Šri Madhusudano Sai medicinos mokslų ir tyrimų institute medicinos bakalauro studijas pradėjo pirmoji studentų laida.

2023 m. spalio 5 d. Satja Sai Gramoje, Mudenahalyje, Šri Satja Sai Premamrutam salėje vyko Baltųjų chalatų ceremonija, kurios metu studentams buvo įteikti pirmieji balti chalatai, simbolizuojantys jų nuoširdų atsidavimą profesionalumui, meistriškumui ir empatijai pradedant savo, kaip mediko, kelionę. Paskui studentai davė priesaiką, primenančią tikrąjį gydytojo profesijos tikslą ir etikos kodeksą, kurio jie įsipareigojo laikytis.

Po šios ceremonijos Šri Madhusudanas Sai kalbėjo apie tai, kas paskatino įsteigti pirmąjį Indijoje nemokamą medicinos koledžą.

 

Medicinos studijų paradigmos pokytis – 
Šri Madhusudano Sai medicinos mokslų ir tyrimų institutas

 oṁ sarve bhavantu sukhinaḥ sarve santu nirāmayāḥ |
sarve bhadrāṇi paśyantu mā kaścidduḥkhabhāg bhavet
||

(Tegul visos būtybės būna laimingos; tegul visi būna sveiki;
tegul visi būna geri ir mato gėrį; tegul niekas nesielvartauja.)

Tai Mano mėgstamiausia malda iš mūsų šventraščių, ji tokia universali, nes meldžiama už visų žmonių gerovę. Sarve bhavantu sukhinaḥ – tegul visi būna laimingi; sarve santu nirāmayāḥ – tegul visi būna sveiki.

Ši laimė ir sveikata neateina vien meldžiantis lūpomis. Ji visiems ateina dirbant rankomis. Nors malonu melstis už visų gerovę, bet jei tos maldos nelydės prasmingi veiksmai, ji nebus išpildyta. Taigi, padaryti visus laimingus, aprūpinti juos būtiniausiais dalykais, patenkinti pagrindinius jų poreikius – štai kur prasideda laimė. Reikia turėti maisto skrandyje, drabužių ant savo kūno, stogą virš galvos, gerą išsilavinimą, gerą ir prasmingą darbą, padorų uždarbį, kad galėtum išlaikyti save ir savo šeimą ir garbingai gyventi visuomenėje, – tai pagrindiniai poreikiai. Tai kiekvieną gali padaryti laimingą. Kitas dalykas – nepaisant viso to, yra tikimybė, kad galite netekti sveikatos. Tuo metu vienintelis būdas pasveikti – gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas prie pat savo namų slenksčio.

Ką tik matėme 10 pacientų, kuriuos, neseniai atidarius naują operacinę, operavo chirurgų ir medikų komanda, atvykusi iš mūsų ligoninės Raipūre, Čhatisgarhe. Daktaras Ragani Pandas ir jo komanda darbavosi kartu su Sarlos memorialinės ligoninės medikais ir išoperavo daug vaikų. Daugelis jų atvyko iš aplinkinių kaimų. Ir nereikia daug proto, kad nuspėtum, kokia jų socialinė ir ekonominė padėtis ir kiek iš jų galėtų sumokėti 3, 4, 5, 6, 8 šimtus tūkstančius rupijų privačioje ligoninėje, kad tik išgelbėtų savo vaikus. O kas gali būti blogiau, nei tėvui matyti bejėgiškai mirštantį savo vaiką, nors ir galima jį išgelbėti, bet tėvas negali už tai sumokėti. Kas gali būti skaudžiau motinai, kuri vaiką pagimdė, nei matyti, kaip jos kūdikis bejėgiškai miršta ant jos rankų ne todėl, kad nėra gydymo, o todėl, kad ji negali sumokėti už savo vaiko gydymą. Kas gali būti skaudžiau tėvams, nei matyti, kaip kenčia jų bejėgis vaikas, o jie nieko negali padaryti. Kaltės, kurią jaučia tėvas, negalintis sumokėti už operaciją, arba motina, kurią slegia našta, kad pagimdė neįgalų vaiką, niekuomet nebus galima panaikinti, kol tokia institucija, kaip mūsų, neprisiims jų naštos, nepasiūlys šių operacijų nemokamai, kad tėvams nereikėtų rūpintis, iš kur gauti pinigų savo vaikui išgelbėti.

