75-ųjų Indijos Respublikos metinių šventė
Mudenahalis, 2024 m. sausio 26 d. rytas

Lietuviškai – 7-ojoje laidoje „Amžinybės balsas“ >>

Kai šiandien stovime čia po trispalve, simbolizuojančia žmonių aukas, mūsų šalies vienybę ir klestėjimą, tai Man primena, kad mūsų šalyje gausu švenčių. Tačiau išsiskiria dvi svarbiausios šventės: Nepriklausomybės diena, švenčiama rugpjūčio 15-ąją, ir Respublikos dienos iškilmės, kurios vyksta šiandien – tai 75-osios Indijos Respublikos metinės. Nors daugelis gali teigti, kad Nepriklausomybės diena yra didžiausia ir svarbiausia šventė, Aš sakyčiau, kad Respublikos diena yra reikšmingesnė už Nepriklausomybės dienos šventę. Ir tam turiu priežastį. Jei įgiję nepriklausomybę nemokėsime valdyti savęs, tai niekur mūsų nenuves. Jei nežinome, kaip teisingai ir atsakingai naudotis savo nepriklausomybe, tai negalime ja džiaugtis iš tikrųjų.

Indijos konstitucija, kuri buvo priimta šią dieną, suteikė mums viziją, davė gaires, nurodė, ką daryti ir ko nedaryti, kai esame nepriklausomi. Kai mus kas nors valdo, tai mums nurodinėja, ką daryti ir ko nedaryti, bet kai esame nepriklausomi ir niekas mums to nenurodinėja, tada gebėjimas patiems valdyti tampa mūsų stiprybe. Indijos konstitucija mums padeda gerai suprasti, kaip savo nepriklausomybe naudotis teisingai. Todėl Respublikos dienos šventė mums visiems yra daug svarbesnė. Tačiau tikroji šventė bus tada, kai iš tiesų laikysimės mūsų Konstitucijos vertybių ir principų. Konstitucija neturi būti diskusijų ir debatų objektas teisme ar įstatymų leidžiamojoje institucijoje, kai reikia priimti kokį nors sprendimą. Ji yra gyvybės alsavimas, pats stuburas, kiekvieno šios šalies piliečio stuburas. Ir mes privalome pagal ją gyventi.

Čia kalbėję mokiniai minėjo kai kurias vertybes, apie kurias kalba mūsų Konstitucija. Laisvė yra svarbiausia vertybė, nes tai – Nepriklausomybė. Svarbu ne tik ją turėti, dar svarbiau yra tai, kaip mes ja naudojamės. Narasimha Murthis kalbėjo apie tai, kaip savo institucijose mes stengiamės tai įgyvendinti, kaip mūsų mokiniai mokosi šių vertybių, aktyviai jas praktikuodami savo kasdieniame gyvenime. Taip mes kuriame stipresnę tautą, kurios kiekvienas pilietis gyvena pagal šias vertybes.

Kažkur skaičiau, kad vertybės yra tos, pagal kurias arba gyveni, arba už kurias miršti. Dėl vertybių negali būti jokių kompromisų. Tad mes arba gyvename pagal šias vertybes, kurių mus moko Konstitucija, arba už jas mirštame, tačiau niekada nesiderame, niekada nesileidžiame į kompromisus. Būtent taip vertybės turi būti praktikuojamos mūsų šalyje.

