tai būtų mažas vaikas, mylintis savo motiną, kuri juo rūpinasi, ar didis išminčius, mylintis visą kūriniją kaip savo Savastį, – meilės kiekis gali didėti, bet jos kokybė išlieka ta pati. Meilė išlieka kaip pagrindinis principas, kuris palaiko visą visatą, nes niekas negali meilės nei padidinti, nei sumažinti – meilė išlieka meile.

Visa kita, nors ir laikoma meile, yra ne tikroji meilė, o įvairios meilės jausmų formos, kylančios iš prieraišos ir užterštos lūkesčiais. Tikroji meilė išlieka pilnutinė ir visiems vienoda, jos neriboja vieta, laikas ar aplinkybės. Aš siekiu, kad mūsų ir kitų mokyklų vaikai būtų mokomi būtent tokios meilės. Kai vaikai išmoks mylėti kiekvieną ir visus be jokių lūkesčių, tai vieną dieną jie tikrai pažins Dievą.

Daugeliui kyla klausimas, ar maži vaikai gali suprasti šią filosofiją, apie kurią kalbu. Tiesa yra tokia, kad kaip tik vaikai, o ne vyresnieji gali tai suprasti. Vaikai yra tarsi švarūs popieriaus lapai, o vyresniųjų protai taip prikimšti „aš“ ir „mano“, kad ką nors daugiau ten parašyti Man nebelieka vietos! Tik atsikratę savo egoizmo, vėl galėsite tapti panašūs į vaikus ir būsite verti priimti Mano žinią.

 Iš Dieviškosios kalbos Educare* konferencijoje Londone, Jungtinėje Karalystėje 
2015 m. rugpjūčio 29 d. 
„Šri Satja Sai uvača“, 13 tomas, p. 39–40

* Educare (lot. educere – iškelti, angl. care – globoti) – Satjos Sai Babos inicijuota švietimo sistema, kurios tikslas – padėti žmogui atskleisti jame glūdinčias žmogiškąsias vertybes.

Daug žmonių, kuriems pasaulis yra našta, nori pabėgti į mišką, kad pasiektų Dievą. Jei negalite rasti Dievo tarp žmonių, kurie yra iškiliausi Dievo kūriniai, tai kaipgi Jį rasite džiunglėse tarp laukinių žvėrių? Jei žmogus negali įžvelgti Dievo savo broliuose ir seseryse, tai kaipgi jis suras Dievą tamsaus miško glūdumoje?

Dievą galima pasiekti atsisakant to, kas savanaudiška, ir ugdantis nesavanaudiškumą. Narasimha Murtis ką tik pasakė: „Jei norite Svamio, melskitės Jam, trokškite Jo, ir tikrai Jį rasite.“ Tai, ką jis sako, yra tiesa.

Dievas jums ne žaisliukas, kuriuo galėtumėte žaisti, kai neturite ką veikti. Nedera melstis ir žaisti, o paskui grįžti prie savo žemiškų įpročių. Pas Dievą turėtumėte eiti ne tik tada, kai užklumpa bėdos. Dievas turėtų tapti pastoviu jūsų poreikiu – taip galėsite Jį pamatyti ir patirti. Sekėjai nori Dievą pasiekti trumpiausiu keliu. Nors pasaulyje ir gali būti trumpųjų kelių, tačiau dvasingume tokių kelių nėra, nebent žmogus atsisakytų visų troškimų. Tuomet lieka tik vienas troškimas – pamatyti ir patirti Dievą. Nėra kito būdo, kaip būtų galima Jį suprasti.

Kai žmogus geba taip trokšti, taip stipriai melstis, tada Dievas prisiima fizinį pavidalą ir nužengia į pasaulį pas Savo sekėjus. Dievas, ateidamas ten, kur esate jūs, Savo dalį jau atliko, – dabar jūsų pareiga pamatyti Dievą ten, kur Jis iš tikrųjų yra. Jei norite sugauti Krišną, kuris vagia sviestą, turite sekti sviestuotais Krišnos pėdsakais – būtent taip motina Jašoda sugebėjo sučiupti neklaužadą Krišną. Jei norite pasiekti Mane, turite irgi sekti Mano pėdsakais. Turite sekti Mano meilės ir tarnystės pėdsakais, ir jei eisite Mano pėdsakais, tikrai Mane pasieksite.

