Turite dvi rankas, dvi kojas, dvi akis ir dvi ausis. Jei šios kūno dalys dirba kartu, jūsų kūnas veikia tinkamai. Pavyzdžiui, jei jūsų skrandis yra alkanas, kas turi įvykti? Jūsų akys turi pamatyti, kur padėtas maistas; jūsų kojos turi nueiti prie maisto; jūsų rankos turi paimti maistą, įsidėti jį į lėkštę ir įdėti jį jums į burną; tada jūsų burna turi nuryti maistą, kad jis patektų į skrandį. Tuomet skrandis maistą suvirškina ir jūsų alkis būna numalšintas. Taip visas kūnas veikia kartu tam, kad užtikrintų, jog alkis būtų numalšintas. Jei rankos nori įdėti maistą jums į burną, tačiau jūsų kojos nenori eiti, arba jei kojos nori eiti, tačiau jūsų rankos nenori įdėti maisto, tuomet argi kūnas gali būti laimingas? Kol nesuprasite, kad visi žmonės – tai Dievo kūno dalys, vienybės nebus.

Individas (vjašti) yra Kūrinijos (srišti) dalis, o srišti yra Paramešti, t. y. Dievo, dalis. Matote skirtingus žmones kaip individus, tačiau visi esate to paties kūno dalys. Tam, kad kūnas būtų sveikas ir laimingas, visos jo dalys turi dirbti kartu. Dėl visų gerovės visi dirba kartu. Jei skrandis gauna maisto, tai naudos gauna ranka, koja, ir akys – taigi, naudos gauna visas kūnas. Kad tai įvyktų, visi turi atlikti savo darbo dalį.

Štai taip visi turėtumėte galvoti. Tai padaryti paprasta, jei iš pradžių galvojate apie gėrį kituose žmonėse. Ką jie daro tokio, ko negalite jūs? Kas yra gera juose, ko nėra jumyse? Pirmiausia matykite tai, kas gera. Kai iš tikrųjų galvojate apie tai, kas gera, apie visus gerus dalykus, kuriuos žmogus daro, tuomet visa tai, kas juose nėra labai gera, taps nereikšminga. Galėsite į tai nebekreipti dėmesio. Jūs galvosite: „Kadangi tame žmoguje tiek daug gero, aš galiu lengvai nekreipti dėmesio į tą mažmožį, kuris nėra toks geras, nes visi yra netobuli, netgi aš.“

Kad suprastumėte save ir aplinkinius, naudokitės labai paprasta formule: kai vertinate kitus, iš pradžių galvokite apie tai, kas juose gera, o vėliau – apie tai, kas nėra taip gera. Vertindami save iš pradžių galvokite apie tai, kas nėra taip gerai, o paskui galvokite apie tai, kas yra gerai.

Visų pirma, tai padarys jus kukliu. Antra, tai padės jums atjausti kitus. Savyje esate linkę matyti tai, kas gera, ir ignoruoti blogį, o kituose matyti jų trūkumus ir nepastebėti to, kas juose gera. Dėl to kyla konfliktai. Verčiau galvokite apie gėrį juose. To jų gerumo šviesoje blogis pasidarys labai nereikšmingas. Kai jūsų ego išsipučia ir imate galvoti, kad esate geresni už kitus, pirmiau išanalizuokite savo pačių trūkumus, tik tada galvokite apie tai, ką darote gero. Iškart pasidarysite nuolankesni. Kai ateis nuolankumas, bus vienybė. Taip derėtų galvoti.

Pirmiausia atsiminkite, kad kiekvienas yra Dievo dalis, Dievo kūno dalis, neatskirtas nuo Dievo. Tiesa, kad kartais rankos gali užgauti akis, ar valgant kartais dantys sukanda liežuvį. Tačiau visa tai yra to paties kūno dalys. Turite tai suprasti. Antra, kai kalbama apie darbą grupėse, kartais gali kilti nesutarimų. Prieš žmogų atstumdami, pagalvokite apie tai, kas jame yra gero. Tuomet pajusite, kad tame žmoguje tiek daug gero, ir pagalvosite: „Nežinau, ar iš mano pusės būtų teisinga, jei nepasistengčiau, kad taptume artimesni.“ Tas, kuris žengia pirmą žingsnį, priartėja prie Dievo. Argi ne taip? Nuo jūsų priklauso, ar žengsite pirmąjį žingsnį. Kam laukti kitų? Jei žengsite žingsnį link Dievo, priartėsite prie Jo, o tai jums į gera. Taip reikia galvoti.

Iš Dieviškosios kalbos Turkijoje 2017 m. balandžio 2 d.
Bukletas apie Dieviškąjį vizitą Turkijoje 2017 m. balandžio mėn., p. 9