Visa tai yra mūsų institucijų nuopelnas – Sandžyvani ligoninių tinklo, kuris yra didžiausias pasaulyje vaikų širdies priežiūros ligoninių tinklas ir kuriame viskas atliekama visiškai nemokamai. Dar čia yra mūsų daugiaprofilinė mokomoji ligoninė, kuri kasdien visiškai nemokamai teikia sveikatos priežiūros paslaugas mažiausiai tūkstančiui pacientų. Taip yra dėl nenuilstamų mūsų gydytojų, slaugytojų, paramedikų, administratorių, valdytojų, sekėjų ir rėmėjų bei donorų pastangų, kurie rūpinasi šių vaikų poreikiais, nes kitaip jie nesulauktų rytojaus. Ir Aš didžiuojuosi, kad pas mus yra tokių žmonių, pasirengusių dieną ir naktį dirbti dėl kito žmogaus gerovės, kad išgelbėtų kito žmogaus vaiką, kad į tėvų rankas vaiką sugrąžintų sveiką. Turime tokių žmonių, ir tai yra pats brangiausias dalykas, kuriuo gali didžiuotis mūsų institucijos. Turime sekėjų ir rėmėjų iš viso pasaulio, kurie per pastaruosius 10 metų atsiuntė šimtus tūkstančių rupijų šioms institucijoms išlaikyti. Kai kurie iš jų net įkeitė savo turtą, nes tuo metu reikėjo paramos. Ir kai jų paklausiau: „Ką darysite vėliau?“, jie atsakė: „Nesijaudink, Svami, mes visada dirbame ir viskas, ką uždirbame, yra skirta Tau, Tavo Misijai.“

Taip jie palaikė šią Misiją. Štai kodėl ši Misija yra tokia šlovinga – nes nesavanaudiškai aukojasi visi, pradedant sargu, kuris pasitinka, arba prižiūrėtoju, kuris priima pacientą, baigiant chirurgu, valdytojais ir tais nematomais šimtais ir tūkstančiais sekėjų iš dešimčių pasaulio šalių, kurie remia šią Misiją negalvodami, kad tai yra kita šalis ir kodėl jie turėtų ką nors dėl jos daryti. Jie visi jaučia – mes esame viena šalis, mes esame vienas pasaulis, viena šeima. Tą jausdami jie mus remia, todėl tokiai daugybei galime suteikti naują gyvenimą.

Kaip būtų apmaudu, kaip būtų gėda, kad, nepaisant to, jog mes visi esame šalia, nepaisant to, kad yra tiek daug turtingų privačių ligoninių, nepaisant to, kad pasaulyje yra toks didžiulis sveikatos priežiūros specialistų ir infrastruktūros tinklas, tačiau daugybė vaikų mirtų, nes negali susimokėti už sveikatos priežiūrą. Kas gali būti žiauriau, nei atimti iš vaiko teisę gyventi tik todėl, kad jis negali už tai susimokėti? Ar gyvenimas turėtų būti matuojamas pinigais? To Aš visuomet klausiu. Nemokamos sveikatos priežiūros pradininkas buvo Bhagavanas, kai dar 1960-aisiais Putapartyje ir Vaitfilde atidarė pirmąją ligoninę, o paskui dar daugiau didesnių ligoninių. Jis nusprendė sveikatos priežiūros paslaugų nepardavinėti. Jis sakė, kad sveikatos priežiūra nėra prekė, kurią galima pirkti ir parduoti. Negalite spręsti, ar žmogus gyvens, ar mirs, pagal tai, ar jis gali už paslaugas susimokėti, ar ne. Tai nesąžininga, žiauru, nežmoniška. Jis ragino užtikrinti, kad sveikatos priežiūra būtų nemokama kiekvienam pacientui, kuriam jos reikia.