Jau 75 metus turime šią Konstituciją, stengiamės gyventi pagal jos raidę ir dvasią. Tačiau per visus tuos metus nebuvo pasiekta tokia paprasta vertybė kaip teisingumas, arba lygybė. Visoje šalyje matant daugybę žmonių, kuriems atimta galimybė tiesiog pavalgyti, apsirengti, gauti pastogę ar išsilavinimą, iš tiesų kyla didelis klausimas, į kurį turime atsakyti: ar sugebėjome pasiekti viską, ką buvome užsibrėžę prieš 75 metus? Mano atsakymas – tikrai ne viską. Bet ką galime dėl to padaryti? Ar turėtume tai palikti šalies vadovams, kad jie pasiektų tai, ką reikia, ar kiekvienas turėtume dalyvauti šalies vystymo procese ir tokias galimybes suteikti kiekvienam? Mūsų kelias būtų toks: jei visi prie to prisidėtume, tai padėtų mums tapti išsivysčiusia šalimi, apie kurią svajojame, kurioje sarve bhavantu sukhinaḥ sarve santu nirāmayāḥ sarve bhadrāṇi paśyantu mā kaścidduḥkhabhāg bhavet“ (visi laimingi, sveiki, visi visur mato palankumą bei gėrį ir niekas nesielvartauja). Ši malda tikrai gali būti įgyvendinta. Niekas neliūdės ir nebus alkanas, niekas nebus ligotas ir nesirgs, visi gaus tai, ko jiems reikia, ir todėl gyvens laimingai ir patenkintai. Tokia yra išsivysčiusi šalis, tokia yra Ramaradžja (Ramos karalystė), apie kurią svajojame.

Tačiau nepriklausomybė ar laisvė mums atiteko ne dėl vieno ar dviejų lyderių pastangų, o dėl daugybės bevardžių, bebalsių indų, kurie kovojo už šalies laisvę. Tad ir svajonė sukurti išsivysčiusią šalį nebus įgyvendinta, jei tame nedalyvaus kiekvienas iš mūsų ir to darbo nepaliksime vos keliems aukščiausiems šalies vadovams. Be kitų Konstitucijos suteiktų teisių, atsakomybių ir pareigų, ši Konstitucijos mums suteikta pareiga yra dar svarbesnė, nes kiekvienas iš mūsų turi stengtis daryti viską, ką gali, tobulėti, kad teigiamai prisidėtų prie šios šalies vystymosi.

Maksas Miuleris sakė: „Jei Indija gyvens – kas mirs? O jei Indija mirs – kas gyvens?“ Indija yra pasaulio siela. Nors kitos šalys gali būti ekonomiškai labai turtingos, daug pažangesnės, turėti geresnę infrastruktūrą ir kitus patogumus, tačiau tai tik išoriniai dalykai. Vidinis dalykas, kuris palaiko pasaulį, yra ši indų filosofija: „Vasudhaiva Kutumbakam“ (visas pasaulis yra viena šeima), tyāgenaike amṛtatvamānaśuḥ“ (nemirtingu galima tapti tik aukojantis). Jei Indija nesilaikys šio idealo – daryti gera visiems, „sarve lokahite ratāḥ“ (tegul klesti visi), tai pasaulis išlikti kartu negalės, jis subyrės. Štai kodėl Indija labai svarbi pasauliui. Tačiau kas yra Indija? Tai ne tik kalnai ir upės, ne tik kaimai ir miestai, ne tik keliai ir infrastruktūra. Tai net ne politinė sistema ar valdžia. Tai Indijos žmonės, tai Indijos kultūra, kuri ir yra tikroji Indija. O Indijos kultūra yra tokia: kai apie kitus galvojame pirmiau nei apie save, kai dirbame dėl visų gerovės be jokio savanaudiškumo, kai esame pasirengę paaukoti savo individualumą dėl bendros visų gerovės. Štai tokia yra Indijos kultūra. Būtent ji padės pasauliui tapti geresne vieta gyventi. Ir tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar praktikuosime šias vertybes. Jei šias vertybes praktikuosime, tai mūsų visų lauks gera ateitis.

