Dieviškoji Naujųjų metų kalba
2022 m. sausio 1 d., Mudenahalis
Na ham manuśyo na cha deva yakśa
Na brahmachārigrahi vanaprasthāha
Na Brāhmana Kśatriyo Vaiśya śudraha
Aham Sadgurum Sathya Bodhakaha
Aham Sadgurum Jana sevakaha
Aš nesu nei žmogus, nei Dievas, nei pusdievis,
Aš nesu brahmanas, kšatrijas, vaišjas ar šudra,
Aš nepriklausau jokiai kastai.
Nepriklausau jokiam gyvenimo etapui,
ar tai būtų brahmačarja, grihastha, vanaprastha ar sanjasa.
Aš esu tiesiog vedlys, tiesos mokytojas.
Aš esu tiesiog vedlys, visuomenės tarnas.
Šią dieną pasirinkau kalbėti visiems sekėjams ir atsidavusiems, visiems gera linkintiems, mokiniams, darbuotojams ir visiems kitiems, kurie vienaip ar kitaip susiję su šia misija, nes tik Naujųjų metų dieną galiu sulaukti visų dėmesio.
Naujieji metai, kalendoriniai Naujieji metai, yra tas laikas, kuris padeda pažvelgti į savo praeitį, suprasti dabartį ir planuoti ateitį. Tai labai gražus laikas – Naujųjų metų akimirka. Tų akimirkų būna kasdien, bet mes joms neskiriame reikiamo dėmesio, reikiamos pagarbos, nežiūrime į jas pakankamai rimtai, tačiau Naujųjų metų akimirka yra kitokia. Tada pagalvojame apie tai, kokie buvome, galvojame apie tai, kokie esame, galvojame ir apie tai, kokie norime būti. Visa tai telpa į tą Naujųjų metų akimirką. Todėl pajutau, kad tai geriausias metas su jumis visais pasikalbėti.
Tad pamaniau, kad pradėsiu pasakydamas, kas aš esu. Aš esu tiesiog mokytojas, kuris moko tiesos. Esu tiesiog vedlys, vedantis tarnystės keliu. Ne daugiau ir ne mažiau. Būtent tokia yra mano užduotis. Štai kokia mano dalia šiame gyvenimo laikotarpyje. Toks yra mano tikslas ir mano lemtis. Todėl turiu tai pasiekti, kad ir kas nutiktų. Šiandien jums kalbu kaip Sadguru Šri Madhusudanas Sai.
Prieš dešimt metų iš vidaus pajutau raginimą daryti daugiau, o ne tik užsidirbti pragyvenimui, kad mano ir šeimos gyvenimas būtų patogus. Šis kvietimas buvo ne iš išorės – jis atėjo iš vidaus. Tokiam troškimui įgyvendinti reikėjo vadovavimo, reikėjo palaikymo, reikėjo mentorystės, reikėjo Guru. Kadangi troškau daryti gera, tai savaime atvedė pas Guru. Guru laukė. Iki tol Satja Sai Baba, arba mūsų Svamis, mūsų Bhagavanas buvo motina, tėvas, draugas, bičiulis. Tačiau vėliau Jis ėmėsi Guru vaidmens – Jis vedė keliu. Man buvo lengva eiti, nes reikėjo tiesiog sekti. Visai kaip vaikai eina paskui tėvus, net nežinodami, kuriuo keliu eina. Net nežinodami, kur eina. Net nežinodami, kokie yra sunkumai, kliūtys, pakilimai ir nuosmukiai. Jie tiesiog aklai, visiškai pasitikėdami seka paskui savo tėvus, ir tai labai lengva. Taip buvo pastaruosius devynerius metus.
Atėjo dešimtieji metai ir aš atsidūriau vidury tankaus miško. Tu nematai, kur yra tavo tėvas, nematai, kur motina, tu tiesiog stovi visiškai vienas ir šauki: „Tėti, ar tu čia? Mama, ar esi čia?“, ir gali tik girdėti juos sakant: „Taip, mes čia. Eik toliau, nesigręžiok atgal. Eik toliau.“
„Bet aš bijau, aš jaudinuosi, nerimauju. Ar aš einu teisingu keliu? Ar teisingai elgiuosi? Ar sakau teisingus dalykus? Ar teisingai mąstau? Aš esu įpratęs vaikščioti Tau iš paskos. Esu įpratęs eiti su Tavimi, laikydamas Tavo ranką. Dabar esu vienas. Aš stoviu visiškai vienas. Ar aš teisus, ar teisingai elgiuosi?“ Šie klausimai ėmė mane kamuoti, bet girdėjau tik iš toli atsklindantį atsakymą: „Eik toliau, eik toliau.“ Ir aš ėjau toliau.