Taip buvo ir su švietimu.  Švietimas neturi būti prekė. Tai ne komercinis projektas, mokytojai nėra pardavėjai, o mokiniai – ne klientai. Tai labai šventa institucija, kurioje guru visiškai nesavanaudiškai suteikia išsilavinimą mokiniui (šišjai). Tokia yra šalis, kuriai mes priklausome.

Bharata palaikė nemokamą sveikatos priežiūrą, nemokamą švietimą ir nemokamą maitinimą. Indijoje, kad ir kur būtum, išalkęs galėdavai pasibelsti į bet kurias duris. Net jei esate atvykėlis, ne iš to kaimo, bet jei tik namų šeimininkui pasakysite, kad jūs alkanas, esu tikras – net ir šiandien jums ko nors pasiūlytų, ko tik būtų jų namuose. Ir niekas už tai neprašytų iš jūsų pinigų. Tokia yra kultūra, tokia šlovinga šalis, kuriai mes priklausome.

Deja, laikui bėgant įsibrovė savanaudiškos jėgos, kurios galvojo tik apie verslą ir apie nieką kitą. Kolonizatoriai atvyko čia tam, kad šalį apiplėštų, verslą darytų visose srityse, įskaitant ir sveikatos priežiūrą, švietimą ar bet ką kitą. Jiems tai buvo nesvarbu. Tačiau po savęs jie paliko tokį požiūrį, kad į šiuos būtiniausius dalykus buvo žiūrima kaip į komercinius produktus, kaip į verslą. Ir net per 75 Nepriklausomybės metus mes iš to neišsivadavome. Ir tai labai skaudu. Tą reikia pakeisti.

Bhagavanas pradėjo nuo nemokamų ligoninių ir nemokamų švietimo institucijų. Bet laikui bėgant mes pajutome, kad reikia vaikams suteikti ir nemokamą maitinimą. Iš 16 tūkstančių mokyklą lankančių vaikų bent 8–9 tūkstančiai nėra tinkamai maitinami, tad Indija užima labai žemą vietą pagal mokyklą lankančių vaikų mitybos indeksą. Dėl to vaikai badauja, sulėtėja jų vystymasis, jie suserga įvairiausiomis ligomis ir galiausiai praranda produktyvumą.

Į visas šias problemas reikėjo atkreipti dėmesį, ir taip atsirado ši Misija, kurios metu „Anapūrna“ tiekia pusryčius 3 milijonams vaikų 40 000 mokyklų 23 valstijose ir sąjunginėse teritorijose.

Iš čia prasidėjo švietimo Misija – Satja Sai Loka Seva Gurukulam, tad vieną po kito pradėjome steigti akademinius miestelius. Ir kokia tai įspūdinga Misija, kad pradėję nuo mokyklos, per 10 metų įkūrėme Universitetą ir Medicinos koledžą. Viskas įvyko per dešimtmetį. Ir visa tai yra nemokama – niekur niekas iš nieko neima jokių mokesčių.

O dabar pagalvokite apie sveikatos priežiūrą. Mes išsirinkome pačią sudėtingiausią specializaciją – vaikų širdies ligas. Kasmet vien Indijoje gimsta 250 000 vaikų, sergančių širdies ligomis. O visos Indijos institucijos kartu sudėjus negali atlikti daugiau nei 25 000 operacijų ir intervencijų. Taigi, pacientų srautas yra didžiulis. Jūs ką tik matėte 40-metį Arogją Svamį, kuris sirgo įgimta širdies liga, bet ji niekada nebuvo nustatyta, nes jis niekada nesikreipė į gydytojus. Jis bijojo, nes jei nueis į ligoninę ir jam pasakys: „Jūs turite problemą ir jums reikia sumokėti porą šimtų tūkstančių, kad būtumėte gydomas“, jis negalės to padaryti. Kad to išvengtų, tokie ligoniai gyvena ligą neigdami, nes negali susitaikyti su situacija, kad už gydymą reikės mokėti, o jie neturi tam lėšų.

