Sadguru Šri Madhusudano Sai 43-ojo gimtadienio kalba
2022 m. liepos 26 d., Satja Sai Grama, Mudenahalis
Ant vieno medžio gyveno du paukščiai – vienas apačioje, kitas viršuje. Apatinis paukštis vis lesiojo ant medžio buvusius karčius ir saldžius vaisius. Gavęs saldų vaisių, jis būdavo laimingas, o gavęs kartų – nusimindavo. Taip tęsėsi metų metus – tiksliau, trisdešimt dvejus metus. Ir tada šis apatinis paukštis pakėlė akis ir pamatė viršuje tupintį paukštį, kurio nedomino medžio vaisiai. Jis ten tupėjo ir viską stebėjo kaip liudininkas. Jis nei norėjo, nei nenorėjo valgyti. Jis tiesiog ten buvo. Ilgai ir giliai mąstęs apatinis paukštis, kuris visada žavėjosi viršutiniu paukščiu, tarė sau: „Ar aš irgi galiu būti toks, kurio neveikia tai, kas vyksta aplinkui? Jis nesidomi nei karčiais, nei saldžiais medžio vaisiais, jį domina tik ramybė, kurią patiria, palaima, kurią jis patiria būdamas liudininku.“ Ir lėtai bei nuosekliai, įkvėptas tos viršutinio paukščio dvasinės pusiausvyros, palaimos ir ramybės, apatinis paukštis ėmė stengtis kaskart šoktelėti viena šaka aukštyn, siekdamas suvokti, koks yra tas viršutinis paukštis. Todėl jis turėjo liautis lesti karčius ir saldžius vaisius, nes jo tikslas – pasiekti viršutinį paukštį – yra svarbesnis. Ir taip, šakelė po šakelės, vis šoktelėdamas aukštyn per vienuolika metų jis galiausiai pasiekė aukščiausią šakelę, kur tupėjo viršutinis paukštis, ir suprato, kad kito paukščio nėra. (Garsūs plojimai) Nebuvo jokio viršutinio paukščio, nebuvo ir jokio apatinio paukščio. Tai buvo tas pats paukštis, kuris buvo vadinamas apatiniu paukščiu, nes manė, kad jam lemta patirti tik gyvenimo džiaugsmus bei vargus ir kasdien stengtis, kad būtų laimingas. Tačiau tą akimirką, kai atsisakė kasdienių pastangų džiaugtis visokiais dalykais bei juos patirti ir nusprendė verčiau būti jų stebėtoju, jis suprato, kad ant viršutinės šakos tupi tas pats paukštis.
Tai nėra vieno žmogaus istorija, tai kiekvieno iš mūsų istorija. Kai kurie žmonės gal anksčiau palypėjo keliomis šakomis aukščiau, kai kurie gal vis dar yra ant žemesnių šakų. Tačiau mes visi tupime ant to paties medžio ir stengiamės suvokti, kas yra tas viršutinis paukštis, ką reiškia būti kaip tas viršutinis paukštis. Dvasinis ieškotojas turi stengtis atsikratyti minties, kad jis yra žemesnė būtybė. Kartais pasaulyje randate saldžių vaisių ir labai susiviliojate mintimi kuo daugiau jais pasimėgauti. Tačiau retkarčiais gyvenimo medis atsiunčia karčių vaisių, o tada mes pakeliame akis aukštyn ir sakome: „Argi aš negaliu būti kaip tas viršutinis paukštis?“ Mus užklupęs liūdesys, nesėkmės, gyvenimo sunkumai ir yra to viršutinio paukščio žinia, kad atėjo laikas pakelti akis aukštyn ir daugiau nebegyventi to žemesnio gyvenimo.
Šiame pasaulyje mums reikia pavyzdžių – tokių, kuriuos galėtume matyti ir kuriais galėtume sekti, kurie mums įkvėptų pasitikėjimo, kad jei tas žmogus gali, tai mes irgi galime tą pasiekti – anksčiau ar vėliau. Tokia istorija kiekvieno Mokytojo, kuris nusileidžia, kad sekėjui padėtų pakilti.
