Sadguru Šri Madhusudano Sai dieviškoji kalba
2022 m. balandžio 24 d., Suva, Fidžis
Šiandien yra Dieviška diena, nes ji susijusi su Dievu, panašiu į žmogų, kuris sukūrė žmones, panašius į Dievą. Nors į žmogų panašus Dievas pasauliui dingo iš akių, Jis paliko palikimą – daugybę į Dievą panašių žmonių, tokių kaip jūs. Štai kodėl ši diena yra Dieviška, nes tai ne vieno įvykio pabaiga, o daugybės kitų įvykių pradžia. Tai apie vieną širdį, plakančią milijonuose kūnų. Štai ką reiškia žmonijos sudievinimas. Dievas ateina kaip žmogus, kad žmonės taptų dieviški. Toks yra galutinis tikslas. Jokio kito tikslo nėra. Dievas nusileidžia tam, kad žmogus pakiltų. Tai vienintelis tikslas, kodėl Dievas ateina. Statyti ligonines, mokyklas, vykdyti projektus, teikti paslaugas – tai antraeiliai dalykai. Jei visa tai įvyktų, o svarbiausia užduotis nepavyktų, vadinasi, Misija neįvyko. Dievas būtų neįvykdęs Savo misijos, jei nebūtų sudievinęs daugybės žmonių, o tik statęs ligonines, mokyklas, vykdęs vandens projektus ir išėjęs. Tai negalėtų būti Dievas. Dievas yra tas, kuris sukūrė tiek daug į Jį panašių dievų.
Mes iš tiesų švenčiame šią progą. Mes neliūdime dėl praeities. Koks gali būti geresnis būdas atiduoti pagarbą Tam, kuris mums toks brangus, kurio žavimės, kurį garbiname ir gerbiame? Tikrai ne kabinti didžiulę girliandą ant nuotraukos. Ne tai reikėtų daryti. Neturėtume susibūrę kalbėti apie tą praeitį, kuri praėjo, ir dėl to verkti, o ne švęsti. Kadangi atvykome į Fidžį, tai geriausias būdas švęsti balandžio 24-ąją – Dievo vardu ką nors daryti dėl kitų. Šiandien, kai Fidžio ir Ramiojo vandenyno salų gyventojams atidaroma Šri Satja Sai Sandžyvani vaikų ligoninė, mes kaip tik tai ir darome – pagerbiame visuose žmonėse esantį Dieviškumą. Nėra geresnio būdo švęsti, nei vis daugiau ir daugiau duoti pasaulio žmonėms, kuriems mūsų reikia. Kiekvienas iš šios ligoninės išeinantis vaikas ir jo tėvai turės „Dovanotos gyvybės“ sertifikatą, kuriame bus įrašytas Šri Satja Sai Sandžyvani vardas. Jie gal ir nežinos, kas yra Satja Sai, bet jie žinos, ką Satja Sai padarė dėl jų.
Svarbu ne žinią nešantis pasiuntinys, o pati žinia. Visi pasiuntiniai nešė Meilės žinią. Deja, dažniausiai mes užstrigdavome ties pasiuntiniais, jų vardais bei pavidalais ir visą gėrį priskirdavome tik tam tikrai vietai, laikui ar asmeniui, taip ir nesugebėdami tos minties atsikratyti. Svarbu yra žinia, todėl teisingas būdas atiduoti savo pagarbą – tai žinia sekti labiau nei žinios nešėjais. Į Fidžį atvykau 2015-aisiais. Salėje buvo susirinkę apie 500 sekėjų, buvo daugybė žmonių. Stebėjausi, kad yra tiek daug sekėjų. Bet dabar suprantu, kad jie sekė žinios nešėju, o ne Jo žinia! Žinios sekėjai yra tik tie keli, čia sėdintys. Tai visa komanda, kuri gali pastatyti ašramą, medicinos centrą, ligoninę ir daugybę kitų dalykų. Ir nė vienas iš jų savo gyvenime anksčiau nėra to statęs. Jiems reikėjo daryti karjerą, siekti laimėjimų ir statuso, bet jie viso to atsisakė. Dėl tokio tikslo jie dirbo 24/7. Tokia maža žmonių grupelė pasiekė tiek daug. Įsivaizduokite, kiek daug galime padaryti mes visi, esantys šioje salėje, ir visi tie, kurie stebi tiesioginę transliaciją.
Turime būti tokie, kaip Dievas. Mes gimstame žmonėmis, bet turime tapti Dievu. Tokia turi būti mūsų gyvenimo kelionės pabaiga. O šios ligoninės yra transformavimo priemonės – jos žmones paverčia dieviškais. Toks yra pagrindinis tikslas. Vaikai turi būti operuojami, o mes – transformuojami. Nes kitaip kas mums iš to? Turime tapti Dieviški. Taip elgtis yra teisinga. Būtent šią dieną turime iš naujo atsiduoti šiai idėjai, pasišvęsti šiam tikslui, nes būtent dėl to tą dieną įvyko tai, kas įvyko. Mes visi turime tapti Dieviški – toks yra tikslas. Ir šis tikslas įgyvendinamas diena iš dienos, pasitelkiant visas šias kilnias sielas.