Tam tikra prasme Covid laikas visiems, įskaitant ir mane, atvėrė akis. Jis atvėrė vidinę akį. Jis atvėrė akį, kuri man parodė tikrąją tiesą, kad daugiau nebegali vaikščioti kam nors iš paskos. Vis tiek privalai eiti, net jei esi vienas. O to tėvo pavidalo, to angelo sargo, to Guru, Mokytojo niekur nebuvo matyti, kaip kad buvo daug metų iki tol. Kaip sakiau, aš jaučiausi tarsi būčiau tamsoje vidury niūraus miško, ypač kai buvo Covid metas ir viskas griuvo, ir stovėjau vienui vienas, bet tada man ausyse suskambo žodžiai: „Eik toliau, eik toliau. Esi teisingame kelyje, eik toliau. Būk nesavanaudis, būk bebaimis, eik toliau.“ Ir aš ėjau. O man einant, šimtai ir tūkstančiai ėjo kartu su manimi. Štai kaip mes atsidūrėme ten, kur esame.
Kai mokinys pasirengęs, atsiranda Guru. Kai mokinys iš tiesų būna pasirengęs, Guru dingsta! Guru atsirado, kai buvo pasirengta klausytis, sekti. Guru dingo, kai pamanė, kad jau užtenka.
Chemijoje yra terminas „katalizatorius“. Ar esate apie tai girdėję? Taigi aš studijavau chemiją (šypsosi). Šis katalizatorius reakcijoje atsiranda tinkamu laiku ir tinkamomis proporcijomis, jog reakciją pagreitintų arba sudarytų sąlygas jai vykti ir susidarytų reakcijos produktai. O kai reakcija baigiasi ir susidaro produktai, katalizatorius išnyksta – tai reiškia, kad jo vaidmuo baigėsi. Guru yra tarsi katalizatorius. Jis ateina pas jus tinkamu metu, kad užtikrintų, jog darytumėte tai, ką turite daryti, o kai pamato, jog sugebate tai daryti, Jis dingsta.
Dabar daugeliui iš jūsų gali kilti klausimas: „Kur yra mūsų Bhagavanas Šri Satja Sai Baba? Tu sakei, kad Jis yra sthūla šaryroje, paskui sakei, kad Jis yra sūkśma šaryroje. Kurioje Jis šaryroje?“
Jis yra visuose! Štai ką aš suvokiau. Mes apribojome Jį vardu ir pavidalu, kaip ir savo tėvus. Bet vieną dieną mes visi savo tėvų neteksime. Negalime visą laiką eiti įsitvėrę jų piršto. Mes jų neteksime, išmoksime vaikščioti patys. Štai tokį vaidmenį Jis atliko – Jis buvo motina, tėvas, brolis, sesuo, draugas, bičiulis ir, svarbiausia, Guru. Jis tapo viena su visais! Todėl Jis daugiau nebebuvo atsakingas už mūsų vaikščiojimą. Jam nebereikėjo stumti, spausti, įkalbinėti, kartais net grasinti, kad nesiliautume ėję. Jo tiesiog nebebuvo! Jis paprasčiausiai pasakė: „Eik. Eik toliau, eik toliau šiuo keliu. Štai koks jis.“
Tiesą sakant, Bhagavaną Šri Satją Sai Babą įsimylėjau ne todėl, jog žinojau, kad Jis yra Dievas. Jo dieviškųjų stebuklų nebuvau patyręs. Vaikystėje apie tai buvau girdėjęs, bet nežinojau. Tačiau kai pirmą kartą vykau į Putapartį, važiuojant autobusu iš Dharmavaramo stoties kartu su manimi buvęs pagyvenęs žmogus, mano globėjas, man parodė Putaparčio aukščiausios specializacijos ligoninę ir pasakė: „Žinai, Baba ją pastatė vargšams. Jie iš pacientų neima nė rupijos!“ Aš iškart Babą įsimylėjau. Jis kitoks. Jis nėra toks guru, kuris sėdi ant aukšto pjedestalo ir vis skaito vieną paskaitą po kitos. Jis nėra dvasinis šviesulys, kuris keliauja po pasaulį, dalyvauja seminaruose, konferencijose, atidarinėja ir uždarinėja įvairius susitikimus bei renginius. Jis yra daug daugiau nei tai! Jis yra praktinis Guru. Kodėl, būdamas dvasinė asmenybė, Jis turėtų statyti ligoninę? Jis galėjo rūpintis Savimi, kaip tai daro dauguma dvasinių centrų vadovų, užsiimti Savo reikalais ir toliau mokyti bei pamokslauti. Ne, Jis dirbo dėl žmonių. Todėl ir įsimylėjau Svamį, todėl ir pajutau, kad Jis man labai artimas. Manau, tada ši istorija ir prasidėjo.