2011 m. liepos mėnesį čia, Mudenahalyje, prasidėjo istorija, kurios scena buvo Anandam, dekoracijos – nuostabi gamta, o priežastis ta, jog tas, kuris buvo nusileidęs, norėjo pakilimo. Nes Jis Pats nebegalėjo toliau gyventi tame pačiame kūne. Bet vis tik reikėjo parodyti pavyzdį, į kurį žmonės galėtų lygiuotis ir pajusti, kad „jis yra vienas iš mūsų“. Tai matydami žmonės galėtų įgauti įkvėpimą – „jei tas žmogus gali, mes irgi turėtume tą galėti.“ Visas šis procesas buvo skirtas žemutinį paukštį paversti pavyzdžiu, kad daugelis kitų žemutinių paukščių irgi pamatytų, kaip tapti tuo aukštesniuoju paukščiu. Tokia yra visos istorijos esmė. Visa kita yra tiesiog nereikšmingos detalės, tačiau tos istorijos esmė yra tokia. Laikas, kada žmogus turi suvokti Dievą savyje, yra dabar. Kol nesiliausime troškę saldžių ar karčių uogų, tol negalėsime pakilti. O kai pakilsime, tada bus nebesvarbu, ar tos uogos saldžios, ar karčios. Viršutiniam paukščiui jos visos vienodos.
Tai kiekvieno iš mūsų istorija. Ir nėra jokios ypatingos priežasties, kodėl tokią dieną turėtume švęsti, nes tai tik dar viena data kalendoriuje. Daugybė datų ateina ir praeina. Tačiau susirenkame tam, kad sau primintume tikslą, dėl kurio gimėme. Visa kita yra antraeiliai dalykai, visa kita yra nereikalinga, net nepageidautina. Vienintelis būtinas dalykas – mes visi diena po dienos turime kilti nuo šakelės ant šakelės, kad pagaliau suvoktume, jog mes ir esame tas paukštis, kad dviejų paukščių apskritai nėra. Mes esame ir tas viršutinis, ir žemutinis paukštis, jei tik stengiamės suvokti tiesą. Tad koks čia mano vaidmuo? Aš turiu tiesiog padėti visiems kaskart pakilti ant aukštesnės šakelės tam, kad suvoktumėte, kas iš tiesų esate. Štai ir visas vaidmuo.
Tarnystės projektai, įvairios iniciatyvos daugybėje šalių yra tik kopėčios arba keliai, kurie padės užlipti ant kitos šakos. Ir galime toliau kilti vis aukščiau ir aukščiau. Esu tikras, kad visi, kurie tame dalyvauja ir tampa nuostabių tarnystės iniciatyvų dalimi, per pastaruosius vienuolika metų pakilo viena, dviem ar net dar daugiau šakų. Jūs žinote geriau, nes tik jūs patys žinote, ant kurios šakos dabar esate. Bet aš mačiau žmonių transformaciją. Mačiau jaunus ir senus, naujus ir senuosius sekėjus, tiek daug žmonių, tiek daug vaikų – ta transformacija, kuri įvyko per pastaruosius vienuolika metų, yra tikrai, tikrai dieviška. Maži vaikai dabar kalba apie dieviškumą ir tikrosios Savasties suvokimą, taip pat įsipareigojimą visą gyvenimą tarnauti visuomenei. To anksčiau nebuvo, to nebuvo per 96 metus, tai vyksta dabar. Nes tai yra pagrindinė priežastis, paskutinis didžiosios Sai misijos – pakylėti žmones ir padėti jiems suvokti savo dieviškumą – etapas. (Garsūs plojimai) Kelias nebus lengvas – neprašykite lengvų kelių, nes visi lengvi keliai veda tik ant žemesnės šakos, o ne ant aukštesnės. Kelias, vedantis ant aukščiausios šakos, – tai pastangų kelias, pasiaukojimo kelias, meilės ir tarnystės kelias.