Tai turi pasikeisti, ir Aš esu tvirtai pasiryžęs tai pakeisti. Tai negali tęstis amžinai. Aš taip manau.

Taigi mes įgyvendinome nemokamą sveikatos priežiūrą, nemokamą švietimą, nemokamą universitetą. Užtikrinome, kad universiteto studentai grįžtų į šias mokyklas ir ištrauktų daugybę kitų žmonių iš neišmanymo ir neraštingumo vargų. Ir tai vyksta kiekvieną dieną. Nauji vadovai, nauji pirmininkai, nauji atsakingi asmenys – visi jie yra jauni dvidešimtmečiai vaikinai ir merginos, kurie perima vadovavimą iš vyresnių nei 60-ies, ir dabar jie vadovaus šiems akademiniams miesteliams.

Taip pat ir sveikatos priežiūros srityje. Kai žvelgiu į ateitį, galvoju, kaip bus po 25–30 metų. Iš kur gausime tinkamų gydytojų, slaugytojų ir paramedikų, kurie įsipareigotų tarnauti vargingiausiems ir tiems, kuriems reikia pagalbos, kurie pasižadėtų visais savo įgūdžiais ir jėgomis tarnauti nemokamos sveikatos priežiūros Misijoje, skirtoje patiems vargingiausiems šalies ir pasaulio žmonėms. Kaip mes sukursime tokią jėgą?

Pasinaudosime mūsų sėkmės pavyzdžiu – Universitetu, kuriame rengiame naujos kartos mokytojus ir administratorius. Turėkite omenyje, kad kiekvienas iš jų yra brangakmenis. Reikėjo šiek tiek laiko, kad jie suprastų šią Misiją, suprastų savo vaidmenį, suprastų, ką gali padaryti dėl šalies ir jos vaikų. Jiems prireikė šiek tiek laiko, bet šiandien jie yra brangakmeniai, kiekvienas iš jų yra nepriekaištingas. Dvasinėje, akademinėje, administracinėje srityje – visur yra tokių nuostabių vaikų, jaunuolių ir merginų. Ir tada pagalvojome: kaip ši sveikatos priežiūra galėtų pasiekti ir tą žmogų, kuris negali sau to leisti, kuris negali atvykti į ligoninę? Kaip mes padėsime tam žmogui? Štai tada ir kilo mintis – kodėl gi mums neturėti savo medicinos mokyklos? Savo auklėtinius, kurie norėdavo tapti gydytojais, mes siųsdavome į įvairias medicinos mokyklas. Bet paskui supratome, kad tų medicinos mokyklų kultūra nėra tokia, kokios mes norime. Todėl pagalvojome – kodėl nesukūrus sistemos, į kurią galėtume pakviesti vaikus, tikinčius šia tarnavimo žmonijai idėja ir norinčius savo jėgas, įgūdžius bei žinias skirti nemokamos visuotinės sveikatos priežiūros labui. Ir taip atsirado Medicinos koledžas.

Ir šiandien tai labai džiugina. Ne dėl to, kad Medicinos koledžas pradėjo veikti – mes tai padarėme per rekordiškai trumpą laiką. Mažiau nei per dvejus metus buvo pastatyti pastatai, gauti leidimai, atvyko visi dėstytojai, suplaukė lėšos. Buvo dedamos visos pastangos, dieną ir naktį žmonės labai daug dirbo, kad ši svajonė apie Medicinos koledžą išsipildytų. Ir tai pripažino bei įvertino Indijos Premjeras, Prezidentė, aukščiausi mūsų šalies ir net užsienio vadovai.