Štai kodėl mes niekada nebuvome sunaikinti. Per pastarąjį tūkstantmetį buvo daugybė invazijų, daugybė žmonių šalį siaubė, tačiau Indija išliko. Jos atkaklumas atgauti savo didybę bei šlovę visada buvo jos stiprybė. Iki šiol tai vienintelė išlikusi kultūra, vienintelė civilizacija, kuri gyvuoja ir toliau, kai kitos didžiosios civilizacijos pražuvo ir dingo nuo Žemės paviršiaus. Ikbalas sakė, kad kažkas toje šalyje yra. Kažkas joje yra, bet mes nežinome, negalime į tai bakstelėti pirštu ir pasakyti: „Štai dėl ko Indija išliko.“ Tačiau svarbiausia tiesa yra ta, kad Indija išlieka dėl savo dvasinės kultūros, kai kiekvieną žmogų laiko savu ir galvoja, kad visi priklauso mums ir kiekvieno gerovė yra svarbi.

Aš visada sakau: negali būti laimingas žmogus nelaimingoje šeimoje, negali būti laiminga šeima nelaimingame kaime, negali būti laimingas kaimas nelaimingoje šalyje ir negali būti laiminga šalis nelaimingame pasaulyje. Jeigu mes visi kartu nebūsime laimingi, tai žmogus pats vienas negalės būti laimingas. Tad idėja ta, kad reikia dalyvauti, įsitraukti, būti aktyviam, prisidėti prie visų gerovės, o ne rūpintis vien savimi. Net gyvūnai gyvena dėl savęs ir savo vaikų, tad kuo mes geresni, jei ir mes gyvename tik dėl to. Turime gyventi dėl visų, nesvarbu, ar juos pažįstame, ar ne, ar jie mums priklauso, ar ne.

Tokia yra Indijos kultūra, todėl Indija visada išliko per visus antpuolius ir invazijas. Šiandien didžiausias antpuolis prieš Indiją yra ne karas, ne politinė ar ekonominė problema. Tai Indijos kultūros problema, kai jaunoji karta nėra mokoma apie mūsų dvasingumą, kultūrą ir tradicijas. Štai kur mums kyla didelis pavojus. Nes jei miršta tai, tuomet miršta mūsų kultūra, miršta mūsų nesavanaudiškumo ir pasiaukojimo kultūra. Jei Indija neturės ateities, nebus ateities ir pasauliui.

Tad savo institucijose įdėjome daug pastangų, kad vaikai galėtų susipažinti su mūsų kultūra ir filosofija. Kad jie pažintų ne tik kultūrą, įvairius šokius, muziką ir kitas meno formas, bet ir pačią indų filosofiją, teigiančią, kad viskas yra dieviška. „Sarvam khalvidam brahma“ (visa tai yra Brahmanas) – viskas yra Dieviška, kiekvienas yra Dieviškas. Tad vadovaudamiesi šiuo supratimu turime atitinkamai elgtis ir dirbti. Iš čia ir kyla supratimas, kad reikia mylėti ir tarnauti vienas kitam. Tai yra ateitis, tai yra Indijos kultūra.

Nežinau, ar Indija per trumpą laiką gali tapti didele karine ar ekonomine galia, tačiau Indijos „minkštoji“ galia – jos dvasingumas ir kultūra – yra būtent tai, kas gali valdyti pasaulį ir paversti Indiją Višva Guru (Pasaulio Mokytoja), apie ką svajojome.

Esu įsitikinęs, kad vystysis Indijos ekonomika, bus pasiekta pažanga ir visose kitose srityse, tą jau matome. Tačiau svarbiausia, kurią turi padaryti indai, – tai išlaikyti jos kultūrą, siekti kultūrinės ir dvasinės pažangos. Nes jei tai išliks – Indija klestės. Ji ne tik išgyvens – ji klestės visus ateinančius šimtmečius. Puoselėti šią dvasingumo ir pasiaukojimo kultūrą – tai jūsų atsakomybė. Nes nematau, kad būtų daug švietimo institucijų, kuriose būtų mokoma šių dalykų. Daugelis vengia pasakoti net apie didingą Indijos kultūrą, jos dvasingumą, Vedas, Upanišadas ar net Bhagavadgytą. Žmonės to vengia. Norėdami Indiją vadinti pasaulietine šalimi, jie atsisako šių didžių kultūrinių vertybių, kurias ji turi. Tačiau mūsų institucijoje dedamos visos pastangos, kad suprastumėte Indijos dvasinės kultūros gelmę ir grožį, nes manau, kad tai yra šios šalies siela, tai ir pasaulio siela. Kol nesiimsime atsakomybės puoselėti šią dvasingumo kultūra, kuri virsta meile ir tarnyste visiems, suvokiant, kad visi yra lygūs, tol negalėsime pasiekti tikrosios laisvės, tikrosios savivaldos.