Prieš 11 metų man buvo pasakyta: „Būk nesavanaudis, būk bebaimis ir nesigėdink“, o tai reiškia, kad nesigėdink, kai turi padaryti ką nors gero. Nes jei darysi bloga, o aplink tave yra tiek daug žmonių, darančių bloga, tai tu tiesiog tapsi vienu iš jų, neišsiskirsi ir tau nereikės jaudintis. O jei nuspręsi padaryti kažką unikalaus, ko niekas nedaro, tuomet būsi išskirtinis ir žmonės ims uždavinėti įvairiausius klausimus. Ir būtent tada turi nebijoti visų komentarų, pastabų, visų klausimų ir abejonių, netgi kliūčių ir trukdžių. Tu turi būti bebaimis. Ir turi būti nesavanaudis, nes negali to daryti dėl savęs. Tavo pakilimas irgi skirtas kitų labui, net ne tavo paties, o visų laimei. Todėl būk nesavanaudis, neprašyk nieko mainais, net pripažinimo ar padėkos žodžio. Tačiau ir toliau daryk tai, ką privalai daryti. Galų gale, kad ir kas bebūtų, kad ir kas ką apie tave manytų, nesigėdink, nesijausk nesmagiai, nedvejok. Tai buvo pagrindinės vertybės, kurių mane išmokė mano Mokytojas. Ir šiandien aš nežiūriu į Bhagavaną Šri Satją Sai Babą kaip į dieviškąjį įsikūnijimą – Jis tikrai toks yra, be jokios abejonės. Nežiūriu į Jį ir kaip į žmogų, kuris, kaip daugelis sako, yra stebukladarys, kaip į žmogų, kuris žmonijai suteikė tiek daug nemokamų tarnystės projektų. Taip, visa tai yra Jis, tačiau visų pirma Jis yra Guru – Guru, kuris išmokys mus suvokti savo tikrąją Savastį, o kelias, kurį Jis mums nurodė – tai nesavanaudiškos tarnystės kelias.
Pastaruosius 11 metų galima apytiksliai suskirstyti į 3 dalis. Kalbu Šri B. N. Narasimhos Murčio dži vardu, kuris vis dar negaluoja, bet esu tikras, kad netrukus prie mūsų prisijungs sveikas ir žvalus. Jei jis būtų čia, tikrai pateiktų mums istorinę apžvalgą. Tačiau šiandien jo darbą atliksiu aš. Kaip jau sakiau, pastaruosius 11 metų būtų galima suskirstyti į 3 etapus, kurių kiekvienas truko maždaug po 3,5 metų.
Pirmasis etapas buvo sankarṣana – pritraukti žmones į šią misiją. Tad ko iš mūsų reikėjo? Eiti nuo vieno namo prie kito, nuo vienų durų prie kitų, susitikinėti su žmonėmis, pasakoti jiems apie tai, kas vyksta, papasakoti ką nors tokio, kas priverstų juos tuo patikėti, juos įtikinti ir atvesti čia, į šią šventą žemę. Galima sakyti, kad pirmuosius 3,5–4 metus, nuo 2011 iki 2014-2015 m., tyliai vyko šis darbas.
Tada įvyko pokytis – misija paspartėjo ir prasidėjo sandarśana. Iki šiol viskas vyko užkulisiuose, niekas nežinojo, kas iš tikrųjų vyksta. Tačiau prasidėjo antrasis etapas ir žmonės sužinojo. Visi atėjo, buvo pastatyta Premamrutham salė, pastatyta daug ašramų, projektai vykdomi labai sparčiai. Visi atėjo, visi suprato, kas vyksta. Tai buvo sandarśanos etapas – prasidėjo daug pokalbių, daug susitikimų, daug diskusijų, žmonės ėmė susitikinėti akis į akį. Iki tol taip nebuvo.
O paskutinius trejus su puse metų, maždaug nuo 2017-2018 m., vyko sankramaṇa. Sankramaṇa paprastai laikoma perėjimo etapu, bet aš tai vadinu pakilimo etapu, nes perėjimas gali vykti ir į šoną, bet pakilimas vyksta aukštyn – tai etapas, kai pradedame augti aukštyn. Ir jūs aiškiai galite matyti, kaip ši misija tada perjungė pavarą. Buvo daug kalbama apie Brahmaną (Aukščiausiąją Tikrovę), apie tikrosios Savasties suvokimą. Tarnystė nebebuvo vienintelis dalykas, apie kurį buvo kalbama. Tai kur kas daugiau. Kiekvienas vaikas, kiekviena moteris, kiekvienas vyras, kiekvienas misijos dalyvis žinojo, koks tai etapas, kad tai yra misija, kad būtent tai mes turime pasiekti. Štai tada prasidėjo šis pakilimas viduje ir išorėje.