Paskui, žinoma, buvo fizinis daršanas, ir jūs žinote, kas tada nutinka, – jūs prarandate save. Net ir šiandien. Kaip jau sakiau, aš esu Satja bodhaka, aš esu Tiesos skelbėjas, Tiesos mokytojas, aš negaliu meluoti ir privalau jums sakyti tiesą. Kai vaikštau tarp jūsų, aš tiesiog reprezentuoju dieviškumą. Reprezentuoju ne kokį nors konkretų dieviškąjį pavidalą. Aš vaikštau su jumis, vaikštau tarp jūsų, nes to nori Dievas. Minutę prieš – aš dar nežinau, minutę po – aš jau nebeprisimenu. Aš tiesiog vykdau tai, ko manęs prašo Dievas.
Dabar aš suprantu, kas mano Mokytojas yra, kas mano Mokytojas buvo ir kas mano Mokytojas bus.
Kodėl apie tai kalbu šiandien? Kai kažkas paprašė pasakyti Naujųjų metų kalbą, aš galėjau ir toliau raginti: „Būkite geri, matykite gera, darykite gera. Būkite teisingi, tarnaukite, aukokitės. Mylėkite vieni kitus, tarnaukite vieni kitiems.“ Taip galėčiau tęsti ir toliau. Tai girdėjome metai iš metų, per kiekvienus Naujuosius metus ir, žinoma, stengėmės tai praktikuoti. Tačiau šiandien noriu jums pasakyti, kad jūs ir aš šioje Sai Misijoje nesiskiriame. Tai, kad aš kalbu šioje pusėje, o jūs klausotės toje pusėje, mūsų vienas nuo kito neatskiria. Tai nedaro manęs aukštesnio, o jūsų –žemesnių. Tai nedaro jokio skirtumo! Toks yra vaidmuo. Kiekvienas parinktas tam tikram vaidmeniui ir savo vaidmenį turi atlikti. Kiekvienas tai daro kaip galėdamas geriau. Tačiau sakydamas „Sai Misija yra mano Misija“ turiu omenyje štai ką: kol manysime, kad dirbame kažkam kitam, niekada nedirbsime pakankamai! Niekada nedirbsime iš visų jėgų! Niekada neskirsime viso savo laiko, energijos, minčių ir emocijų. Mes ką nors pasilaikysime sau. Kai dirbate kam nors kitam, esate „jūs“ ir tas „kitas“. Bet kai dirbate dėl savęs, esate tik jūs – visiškai! Kiekviena jūsų ląstelė yra įtraukiama, investuojama į tą darbą.
Ir šitaip man buvo pasakyta, kai stovėjau, kaip minėjau, tamsiame vienatvės miške ir aplink ieškodamas pagalbos, ieškodamas patarimo, ieškodamas kito piršto, į kurį galėčiau įsitverti ir eiti toliau. Štai ką man pasakė: „Tai tavo Misija! Dirbk dėl jos.“
Daryti gera pasauliui yra kiekvieno misija! Tam ir esame gimę. Tame gėryje įvyksta ir visa kita. Gėris nutinka ir mums. Kai rūpinamasi pasaulio gerove, pasirūpinama ir mūsų gerove. Nėra jokių atskirų pastangų. Tačiau tie, kurie stengiasi pasirūpinti savimi, o tik paskui rūpinasi pasauliu, elgiasi neteisingai. Štai ko aš išmokau. Darykite gera visiems, ir jūsų gerove bus pasirūpinta – tuo bus pasirūpinta.