Bet atidėkime visa tai į šalį. Šiandien Mane tikrai džiugina, kad čia galės mokytis ir tas vaikas, kuris tikėjosi, kad gali tapti gydytoju mūsų šalyje, bet visi sakė, kad tai neįmanoma. Nes jei ir įstosi į valstybinį koledžą, turintį aukštą reitingą, vis tiek teks sumokėti porą šimtų tūkstančių rupijų už medicinos studijas. Mokslas gali būti subsidijuojamas, bet turėsite mokėti už bendrabutį, už knygas, už keliones, už daugybę kitų dalykų. Ir vaikas ima abejoti: „Ar siekdamas medicininio išsilavinimo turėčiau užkrauti tokią naštą savo tėvams?“ Ir daugelis jų nusprendė tų mokslų nebesiekti, nes bijojo, ar galės sumokėti net ir tą nedidelį mokestį, kuris imamas valstybinėse aukštosiose mokyklose.

Tačiau šiandien, kai stebėjome ateinančius jaunuolius, gaunančius mediko chalatus ir duodančius priesaiką, pamatėme, kiek daug jų yra kilę iš skurdžios aplinkos. Man sakė, kad iš 50 net 32 yra kilę iš šeimų, kurių pajamos per mėnesį nesiekia 350 JAV dolerių. Ir jie nėra vieninteliai vaikai  šeimoje  – yra ir kitų, kurie turi išgyventi iš tokių pačių, o gal net mažesnių pajamų. Štai tokie vaikai gauna galimybę įgyti išsilavinimą ir ateityje tapti medikais. Mane dar labiau džiugina tai, kad bet kurio vaiko Indijoje ar kur kitur svajonė ko nors mokytis nebus atimta dėl to, kad jo tėvai negali už tai sumokėti. Aš manau, kad to nesuteikti, yra žiauru, tiesiog nežmoniška. Būtent tą ir norime pakeisti.

Taigi, ši Medicinos mokykla šaliai ir pasauliui tikrai suteiks vienus geriausių medicinos specialistų, itin kompetentingų, bet kartu ir labai užjaučiančių. Be to, ji suteiks galimybę bet kuriam vaikui, gimusiam bet kurioje pasaulio vietoje, svajoti tapti gydytoju ir savo svajonę įgyvendinti. Ir jo svajonė nesuduš dėl to, kad jo ar jos tėvai neišgali už tai sumokėti.

Žmonės Mane įspėjo: „Tu labai rizikuoji. Tu neturi supratimo, į ką veliesi.“ Aš atsakiau, kad niekas nežino geriau už Mane. Aš viską apgalvojau, Aš kankinausi dėl to dienų dienas ir naktis, Aš praleidau bemieges naktis galvodamas, kaip mes padarysime dar kitą dalyką, kaip pastatysime dar kitą pastatą, kaip gausime dar vieną leidimą. Mes taip dirbome ištisus mėnesius – petys į petį, kiekvienas iš mūsų. Ir šiandien mes visi galime pamatyti ir suprasti, į ką tai veda, kur tai veda.

Šie vaikai pasirašo sutartį, kad baigę mokslus turės atidirbti mažiausiai 5 metus. Imkite viską nemokamai, jokių problemų. Ir Aš tikrai manau, kad jei jie pasirašo, vadinasi, širdies kampelyje jie supranta ir žino, kad privalo atiduoti skolą visuomenei.

Man to pakanka, jei jie tą jaučia. Nes kitaip dauguma vaikų mano turintys teisę į visus šiuos dalykus. Tiesą sakant, užsienyje yra dar blogiau. Jie mano, kad vyriausybė, valstybė yra atsakinga už jų išsilavinimą, ir jie turi teisę jį gauti. Netgi esu matęs tokių institucijų, kurios teikia subsidijuojamą išsilavinimą mokesčių mokėtojų lėšomis. Buvau pritrenktas, sukrėstas, kai nuvykau į vieną miestą JAV. Nuo 30 iki 40 000 absolventų iš Indijos, baigusių aukščiausio lygio technologijų institutus, apsigyveno JAV. Jie visi įgijo išsilavinimą už mokesčių mokėtojų pinigus. Galbūt Indija tuo metu, 70-aisiais, 80-aisiais, 90-aisiais, neturėjo pakankamai galimybių juos visus priimti. Tačiau padėtis nedaug tepasikeitė. Dabar pamažu balansas keičiasi. Bet Aš nenoriu, kad mūsų vaikai paliktų mūsų kraštą dėl žalesnių ganyklų. Važiuokite mokytis – Aš nesakau, kad nevyktumėte mokytis į užsienį. Ten žmonės turi daugiau žinių, daugiau supratimo, įgūdžių, atliekama daugiau tyrimų. Pabūkite ten, mokykitės, bet grįžkite ir tarnaukite savo šaliai.