Šiandien baigiasi šis 11 metų etapas, ir pakilimas yra baigtas. Ir todėl tai yra reikšminga liepa, nes viskas prasidėjo 2011 m. liepą, o šiandien vėl yra liepa. Būtent čia vyko ši nuostabi, labai intriguojanti, labai bauginanti, bet vis dėlto įdomi istorija. Esu tikras, kad kalbu Narasimhos Murčio dži, C. Šrynivaso dži ir Izaoko Taigreto vardu. Šiandien dėl vienokių ar kitokių priežasčių nė vieno iš jų čia nėra, bet jie yra tie trys išminčiai, kurie atėjo paskui žvaigždę ir rado savo gyvenimo tikslą. (Garsūs plojimai) Jie pasiaukojo šiam reikalui, šiai misijai. Ir šiandien jie visi yra puikūs pasiaukojimo ir tarnystės pavyzdžiai. Bet juk tai ir yra tikroji misija – žmogaus pakilimas. O kelias į tai veda per nesavanaudišką meilę ir nesavanaudišką tarnystę.
Žinote, iš prigimties aš gana droviuosi viešų pasirodymų, tad kai Narasimha Murtis dži pasakė, kad dabar turime švęsti šią progą, turėjau daug ką nuryti, kad neatsilikčiau nuo savo Mokytojo ir toliau daryčiau tai, ko iš manęs buvo prašoma. Jei man būtų leista, pasislėpčiau kur nors salės kampe ir mėgaučiausi šou. Bet kas galėjo žinoti, kad dėmesio centre atsidursiu aš? To niekada nežinojau. Bet pamažu, nuosekliai, tiesiog iš pasišventimo ir atsidavimo Mokytojui viską, kas buvo pasakyta, reikėjo padaryti, nebuvo jokių dvejonių. Štai kas nutiko ir štai kaip mes nuėjome taip toli. Taip toli nuėjome mes visi, tai ne tik mano kelionė – tai visų kelionė, mes visi tame medyje pakilome viena ar dviem šakelėmis aukščiau. Tokia yra istorija – Dieviškoji istorija.
Aš žinau, kad ateina labai šlovingas misijos etapas – šis dešimtmetis, pradedant nuo šiandien, bus vienas iš labiausiai stulbinančių ir nuostabiausių dešimtmečių žmonijos istorijoje. (Garsūs plojimai) O ši vieta, Mudenahalis, kurios, sakytum, niekas nežino – ji yra tarsi užnugaryje, anapus, – taps didžiosios revoliucijos, dvasinės revoliucijos visame pasaulyje, epicentru. Ir tai prasidės būtent čia!
Jei prieš 10 metų būčiau pasakęs, kad mes turėsime 7 ar 8 aukščiausios specializacijos ligonines ir 30 ar 40 institucijų (aš net neskaičiuoju, Bhuvana suskaičiuoja geriau), universitetą, kurie veikia nemokamai, maitiname tūkstančius vaikų, – ar kas būtų tuo patikėjęs? Kas būtų patikėjęs, jei 2011 m. liepą būčiau atėjęs ir pasakęs, kad štai ką mes ketiname padaryti per ateinančius 10 metų? Bet visa tai įvyko! Tačiau šiandien įsitikinęs, kad jūs patikėsite, nes matėte. Galiu pasakyti, kad ateinantys 10 metų bus šlovingi metai, įvyks tai, ko dar nėra buvę žmonijos istorijoje. Ir tai bus pasiekta ne dėl kokio nors didingo nužengimo iš viršaus – tai bus pasiekta per žmones, kurie pakils ir visa tai įgyvendins.