Todėl aš vėl ir vėl klausiu: šiandien esu čia konkrečiu pavidalu ir vardu, – kad ir kaip su manimi bendrautumėte, tai yra gerai, – bet jei rytoj tam tikru metu ar dėl tam tikrų situacijų manęs šioje vietoje nebus, ką jūs visi darysite? Ieškosite kito subtilaus kūno, kito pavidalo, kito vardo, į kurį galėtumėte įsikibti, kad pasisemtumėte paguodos ir nusiraminimo, drąsos ir pasitikėjimo savimi? O gal mokysitės skraidyti ir vaikščioti patys? Ir aš pagalvojau, kad tai būtų didelė meškos paslauga, jei visus padaryčiau priklausomus nuo kito vardo ir pavidalo. Nebūčiau pasiekęs to, kas man pavesta, todėl man svarbu jums pasakyti, kad kiekvienas turi vaikščioti savo kojomis. Jūs esate pajėgūs! Jūs esate Dievas, jūs esate dieviški tokie, kokie esate!
Aštavakra sako:
muktābhimānī mukto hi baddho baddhābhimānyapi.
kiṃvadantīha satyeyaṃ yā matiḥ sā gatirbhavet
Tie, kurie mano esą laisvi, yra laisvi – čia ir dabar.
Tie, kurie mano esą supančioti, yra supančioti amžinai.
Ką galvojate, toks ir esate. Tuo jūs ir tampate.
Tai tiesa – sako Aštavakra. Jūs esate laisvi tokie, kokie esate. Tai kodėl nesijaučiate laisvi? Todėl, kad netikite. Jūs netikite, kad esate laisvi. Jūs bijote, kad nesate laisvi, ir priklausote nuo daiktų, kad jaustumėtės patogiai. Tada, kai pajusite: „Štai rašiklis, kurį turiu kišenėje. Ar aš jį laikysiu kišenėje, ar atiduosiu kam nors kitam, – man jokio skirtumo“, – tą dieną jūs tapsite laisvi. Savo spintoje galite turėti daugybę drabužių, kaip kad aš. Sekėjai vis dovanoja man drabužių. Nemanau, kad man užteks gyvenimo, kad galėčiau juos visus apsivilkti! Jų vis gaunu. Tą dieną, kai atsisakiau minties ką nors pasilikti sau, aš tapau laisvas. Nuo tos dienos nebeliko baimės, nebeliko savanaudiškumo – buvo tik gausa.
Šiais Naujaisiais metais noriu pasakyti: „Jei norite dirbti dėl Sai, turite dirbti kaip Sai.“ Visa, kas mažiau nei tai, nebūtų geras indėlis į Sai darbą, o Sai yra įsikūnijęs nesavanaudiškumas. Nieko daugiau, nieko mažiau – nesavanaudiškumo įsikūnijimas! Nė trupučio savanaudiškumo, visiškai nesavanaudis! Tada, kai nerimaujate dėl savo laikrodžių, telefonų, namų ir šeimų, ir jei tai jus stabdo nuo darymo gera, jūs nesate laisvi. Tai nereiškia, kad žmogus turi visko atsisakyti ir pareikšti: „Dabar aš esu laisvas.“ Net ir tada nebūsite laisvi, nes būsite tas „aš, kuris visko atsisakau“.
Tą dieną, kai nebesvarbu, ar tai yra, ar nėra, mes tampame laisvi. Nebereikia pastangų to atsikratyti, nebereikia pastangų tai įgyti ir išlaikyti. Toje erdvėje neegzistuoja nei viena, nei kita. Būtent tada esame laisvi. Iki tol esame susaistyti, žinodami tai ar nežinodami – visi esame susaistyti, visi esame priklausomi. Iki šiol tai nebuvo padaryta. Kai tarnystės veiklos tęsis, atvyks vis daugiau žmonių, įvyks dar daugiau dalykų – tai vyksta pagal didžiąją dieviškąją valią. Tai nėra mano valia, jūsų valia ar kieno nors kito valia. Mes norėtume tai priskirti kam nors, kokiam nors asmeniui, kokiam nors vardui ar pavidalui – tai priklauso nuo mūsų. Tačiau tiesa ta, kad yra vienas Brahmanas – tai Jo valia. Ir tas Brahmanas dirba su tais, kurie yra tyri, nesavanaudiški, kurių vienintelis gyvenimo moto – daryti gera kitiems. Jie nesijaudina dėl savęs, jie rūpinasi tik kitais. Dieviškumas pas juos ateina Pats, to ieškodamas, juos apkabina, paverčia dieviškais ir pasiekia didingų dalykų.