Mano sekėjai turėtų trokšti būti Man brangūs. Jei būsite Man brangūs, būsite ir arti Manęs. Buvimas arti dar nereiškia, kad esate brangūs. Daugelis žmonių, daug metų gyvenę su Manimi, ant galvų užsiaugino ragus manydami, kad Man yra labai brangūs. Tiesą sakant, tokius žmones turiu laikyti prie Savęs, kad jie nekeltų rūpesčių kitiems! Ne visada jie yra jau tokie brangūs, bet kad išgelbėčiau kitur esančius Savo sekėjus, turiu prisiimti tą naštą ir tam tikrus žmones laikyti šalia Savęs, kaip ir Šiva laiko gyvatę aplink savo kaklą, kad ji neįgeltų kitiems!

Turite atsiminti, kad būti Dievui brangiam yra daug svarbiau, nei būti arti Jo. Jei Dievui esate brangus, tai jums nereikia stengtis keliauti ten, kur yra Dievas, nes Dievas bus šalia jūsų, kad ir kur būtumėte. Iš tiesų Dievas nori su jumis būti kur kas labiau, nei jūs norite būti su Juo. Sekėjas yra ne tas, kuris jaučia: „Dievas gyvena mano širdyje.“ Juk tai tiesa – Dievas gyvena kiekvienoje širdyje, kiekviename atome. Tikrasis sekėjas yra tas, kuris galėtų pasakyti: „Aš gyvenu Dievo širdyje“, – tada jis iš tikrųjų yra sekėjas.

Iš Dieviškosios kalbos satsange Malaizijoje, 2015 m. rugsėjo 30 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 14 tomas, p. 54–55

Visi prašote Gimtadieninio pamokymo. Jei turiu jums perduoti žinią, tai galiu pasakyti tik vieną dalyką: geriausia dovana, kurią galite Man įteikti, – tapkite Manimi! Kiekvienas turėtų transformuotis ir tapti Sai Baba. Kiekviename geležies gabalėlyje slypi magnetinė galia. Kai visa širdimi ir siela stengsitės atsikratyti prieraišų bei ego ir išsiugdysite tokią meilę, jūs tapsite Sai Baba.

Tikroji laimė yra vienybė su Dievu. Visada jums sakau, kad esate meilės įsikūnijimai – Aš niekada į jus nesikreipiu kaip į žmones ar žmogiškuosius įsikūnijimus. Tik tada, kai susijungsite su dieviškumu savyje, iš tiesų sužinosite, kas yra laimė.

Pirmiausia būtina, kad patikėtumėte Mano žodžiu, jog esate dieviški. Turėtumėte visada save laikyti dievišku ir sakyti: „Aš esu Dievas.“ Nesijauskite kalti, kad tikite, jog esate Dievas, ir nepradėkite sau sakyti: „Aš esu žmogus.“

Nemirtingumo vaikai! Jūs esate nemirtingumo vaikai – jūs nesate mirtingi. Turėtumėte elgtis pagal savo dieviškąją prigimtį. Kadangi esate dieviški, turėtumėte elgtis dieviškai. Kodėl to padaryti negalite? Dieviškai elgtis nesugebate dėl savo egoizmo ir savanaudiškų interesų. Iš kur tas savanaudiškumas atsiranda? Jis kyla iš tikėjimo stokos. Jei jums trūksta tikėjimo, tuomet išsiugdote daug neigiamų savybių, tokių kaip baimė. Kai visiškai tikite, kad esate dieviški, kad esate meilės ir Atmos įsikūnijimas, tuomet baimei vietos nėra.