Mes gyvename gimtajame Visvesvarajos kaime. Bharatas Ratna gimė tame pačiame kaime, gyveno kitoje kelio pusėje. Laikyti egzamino jis ėjo pėsčiomis iki pat Bengalūro, nes negalėjo susimokėti už autobuso bilietą. Tačiau vėliau jis tapo vienu geriausių inžinierių, kokius Indija kada nors yra išauginusi. Jo indėlis statant užtvanką, daugybę gamyklų ir kitų infrastruktūros objektų šiandien gerina daugybės žmonių gyvenimus. Jis galėjo apsigyventi Jungtinėje Karalystėje, išvykti į Ameriką ar kur nors kitur, bet jis nusprendė grįžti, tarnauti šaliai ir kažką pakeisti. Tais laikais, kai situacija buvo blogesnė, mus valdė britai. O dabar kiekvienas indas, tamsiaodis, tokių pačių galimybių negauna. Tuo metu šie žmonės išvykdavo į užsienį, studijuodavo, o paskui grįždavo atgal. Abdulas Kalamas dži, Sarodžini Naidu, pats Svamis Vivekananda, daugybė kitų – nuo Mahatmos Gandžio iki mūsų p. Visvesvarajos – jie studijavo užsienyje, nes čia nebuvo galimybių įgyti išsilavinimą, paskui sugrįžo ir šalį bei žmonių gyvenimą padarė geresnį. Šiais laikais galimybių yra daug daugiau, nei buvo tada. Mūsų vaikai turi prisiimti atsakomybę gerinti gyvenimą vargingiausiems ir labiausiai nepasiturintiems, o ne tiems, kurie gali už tai sumokėti. Turtingesni bet kuriuo atveju gali už tai sumokėti, jie ras kokį nors būdą sumokėti, jie paslaugą gaus. Yra dešimtys privačių ligoninių, kurios tuos žmones gydys pirmiausia, kaip VIP (labai svarbius) asmenis. Tačiau yra didesnė Indija, kurioje nėra jokių galimybių naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Aš kilęs iš Čhatisgarho, iš regiono, kuriame gyvena vietinės gentys, ir mačiau, kaip vargsta ten gyvenančios moterys. Prireikus gydytojo, žmonės iš paklodžių ar sarių padaro neštuvus ir 30–40 km neša nėščias moteris per mišką iki artimiausio kelio, iš kur jas paimtų greitosios pagalbos automobilis. Bet kol ten nusigauna, vaikas jau būna miręs, o motina mirtinai nukraujavusi. Tai nėra kažkas, kas nutiko prieš atgaunant Nepriklausomybę, – tai vyksta net ir šiandien, net ir dabar. Tokioje šalyje mes gyvename. Aš mačiau, kad užtenka nuvažiuoti 200 kilometrų tai į vieną, tai į kitą pusę, o ten tiek daug kaimų, kuriuose nėra nieko. Yra didesnė Indija, kuri vis dar laukia būtiniausių dalykų.

Tad Mano svajonė – sukurti armiją profesionalių medikų, pasiryžusių teikti sveikatos priežiūros paslaugas patiems vargingiausiems mūsų šalyje, neimdami už tai nė cento. Jiems tereikės skirti savo įgūdžius ir žinias, o viskuo kitu pasirūpins ši Organizacija. Ir tai yra įpareigojimas. Kai sakau, kad 50 jūsų, baigę studijas, turite grįžti pas mus ir dirbti 5 metus, Aš taip pat žinau, kad tai turės savų pasekmių. Mes turėsime į savo Misiją priimti 50 gydytojų, mokėti jiems atlyginimą ir gerai jais rūpintis, gerai rūpintis ir jų šeimomis. Ir taip metai po metų – 50, 50, 50. Įsivaizduokite 250–300 gydytojų – jūs turite juos įtraukti į Misiją, o tai reiškia daug darbo Man ir mums.