Todėl Man tikroji Nepriklausomybės ar Respublikos dienos šventė bus tada, kai žinosime, kaip valdyti save remiantis Indijos dvasingumo ir kultūros idealais, kurie skatina mylėti ir tarnauti visiems, būti pasirengus asmeninę gerovę paaukoti dėl kolektyvinės gerovės, atsisakyti savanaudiškų ambicijų ir nesavanaudiškai siekti ne tik žmonių, bet ir visų būtybių visose šalyse ir tautose gerovės. Štai tada mes iš tiesų švęsime šias didžiąsias šventes, kurias esame palaiminti turėti.

Tie vaikai, kuriuos mačiau žygiuojančius, pripildo Mano širdį didžiulio pasididžiavimo ir džiaugsmo. Nežinau, ar jūs suprantate žygiavimo svarbą, ar tai vertinate, ar jaučiate patriotizmą, žygiuodami po šios šalies vėliava. Tačiau Aš, sėdėdamas šioje pusėje, žvelgiu į jus visus su didele viltimi ir lūkesčiais, su didžiule svajone, kad kiekvienas iš jūsų būtų kuo geresnis lyderis ir puoselėtų Indijos kultūrą, gyventų šia kultūra, savo pavyzdžiu įkvėptų tūkstančius kitų vaikų ir jaunuolių.

Mes negalime institucijų įsteigti visur, negalime jose priglausti visų vaikų, kuriems reikia pagalbos, nes mūsų galimybės yra ribotos. Tačiau kiekvienas iš jūsų gali steigti institucijas, kiekvienas iš jūsų gali įkurti tokias institucijas, kurios galėtų suteikti prieglobstį daugybei kitų žmonių. Turėtumėte paskatinti ir kitus ir taip sukurti grandininę reakciją, kai vienas įkvepia kitą, o šis įkvepia dar daugiau žmonių. Taip šią pasiaukojimo ir dvasingumo kultūrą iš pradžių galime paskleisti visiems šalies žmonėms, o iš ten – visam pasauliui.

Nebetoli tas laikas, kai visas pasaulis lenksis Indijai dėl jos dvasinio spindesio ir dvasinės stiprybės. Nes pasaulyje vyraujantis chaosas ir konfliktai jokio kito sprendimo neturi – jų neįmanoma išspręsti nei ekonomine pažanga, nei politinėmis priemonėmis. Nėra jokio kito sprendimo, nes per pastaruosius porą šimtmečių jie išbandė viską ir patyrė nesėkmę. Vienintelis būdas, kaip išspręsti  visas pasaulio problemas, – tai indiškas dvasingumas, kai vieni kitus mylite ir gerbiate, nes žinote, kad visi yra dieviški, todėl nenorite nieko skaudinti ar kam nors kenkti, o ieškote būdų, kaip visiems padėti ir tarnauti. Tai yra vienintelis visų pasaulio problemų sprendimo būdas, ir tai galima pasiekti suteikiant tinkamą išsilavinimą. Tą ir stengiamės daryti savo institucijose, kad kiekvienas vaikas suvoktų savo atsakomybę mokytis šios kultūros ir ją praktikuoti kasdieniame gyvenime. Toks ir yra tos Ramaradžjos, tos išsivysčiusios valstybės, į kurią žvelgia pasaulis, veikimo modelis. Kai šį modelį atkartosime daugybėje pasaulio vietų, tai bus daug didesnis poveikis žmonėms ir jų mąstysenai. Tai ir yra sprendimas, kurį mes siūlome, o jūs esate šio sprendimo dalis.