Turite branginti Mano žodžius, jų klausytis, apmąstyti ir praktikuoti, tada jūs ir Aš tapsime Viena. Man nereikia jokios jūsų dovanos. Aš esu visame kame. Aš kitų nelaikau „kitais“. Tačiau jei praktiškai įgyvendinsite viską, ką jums sakau, tapsite dieviški, nesavanaudiški, tyri ir tą džiaugsmą dovanosite visiems, tuomet Aš, kaip Tėvas ir Motina, būsiu labai laimingas.

Mano Gimtadienis – tai diena, kai jūsų širdyje gimsta dieviškumas.

Iš Dieviškosios kalbos per 90-ojo Gimtadienio šventę Mudenahalyje,
2015 m. lapkričio 23 d. vakaras
„Šri Satja Sai uvača“, 15 tomas, p. 90–91

Per bhadžanas turite koncentruotis į Dievą mintimis, žodžiais bei darbais ir pasiekti nesvyruojančio atsidavimo būseną. Tačiau, nors kūnas ir būna čia, protas klajoja po pasaulį. Kokia nauda iš tokių bhadžanų? Tai tik laiko švaistymas, nes iš to negaunate jokios naudos. Kai esate bhadžanų salėje, stenkitės visiškai atsiduoti šventiems jausmams. Šeimyninį ir verslo gyvenimą palikite už salės ir koncentruokitės į Bhagavannamasmaraną (Viešpaties vardo kartojimą).

Bhadžanos ir namasmarana išvalo neigiamas savybes ne tik iš proto, bet ir iš pasaulio. Šventasis Kabiras Dasas pasakė, kad namasmarana yra lyg muilas, o prema (meilė) lyg vanduo. Jei darysite namasmaraną su meile, bus išplauti visi nešvarumai, susikaupę jūsų viduje. Jūs gausite didžiulę naudą, taip pat ir kiti. Šventas Dievo vardas yra tarsi lempelė – jei ją laikysite prie pat burnos, ji skleis šviesą ir viduje, ir išorėje. Taigi laikykite Dievo vardo lempelę ant savo liežuvio.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad bhadžanų vedėjai turi giedoti visiškai atsidavę. Jie neturi demonstruoti savo talentų. Daugelis tų, kurie veda bhadžanas, pasirenka labai aukšto tono giesmes, todėl kitiems sunku pritarti choru. Kai kurie vedėjai pasirenka bhadžanas, kuriose yra sunkiai tariamų žodžių. Tokioms bhadžanoms kiti taip pat negalės pritarti.

Toliau – šis tas apie grojančius tabla (būgnu): yra būgnininkų, kurie muša savo būgnus negalvodami apie tai, kas vyksta aplink juos. Garsai, sklindantys iš jų būgnų, primena Dypavali bombų garsus (fejerverkus, uždegamus per Dypavali šventę)! Jų akompanavime nėra jokios darnos, jie tik stengiasi dominuoti, permuša dainininko balsą ir verčia visus klausytis tik jų triukšmo.

Dar yra talai (lėkštelės). Tie, kurie groja lėkštelėmis ir turi nustatyti ritmą, tiesiog sėdi ir daro tai mechaniškai, jų protai būna kažkur iškeliavę. Tikriausiai jie galvoja apie kokią kitą dainą ir tą ritmą naudoja čia. Mūsų bhadžanos neturėtų tapti tokios. Bhadžanas visi turėtų giedoti kartu, jos turi būti pripildytos meilės ir atsidavimo.

Londone vaikai Manęs paklausė: „Svami, visur pasaulyje tiek negandų. Koks mūsų vaidmuo? Mes esame maži vaikai ir nieko negalime padaryti.“ Aš jiems pasakiau, kad giedotų bhadžanas ir melstųsi už visų gerovę. Jūs galite melstis už kiekvieno laimę ir kad iš žmonių širdžių dingtų neapykanta. Melskite ypač to, kad jūsų pačių širdys būtų pripildytos dieviškos meilės. Vaikų maldos ir Dievo vardo kartojimas gali transformuoti net visą pasaulį.