Tad būkite pasirengę tokiam nuostabiam laikui, kuris mūsų laukia. (Garsūs plojimai) Taip vadinamas gimtadienis – tai tik proga sau priminti ir suprasti, kas vyksta. Dažniausiai tą dieną tas, kurio gimtadienis, gali pareikalauti dovanos, tiesa? Visada galima reikalauti, todėl gimtadieniai paprastai ir švenčiami. Vaikai visada džiaugiasi savo gimtadieniais, nes žino, kad tą dieną niekas jų nebaus, kad ir kas nutiktų. Niekas jiems nieko nesakys, jie gali daryti, ką nori. O galiausiai jie gaus dovanų. Esu įsitikinęs, kad šiandien niekas negalės manęs barti, niekas negalės man nieko sakyti, o dar svarbiau – aš galėsiu pareikalauti dovanų. Tad štai aš esu čia ir visa tai yra tik tam, kad iš jūsų kažko pareikalaučiau. Ar esate pasiruošę man tai duoti? (Susirinkusieji vienbalsiai atsakė: „Taip, Svami!“)
Taigi aš prašau jūsų to, ko mano Mokytojas prašė manęs. Aš noriu jūsų nesavanaudiškumo, noriu jūsų bebaimiškumo ir noriu jūsų... (čia Sadguru žaismingai stabtelėjo, kad vaikai užbaigtų sakinį. Vaikai buvo labai atidūs ir vienbalsiai užbaigė: „...begėdiškumo“. Tada Sadguru tęsė) ...šiek tiek begėdiškumo. Nesirūpinkite, ką apie jus galvoja kiti, kai darote gerus dalykus. Taigi šių trijų dovanų tikiuosi iš kiekvieno, ne tik iš tų, kurie yra šioje salėje, bet ir iš tų, kurie stebi šią transliaciją tiesiogiai arba kurie dėl laiko juostų skirtumo ją stebės po kelių valandų, – iš jų taip pat to reikalauju. Jei jie mano, jei jaučia, kad mane myli, kad yra mano sekėjai, nori sekti šia žinia ir šia misija, tai turi man įteikti šią dovaną. Jie turi tapti nesavanaudiškesni, iš tikrųjų visiškai nesavanaudžiai, visiškai bebaimiai ir nesigėdinti sakyti, galvoti ar daryti gera šiandieniniame pasaulyje, nesvarbu, kas ką besakytų. Jei pabaigoje nieko su mumis neliks, ši meilė vis tiek išliks. Ir šioje meilėje mes išliksime, ne tik išliksime – mes klestėsime. Ir ši meilė yra viskas, ko galiausiai reikia. Tad prašau jūsų šios vienintelės dovanos, kuri yra tik viena, net ne trys, o iš tikrųjų tik viena – tapkite manimi. Koks aš esu? Esu nesavanaudis, esu bebaimis ir šiek tiek begėdis. To išmokau aš ir to turiu išmokyti jus. Ir esu įsitikinęs, kad per savo gyvenimą to išmokysite dar daugiau žmonių.
Šiuo požiūriu esu šiek tiek netradicinis guru. Nesitikiu, kad atmintinai išmoksite Vedas, Upanišadas ir visus tuos šventraščius – galite išmokti, galite ir ne, tai priklauso nuo jūsų. Nesitikiu, kad eisite į piligrimines keliones ar man darysite padapūdžas (garbinsite pėdas), pasistatysite mano nuotrauką ir kabinsite ant jos girliandas – aš net ir to nevertinu, galite tai daryti, o galite ir nedaryti, man tai nesvarbu. Tačiau man iš tiesų svarbu, ar jūs laikotės to, ką sakau, kad ir kas nutiktų. O aš mokau nesavanaudiškumo, bebaimiškumo, mokau tarnauti visuomenei, daryti tai, kas teisinga, mokau drąsos. Dvasingumas nėra skirtas silpnavaliams – nāyamātmā balahīnena labhyaḥ, – sakoma kaṭhopaniṣadoje. To negali pasiekti silpnavaliai, bijantys žmonės. Tą gali pasiekti tik drąsieji.
Taigi šiandien, kai švenčiame vieno etapo pabaigą, prasideda kitas. Ir, kaip jau sakiau, kitas dešimtmetis, ateinantys 10 metų bus šlovingi. Bet ar jums jie bus šlovingi, ar ne, priklauso tik nuo jūsų. Pasauliui jie tikrai bus šlovingi. Bet ar jie bus šlovingi jums asmeniškai, ar ne, priklauso nuo to, kiek savęs atiduosite siekdami to tobulumo. Taigi kiekvienas iš jūsų džiaugsitės tik tiek, kiek patys įsitrauksite, kiek dalyvausite ir kiek dėsite pastangų. Tačiau leiskite pasakyti, kad vaizdas nuo aukščiausios šakos yra nuostabus. Jis labai ramus, taikus, raminantis, džiuginantis, ir tada nebelieka jokio noro valgyti tas saldžias ir karčias uogas. Galite būti savimi, niekas iš aplinkos jūsų nepaveiks. Ir tą taiką, ramybę, palaimą turi patirti kiekvienas. Todėl Aš ir stengiuosi jus išmokyti, įtikinti, jog turite patirti tai, ką patiriu Aš ant viršutinės šakos.