Jūs visi esate geriausi pasirinkimai, kuriuos Aš padariau. Ar žinote, kas yra geriausias Mano pasirinkimas? Tai toks žmogus, kuris neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik sekti tuo, ką Aš sakau! Arba tiksliau, jis neturi iš vis jokio pasirinkimo, o tiesiog nusprendžia: „Tavo valia yra mano valia“ ir leidžia Man tai daryti. Jie yra geriausias Mano pasirinkimas. Juk Dievas pasirenka ne visus. Jis turi milijardus žmonių, bet renkasi tik tuos, kurie pasirenka Jį, o ne visa kita, kurie renkasi Jį ir tiktai Jį, kaip patį svarbiausią dalyką gyvenime! Jie yra geriausias Dievo pasirinkimas. Ir jūs visi esate geriausias Dievo pasirinkimas. Kaip nuostabu būti Dievo pasirinktam. Žinoma, tai sunkus darbas, tai pasiaukojimas, didžiulis atsidavimas, pasišventimas, bet argi kuriame nors darbe šiame pasaulyje to nereikia? Kiekvienas darbas to reikalauja, bet šis darbas yra šventas. Tai, ką darome, padeda, tai transformuoja daugybę žmonių. Tas poveikis yra begalinis, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Jis yra amžinas. Toks yra darbas, kurį jūs atliekate. Čia esanti komanda dėkojo Man už suteiktą galimybę. Aš turiu padėkoti jiems, kad šia galimybe jie pasinaudojo.
Ši ligoninė perrašys medicininės priežiūros istoriją, tai, kaip ta priežiūra teikiama ir gaunama, – ji iš lygties pašalina komerciją ir įtraukia Meilę. Štai tada atsiranda begalybė, platybė ir tai, kas neįmanoma, tampa įmanoma. Jokio išskaičiavimo, jokios komercijos, jokio prekiavimo. Štai tada viskas tampa begalybe.
Noras atlikti Dievo darbą – tai geriausias pasirinkimas gyvenime. Visi kiti pasirinkimai galiausiai tampa beverčiai. Kaip mums pasisekė. Mes esame vedami. Mums nereikia eiti ieškoti Dievo. Dievas ateina ieškoti mūsų ir nurodo, ką daryti su savo gyvenimu. Ar galime prašyti didesnės garbės, didesnės privilegijos? Ar neturėtume jos nusitverti abiem rankomis? Ateityje suvoksite, koks palaiminimas jums teko.
Kiekvieną balandžio 24-ąją turėtume siųsti pasauliui didžiulę, aiškią ir garsią žinią. Esame čia ne tam, kad ką nors apraudotume. Esame čia tam, kad švęstume. Turime išreikšti savo dėkingumą. Esame Dievo žmonės, tad privalome elgtis šitaip. Aš nenoriu kaip nors kitaip. Tai tik pradžia, dar laukia ilgas kelias. Tačiau esu tikras, kad ši kelionė mums visiems bus kupina ir nuotykių, ir džiaugsmo. Turime eiti ranka rankon, žengti koja kojon, kad padėtume vieni kitiems tapti dievais, o per tai pasikeis ir pasaulis. Tegul ši diena tokia ir būna. Visi džiaukimės.
Tą dieną C. Šrynivasas, laikydamasis Svamio pėdų, verkė. Kaip tik tą akimirką Dievas nusprendė palikti kūną. Tuo metu Šrynivasas buvo ten, jis pasijuto apleistas, tapęs našlaičiu. Šiandien jis vėl laikosi Jo pėdų ir verkia iš džiaugsmo, nes gyvenimas įgavo tiek daug prasmės, yra daugybė dalykų, kuriuos reikia nuveikti, ir tiek daug yra ko laukti. Tai Visur esančiojo grožis, kurį patiriame vaiko šypsenoje, motinos palengvėjime, tėvo džiaugsme. Tose akyse turite įžvelgti Dievą. Kai su jais kalbate, žiūrėkite jiems į akis. Pamatysite, kad pro tas akis į jus žiūri Svamis. Taip pasireiškia Jo buvimas visur. Turite tą išmokti. Jei norite Jį rasti, pažvelkite į akis tų, kuriems palengvėjo. Pamatysite Jį besišypsantį per jų akis. Jūs žinosite, kad Jis yra ten, viduje.
Manęs laikytis yra sunku. Tai nėra lengva. Aš nuolat keliu kartelę, aukštinu standartus, reikalauju vis didesnio pasiaukojimo. Jei norite laikytis Manęs, turite kilti kartu su Manimi. Negalite būti ant žemės ir kartu skraidyti danguje. Taip nebus. Kad būtumėte su Manimi danguje, turite palikti žemę. Atsikratykite baimės, nerimo, galvojimo apie „aš“ ir „mano“. Tai turi išnykti, kitaip negalėsime būti dievais. Taigi, jei norite, ateikite, skriskite su Manimi danguje. Atsisakykite žemiškų kelių. Atsisakykite noro būti ant žemės. Būkite laisvi. Tai yra laisvė.