Kad bhadžanos pakylėtų susirinkusiųjų dvasinius jausmus, jose viskas svarbu – bhava (nuoširdus jausmas), raga (melodija) ir atitinkama tala (ritmas).

Visi žinote, kaip pagaminti pajasą (ryžių pudingą). Pagrindiniai produktai yra pienas, ryžiai ir cukrus. Kai visi trys sumaišomi ir pakaitinami, gaunamas pajasas. Raga – tai pienas, tala yra ryžiai, bet pati svarbiausia dalis yra cukrus, t. y. bhava, simbolizuojantis jausmų kupiną širdį. Jei sudėję visus ingredientus pamiršite įdėti cukraus, bus neskanu.

Panašiai ir dainininkas, kad ir koks jis būtų geras, jei dainuoja be jausmo, tai tik tuščias užsiėmimas. Todėl bhadžanose, kurias pradėsime vakare, turite susitelkti visi kartu ir giedoti su meile bei jausmu. Giedotojas vedėjas turi giedoti paprastas bhadžanas, kad kiti lengvai galėtų pritarti. Jūs visi patirsite Dievo vardų giedojimo saldumą ir juo mėgausitės.

Šiandien mes pradedame 24 valandas trunkantį nepertraukiamą bhadžanų giedojimą. Kai kurie vaikai nusprendė dalyvauti visą tą laiką. Nepaisydami kūno nepatogumų, jie planuoja tokia pačia poza išsėdėti visą parą. Tačiau jie negalės koncentruotis į bhadžanas. Jų protus atitrauks skausmas pilve ir kojose. Man nepatinka toks savęs demonstravimas! (Juokas)

Giedokite bhadžanas visiškai atsidavę tol, kol jums patogu. Taip pat jums reikia laiko atsigaivinti, pavalgyti ir atsigerti vandens. Jūs tikrai turite kuriam laikui išeiti ir pamankštinti kojas. Svarbu kokybė, o ne kiekybė. Kaip ir paprastam ūkininkui, apie kurį kalbėjau, – pakaks, jei sugiedosite keletą bhadžanų, bet tai padarysite nuoširdžiai.

Dabar kai kurie žmonės gali neteisingai cituoti Svamį, kad Jis Pats sakė, jog pakaks, jei dalyvausime bhadžanose pusvalandį! (Juokas) Abu šie kraštutinumai yra netinkami. Per 24 valandas trunkančias Akhanda bhadžanas, kurias pradedame šį vakarą, galite ilsėtis dvi ar tris valandas. Kartkartėmis galite nueiti ir lengvai užkąsti ar atsigaivinti – tai priimtina. Tačiau jei tik valandą pagiedoję bhadžanas nueisite ir prisivalgysite kiek širdis geidžia, o paskui visą naktį miegosite, tai šios užduoties nebūsite įvykdę. (Juokas)

Yra sekėjų, kurie atvyksta pačiu „tinkamiausiu“ momentu – baigiantis bhadžanoms, kai dalinamas prasadas (palaimintas maistas). Jie ateina ne tuščiomis rankomis, o su šaukštais kišenėse! Kai kurios moterys net atsineša maišelius, kad parsineštų namo papildomą vakarienę. (Juokas) Bhadžanų tikslas yra pakylėti jūsų širdis. Maistas pabaigoje – tai tik atpildo ženklas.

Ištraukos iš kalbos, kurią Bhagavanas Baba pasakė Premdyp mandire
prieš prasidedant pasaulinėms Akhanda bhadžanoms Mudenahalyje
2014 m. lapkričio 8 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 3 tomas, p. 66–68

Visų šventraščių, visų religijų esmė gali būti apibendrinta tik šiais keturiais žodžiais: „Mylėkite visus, tarnaukite visiems“. Visos religijos, ar tai būtų krikščionybė, budizmas ar hinduizmas, moko tos pačios tiesos. Pasaulyje yra daugybė mokyklų, kuriose skirtingomis kalbomis ar skirtingomis priemonėmis mokoma tų pačių dalykų, bet tiesa, kurios jos moko, yra ta pati.