Kol jie mokysis, turėsime steigti institucijas ir jas išlaikyti, kad galėtume juos įtraukti, suteikti jiems galimybę dirbti. Pavieniui nė vienas iš jų negali eiti tarnauti į kaimus. Jų individualios galimybės yra ribotos, tačiau kaip institucija mes esame jėga ir kartu galime pasiekti daug daugiau. Tokia ir yra šios Medicinos mokyklos kūrimo idėja.

Tai tikrai istorinis momentas, svarbi diena, nes tie vaikai, kurie pas mus mokysis, yra puikūs, jie laukė savo progos. Jie kilę iš labai sudėtingos aplinkos, atvyko iš tolimų vietų. Jų tėvai – ne tas turtingas elitas, o paprasti šios šalies piliečiai. Tačiau jie galėjo svajoti apie medicininį išsilavinimą ir dabar jį gauna. Štai kodėl šis momentas yra istorinis. To niekada nėra buvę per 75 Indijos Nepriklausomybės metus. Todėl Aš ir džiaugiuosi, nes mes kuriame istoriją. Ir tikiu, kad iš mūsų įkvėpimo semsis dar daugiau institucijų, ir tikiuosi, kad ateityje prie šios Misijos prisijungs dar daugiau žmonių, dar daugiau vaikų, ir mes ją tęsime.

Vaikai, nepamirškite, kad esate 50 iš 1 milijono vaikų, kurie šiemet gavo teisę čia mokytis. Jūs esate ypatingi. Galėjome turėti 150 vietų Medicinos koledžą, nes sukūrėme tam reikalingą infrastruktūrą. Atvykusi inspekcijos komisija paklausė: „Kodėl prašėte tik 50 vietų?“  Iš tiesų NMC (Nacionalinės medicinos komisijos) nuostatuose 50 vietų net nėra numatyta. Mes nukeliavome iki pat Centrinės vyriausybės Sveikatos apsaugos ministerijos ir paprašėme: „Mums reikia tik 50 vietų. Mes nenorime daugiau, bet nuostatuose 50 vietų nėra numatyta.“ Ministras paklausė: „Kodėl jūs norite 50 vietų? Žmonės atvyksta ir manęs prašo 200 vietų, 250 vietų. Kiekviena vieta yra pinigai, o jūs kalbate apie 50 vietų, kai turite infrastruktūrą didesniam skaičiui. Kodėl jūs norite tik tiek?“ Mus atstovavę žmonės paaiškino: „Mes norime parengti labai kultūringus ir atjaučiančius gydytojus. Norime dirbti su kiekvienu iš jų. Norime skirti jiems daug asmeninio laiko ir dėmesio, o tai būtų neįmanoma, jei studentų turėtume per daug. Todėl prašome, leiskite šiais metais priimti tik 50 studentų.“ Nors pagal nuostatus to nėra numatyta, bet jie mums leido, nes mes norime parengti kultūringus gydytojus, o ne eilinius, kurie vis tiek gautų medicinos bakalauro laipsnį ir kažkaip pradėtų dirbti. Tačiau mes norime ne tik suteikti jiems kvalifikaciją ir kompetenciją, bet ir padaryti juos kultūringesnius ir užjaučiančius. Jie turėtų gyventi, kvėpuoti, valgyti, kalbėti šia Indijos kultūra, šia Indijos filosofija – sarve santu nirāmayāḥ. Tai būtų neįmanoma, jei turėtume per daug žmonių. Tad leiskite mums priimti mažiau.“