Tad diena iš dienos stenkitės, net kovokite, jei prireiks, bet niekada nepasiduokite, niekada nesileiskite ant žemesnės šakos, visada stenkitės pakilti aukščiau. Ir esu įsitikinęs, kad ateis diena, kai visa ši vieta bus pilna atma jñānių (suvokusių tikrąją Savastį), o brahma jñāniai (pažinę Dievą ir Jį mylintys) vaikščios Indijos ir pasaulio keliais, kai kiekvienas jaunas ar senas žmogus žinos, kas yra Savastis, ir todėl niekas nejaus jokios kančios ir sielvarto. Kiekvienas bus visiškai, tobulai laimingas ir patenkintas. Tokį pasaulį aš užsibrėžiau sukurti, ir man reikia, kad kiekvienas iš jūsų taptų šios nuostabios, didingos misijos dalimi. Mums labai pasisekė, nes čia galėjo būti bet kas iš beveik aštuonių milijardų pasaulio žmonių, tačiau yra tik keli šimtai tūkstančių mūsų. Ir tai yra viskas, ko Dievas nori. Kad pakeistume visą pasaulį, mums nereikia viso pasaulio. Mums reikia tik kelių gerų, atsidavusių, nesavanaudiškų ir bebaimių žmonių, kurie galėtų būti pokyčių skatintojais, kurie galėtų būti transformacijos skatintojais ir savo gyvenimu pasauliui papasakotų, kaip ir jie galėtų tapti geresni.
Ir tai yra didžiausia tarnystė, kurią galime padaryti. Jūs turite pavyzdį, kuriuo galite sekti, ir tą darydami tapsite pavyzdžiu, kad jumis galėtų sekti dar daugiau žmonių. Kaip sakiau, aš galiu paprašyti – tad to jūsų ir prašau. Kadangi jau tiek nuėjote, nenusukite pusiaukelėje, užbaikite kelionę, kilkite medžio šakomis, tapkite tuo vienu paukščiu, tuo vienu, kuriuo mes visi esame, ir pajuskite tą palaimą, tą ramybę, tą džiaugsmą, kuris aplanko tik tada, kai suvokiate tą dieviškumą. (Plojimai)
Tad laiminu jus už visas jūsų nuoširdžias pastangas, kurias, esu įsitikinęs, ketinate dėti šiame kelyje ir jau dedate. Lai visi suvoksite tą Savastį, lai visi tapsite ta Savastimi, ir tą suvokę lai visi tapsime Viena. Tai vienintelis mano gyvenimo siekis, tai vienintelė mano malda, tai vienintelis mano troškimas, jei toks yra. Ir esu tikras, kad šis troškimas išsipildys per kiekvieną iš jūsų.
Dar kartą prisimenant didžiulį kiekvieno iš jūsų indėlį ir tikėjimą – kaip sakoma, palaiminti tie, kurie nemato, bet tiki. Jei šiandien pasaulis visais šiais dalykais tiki, tai tik todėl, kad mato čia vykstant daugybę dalykų. Tačiau jūs esate tie, kurie atėjo anksti, tam tikra prasme buvote tie ankstyvieji paukščiai ant medžio, jūs tikėjote ir padarėte viską, ką galėjote, kad viskas pažengtų taip toli. Esu tikras, kad jūsų pavyzdys ir užsidegimas įkvėps dar tūkstančių tūkstančius, milijonus žmonių. Laikykite save palaimintais, ir aš labai džiaugiuosi, kad jūs visi ir tie, kurie žiūri šią programą, esate šios nuostabios, kasdien besiplečiančios Sai šeimos dalis.
Apkabinkime visus meilės kupiname dieviškumo glėbyje. Lai visi suvoksime šį dieviškumą ir visada būsime laimingi.
Šiais palaiminimo žodžiais aš baigiu.