Tai yra fizinis, žemiškas pavyzdys. Dažniausiai mes netikėdami purtome galvas: „Ne, tai ne mano galioms. Tai daro nužengęs Dievas! Buvo nužengęs Šri Rama, Šri Krišna buvo Avataras, taip pat ir Satja Sai Baba. Tai ne mano darbas! Tai skirta ne man. Man skirta ateiti čia, gauti daršaną ir tuo pasimėgauti, o tada grįžti ir daryti tai, ką turiu daryti kaip susaistytas žmogus.“ Tokią mintį reikia atmesti. Turite galvoti: „Aš esu čia ir dabar, esu dieviškas, tad turiu ir gyventi atitinkamai.“ Jei bus bent menkiausias savanaudiškumo pėdsakas, kils baimė. Kur yra baimė, ten negali būti Dievo, nes Dievas yra abhaja. Sakoma: „Abhayasya pāraye“ – Jis yra anapus baimės ir išgąsčio. Sakoma, kad Jis yra net anapus dualybės. Jei yra baimė, tai yra ir savanaudiškumas, o kur yra savanaudiškumas, ten negali būti Dievo visoje Jo didybėje!
Taigi, Sai Misija yra apie tai, kad jūs būtumėte tuo Dievu, kuriuo jums skirta būti. Kai būsite tuo Dievu, vyks visa, kas gera. Gėris neįvyksta tik vieninteliu atveju – kai nesielgiame kaip Dievas. Kitaip gerų dalykų įvyks tiek, kiek reikia. Tai tokia yra šių metų žinios esmė. Šiais metais stenkimės būti Dievu, kad per mus galėtų vykti geri dalykai – ir visi, o ne tik jų dalis. Visa tai gali įvykti per mus, per kiekvieną iš mūsų. Tokia yra žinia.
Kreipiuosi į kiekvieną čia sėdintį vaiką, kiekvieną atsidavusįjį, kiekvieną sekėją, visus, kurie vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai yra susiję, – prašau, atsisėskite ir apmąstykite tai, ką išgirdote ką tik. O jei reikia, išklausykite tai dar ir dar kartą, nes daugiau neturėsime galimybės pasakyti ar išklausyti to, ką dabar pasakiau. Tai buvo skirta šiandienai, dabar, todėl taip ir įvyko, bet rimtai atkreipkite į tai dėmesį, apmąstykite tai, kas buvo pasakyta. Nes ateis diena, kai manęs čia nebebus. Man tai jokia problema (juokiasi). Bet kai kuriems iš jūsų gali kilti problemų, o aš nenoriu, kad taip būtų.
Nesvarbu, ar rytoj būsiu čia šituo pavidalu ir vardu, ar ne, bet aš nenoriu, kad kas nors priklausytų nuo šio pavidalo ir vardo. Jūs mėgaujatės šiuo dieviškuoju artumu, darote tai, ką reikia, kaip ir turi būti. Tačiau giliai viduje turite išmokti būti savarankiški. Turite išskleisti sparnus ir kilti savo skrydžiui. Jūsų kelias – tai jūsų pačių kelias. Jūsų tikslas – tai jūsų pačių tikslas. Jo negalima nukopijuoti, jo negalima pamėgdžioti. Jis yra jūsų pačių. Taigi, šie metai skirti būti savimi, savo tikrąja Savastimi, būti savo tikruoju dieviškumu – Dievu ir leisti, kad per kiekvieną iš mūsų įvyktų daugybė gerų dalykų. Vis iš naujo ir iš naujo pasitikrinkite, ar visa tai, ką turite, ar visa tai, ką manote turį, jums yra svarbu ar ne? Jei nesvarbu, turite tai ar ne, vadinasi, esate kelyje.
Dar tarsiu žodį ir alumnų bendruomenei. Čia yra žmonių, kurie sukūrė programėlę. Apie tai aš svajojau 4–5 metus. Kažkodėl darbai judėdavo pirmyn ir atgal, bet visi, kurie paragavo Sai meilės nektaro, yra atsakingi, jie turi atlikti didžiulį darbą. Tikiuosi, kad visi prisidės ir padarys tai, ką reikia padaryti, ir įgyvendins tai, kas jiems skirta šioje Sai misijoje, kuri yra kiekvieno misija.
Visiems linkiu labai laimingų Naujųjų metų. Laimingų Naujųjų metų ta prasme, kad būtumėte laimingi jūs ir savo mintimis, žodžiais ir darbais padarytumėte laimingus visus aplink save – ne tik šią dieną, bet ir visus metus. Baigdamas visiems perduodu meilę ir palaiminimus.