Jie buvo nustebę. Daug kas sakė: „Jūs esate labdaros organizacija, turėtumėte skaičiuoti kiekvieną rupiją, todėl priimkite daugiau vaikų, kad už tą pačią rupiją išmokytumėte daugiau žmonių.“ Aš atsakiau: „Ne, mums svarbu kokybė. Kiekybė nėra tai, ko šiuo metu siekiu.“ Net jei išlaidos vienam vaikui bus didesnės, mes jas padengsime, bet užtikrinsime, kad kiekvienam studentui būtų skiriama labai daug dėmesio ir jis taptų labai geru gydytoju. Dar svarbiau – gydytoju, dirbančiu iš širdies. Mums tai labai svarbu, todėl tiek daug žmonių su mumis bendradarbiavo. Ir šiandien tai įvyko. Ir tai tikrai yra ta akimirka, kurią, kaip jau sakiau, verta švęsti. Indijoje to dar niekada nėra buvę. Tiesą sakant, kai atvyko ponas Amišas, jis pasakė: „Nesu girdėjęs apie jokį Medicinos koledžą Indijoje, aš nepažįstu pasaulio, kuris norėtų suteikti nemokamą medicininį išsilavinimą.“

Mums reikia daugiau tokių medicinos koledžų, kurie galėtų priimti ir skurdžiausius vaikus ir suteiktų jiems tokios pat ar net dar geresnės kokybės išsilavinimą ir galimybę tarnauti savo šaliai. Aš manau, kad tai pakeis pasaulį. Kai tik iš švietimo, sveikatos priežiūros ir maitinimo pašaliname pinigus, įvyksta stebuklas. Būtent tai ir bandome čia sukurti.

Noriu padėkoti visiems šiems vaikams ir jų tėvams, kad nusprendė juos pas mus atsiųsti, nes jie mumis pasitikėjo, jie pasitikėjo šiuo koledžu, kuris tik pradeda savo veiklą. Tai nėra tokia institucija, kuri veikia jau 40–50 metų. Mes savo veiklą tik pradedame. Bet jie pasitikėjo mumis, tikėjo mumis ir atsiuntė čia savo vaikus. Jūs patikėjote šia sistema, atvykote čia. Žinau, kad vis dar turite daugybę klausimų, daug ką turite suprasti, bet ilgainiui jūs išmoksite. Esu tikras, kad tai įvertinsite ir pasveikinsite save, kad nusprendėte būti čia, su mumis.

Kadangi daugybė žmonių iš viso pasaulio žiūri transliaciją, Aš noriu iš šios tribūnos perduoti didelį didelį „ačiū“ sekėjams iš viso pasaulio, kurie vos išgirdę Mano žodį, nė nesusimąstydami skyrė lėšų. Kai kurie iš jų sėdi čia, Aš juos matau, jie šiai institucijai davė labai daug, kad viskas įvyktų laiku. Aš laukiu ir tikiuosi jūsų tolesnės paramos. Atminkite, kad tai tik pirmas žingsnis. Mūsų kelionė dar tik prasidėjo ir mums dar reiks nueiti daugybę mylių. Todėl tikiuosi kartu nueiti visas šias mylias, kurias turėsime įveikti, kol pasieksime paskutinę mylią ir suteiksime galimybę paskutiniam vaikui įgyti medicininį išsilavinimą nepriklausomai nuo jo socialinės ir ekonominės padėties.

Labai džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad kitais metais vaikai iš užsienio, iš mūsų Nigerijos ašramo, iš daugelio kitų vietų irgi planuoja atvykti, laikyti egzaminus ir tapti šios Misijos, šios Pasaulinės Misijos dalimi.

Linkėdamas visiems viso ko geriausio, ypač šiems jauniems šviesiems protams, kurie prisijungė prie mūsų, tėvams ir visiems sekėjams, kurie yra šios šlovingos Misijos dalis, dėkodamas Bhagavanui Šri Satjai Sai Babai už tai, kad tai įvyko, ir dar kartą nusilenkdamas tiems nesavanaudiškiems sekėjams, dėl kurių pasiaukojimo tai įvyko, šiandien baigiu Savo kalbą. Apie šią Misiją daugiau kalbėsime ateityje. Dar kartą siunčiu daug geriausių linkėjimų ir daugybę palaiminimų jums visiems.