Penki elementai suformuoja žmogaus kūną, o penkios žmogiškosios vertybės suformuoja žmogaus dvasią. Penki elementai yra laikini, todėl iš jų sudarytas kūnas taip pat yra laikinas. Negalima tikėtis, kad iš to, kas laikina, bus sukurta tai, kas pastovu. Tiesos, teisingo elgesio, ramybės, meilės ir neprievartos vertybės yra amžinos, o kadangi jos kyla iš širdies, žmogaus siela taip pat yra amžina.

Jei pažvelgsite giliau, pastebėsite, kad viena vertybė yra ir visose kitose keturiose vertybėse. Erdvė, oras, vanduo, ugnis ir žemė – tai penki elementai, iš kurių sudaryta visa visata. Tačiau visų jų pagrindas yra erdvė. Erdvė yra vandenyje, ugnyje, žemėje ir ore. Erdvės elementas yra visų kitų keturių elementų pagrindas. Taip ir vienintelė meilė yra visų penkių vertybių pagrindas:

Meilė kalboje yra tiesa,
meilė poelgiuose yra teisingumas,
meilė mintyse yra ramybė,
meilė supratime yra neprievarta.

Jėzus Kristus atėjo tik tam, kad išmokytų šios didžiosios meilės vertybės. Kaipgi kitaip paaiškinti, kodėl Jis taip vaizduojamas ant kryžiaus – žmogus, kenčiantis žiauriausius kada nors išrastus kankinimus, bet vis tiek laiminantis tuos, kurie Jį žudo? Jis meldėsi už juos visus: „Tėve! Atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“

Net jei kas mums padaro nedidelę skriaudą, mes iš karto griežtai į juos reaguojame. Kaip galėjo Tas, kuris šitaip kentėjo ant kryžiaus, melstis už tuos, kurie Jam atnešė tiek daug skausmo? Tai buvo tik iš meilės. Kaip motina nekreipia dėmesio į kūdikio spardymąsi savo įsčiose, iškęsdama juos iš meilės, taip ir Jėzus žmonių sukeltus skausmus ir kančias kentė su meile, tarsi motina. Motina sėja atsidavimo sėklas, ji vaikui parodo tėvą, o tėvas parodo kelią pas guru, kuris mokinį veda į Dievą.

Tai motina gerbiamojo Tėvo Arazu gyvenime pasėjo atsidavimo sėklą. Motina jam parodė, kad Dievas egzistuoja, o jos tikėjimas paskatino jį galvoti apie Dievą. Jis gimė sunkiomis aplinkybėmis, buvo labai menkai remiamas, niekas nepadėjo. Visur aplinkui buvo krizė. Tokiais skurdo, bado ir nevilties laikais būtent motina jį išmokė, kad tikras yra tik atsidavimas Dievui, nes Jis rūpinasi kiekvienu žmogumi. Motinos tikėjimas Tėvui Arazu tapo pavyzdžiu.

Kaip žmogus negali matyti oro, bet gyvena juo kvėpuodamas, taip galima nematyti ir Dievo, bet vien tai, kad šiandien egzistuojate, įrodo, kad Dievas yra.

Jūsų gyvenimai turi tapti Dievo žinia, o jūs turite tapti Dievo pasiuntiniais – tiesos, teisingo elgesio, ramybės, meilės ir neprievartos pasiuntiniais. Kai tapsite pasiuntiniais, tada tikrai nusipelnysite vadintis Dievo sūnumis ir dukromis. Tai parodys, kad žmonių brolybė ir Dievo Tėvystė yra įmanoma, jei gyvenama pagal Tėvo žinią.

Iš Dieviškosios kalbos ryto satsange Avkoje, Nigerijoje, 2015 m. liepos 16 d.
„Šri Satja Sai uvača“, 12 tomas, p. 47–49