Daugelis žmonių skundžiasi dėl šalies problemų, trūkumų ir sunkumų. Jie palieka šalį ir išvyksta kitur, laukia vizų, kad galėtų išvykti į kitas šalis ir apsigyventi ten, kur turėtų daugiau patogumų. O kai taip atsitinka, šis posmas iš Ramajanos: „Jananī janmabhūmiśca svargādapi garīyasī“ turėtų mums priminti, kad motina ir tėvynė yra didingesnės už Dangų. Jei mūsų motina negraži, juk jos neapleidžiame dėl kokios gražuolės, nes ši atrodo geriau. Panašiai ir tuomet, jei šalis turi problemų, mūsų pareiga yra būti sprendimo dalimi, o ne problemos dalimi. Turime kalbėti apie teigiamus sprendimus, teigiamą indėlį, kuris vyksta, visa tai apmąstyti ir neverkti dėl sunkumų, su kuriais susiduriame. Tokia karta jau praeityje.

Mūsų karta turi spręsti šalies problemas. Manau, kad kai kurie pagrindiniai sprendimai ir yra tai, ką mes darome: daliname maistą alkstantiems, ypač vaikams, teikiame išsilavinimą neturtingųjų vaikams, teikiame sveikatos priežiūrą sergantiems. Ir nesvarbu, ar jie gali sau tai leisti, ar gali už tai sumokėti, ar ne – tai mūsų kolektyvinė atsakomybė jiems tai suteikti. Kai tai padarysime, jie širdyje jaus dėkingumą – ir šis dėkingumas transformuoja. Tas dėkingumas įkvėps juos daryti gera dar didesniam skaičiui žmonių, su kuriais jie susidurs savo gyvenime.

Ir tai yra vertybė, tai yra dorybė, kurią kiekvienas mūsų mokinys turėtų nešiotis savo širdyje. Kiekvienas Indijos pilietis turėtų jausti dėkingumą už visas aukas, kurias praeityje paaukojo žmonės. Jų dėka šiandien esame laisvi šios šalies piliečiai. Niekada neturime pamiršti jų pasiaukojimo. Tas dėkingumas mums padės daryti dar daugiau gero dar didesniam skaičiui žmonių.

Sveikinu visus ir perduodu Savo geriausius linkėjimus bei palaiminimus visiems žmonėms – tiems, kurie yra palaiminti šios šalies piliečiai, ir tiems, kurie yra pasaulio piliečiai, atvykę iš įvairių šalių. Jie labai vertina ir gerbia Indijos kultūrą ir dvasingumą, tad keliauja tūkstančius mylių, kad galėtų būti čia, šiame ašrame, mokytis iš mūsų, suprasti šią dvasinę kultūrą ir parsivežti ją į savo namus. Daug jų atvyko iš viso pasaulio. Tai yra mūsų galia, tai mūsų stiprybė. Ir tai puoselėti yra didžiausia jūsų atsakomybė, tai svarbiau už visa kita.

Ateityje jūsų laukia dideli darbai, o kol kas jūsų indėlis – gerai mokytis, gerai studijuoti, įsisavinti ir suprasti kiekvieną mokomą vertybę, ją praktikuoti ir įsisavinti. Paverskite tai dalimi savęs – tai didžiausias indėlis, kurį šiuo metu galite įnešti. O kai baigsite mokslus ir įgysite išsilavinimą, jūs sukursite institucijas, kurios padės daugybei kitų žmonių ir šią Indijos dvasingumo idėją paskleisite į visus pasaulio kampelius. To Aš viliuosi ir siekiu.

Dar kartą sveikinu ir laiminu visus šia šventa proga, svarbiausia mūsų demokratijos švente, ir linkiu kuo geriausios kloties jūsų ateities siekiuose.

Džei Hind, Džei Sai Ram!

*

Ši kalba skamba lietuviškai 7-ojoje audio laidoje „Amžinybės balsas“>>