Pasakiau Svamiui:

„Kad ir ką norėtum
pasakyti sekėjams,
pasakyk Tu.“

Ištraukos iš Šri Madhusudano Sai 
knygų ir kalbų satsanguose 

Ką tai reiškia – įkurdinti Dievą savo širdyje? Ar tai reiškia tik žinoti, kad Dievas egzistuoja ir kad Satja Sai Baba yra Dievas, tad turime Jam melstis, Jį garbinti ir šlovinti giesmėmis, o gal tai yra kažkas daugiau? Ką iš tiesų reiškia įkurdinti Dievą savo širdyje? Tai reiškia, kad turime elgtis atitikdami Dieviškumą, esantį mūsų širdyse. Kai Dievas taps mūsų „vežimų“ – mūsų gyvenimų – vadeliotoju, mūsų automobilių vairuotoju, mūsų gyvenimų vedliu, tuomet viskas, ką jausime, galvosime, kalbėsime ir darysime, bus tik to Dieviškumo, gyvenančio viduje, išraiška. Jis nori tik to. Pirma – padarykite Dievą svarbiausiu savo gyvenime, o antra – viską darykite remdamiesi tuo Dieviškumu, ir tuomet visa kita susiklostys savaime. Dvasingumas yra toks paprastas.

Tada kyla klausimas: kodėl turėtume studijuoti knygas, deklamuoti Vedas, giedoti bhadžanas, klausytis kalbų ir dalyvauti satsanguose? Na, visa tai skirta tik tam, kad suprastume šiuos du pagrindinius dvasingumo principus. Visa tai darydami galiausiai suvokiame, kad Dievą reikia įkurdinti savo širdies centre ir kad viskas, ką darome, turi patikti Dievui mumyse. Visos dvasinės praktikos tėra priemonės tapti tyrais, kad galiausiai suvoktume, kas yra Svamis ir tikrasis Jo darbas.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2018 m. rugsėjo 3 d., Mudenahalis
Šri Madhusudanas Sai, „Iš širdies“, 2 tomas, p.18–19


 

Šok ir krisdamas sužinosi,
kaip išskleisti sparnus.

Rėjus Bredberis

Aukštai ant uolėtų kalnų, daug toliau nuo žemės ir arčiau dangaus, patogiame uolos plyšyje esančiame lizde gyveno mažas ereliukas. Jis visą dieną svajodavo, kalbėdavosi su praplaukiančiais debesimis, šypsodavosi šviečiančiai saulei ir dainuodavo švilpiantiems vėjams. Tai buvo mažas laimingas paukščiukas, kuris žinojo, kad neturi ko bijoti, nes jo mama erelė visuomet juo rūpinosi. Ir jis puikiai žinojo, kad temstant, dar prieš alkiui sudrumsčiant jo ramybę, ji grįš pilnu snapu maisto. Mažasis paukščiukas nebuvo patyręs alkio, rūpesčių ar įtampos, nes jo mama pasirūpindavo kiekvienu jo poreikiu, dar jam nespėjus atsirasti. Taip ir slinko laimingos mažojo ereliuko dienos.

Bet ši diena nebuvo įprasta. Mažasis miegalius buvo prižadintas tada, kai pirmieji auksiniai spinduliai dar nebuvo spėję perskrosti jau raudonuojančio mėlyno dangaus ir paversti uolų žėrinčiomis žarijomis. Pamažu švelnus tapšnojimas virto lengvu niuktelėjimu ir galiausiai stipriu stumtelėjimu. Nustebęs ereliukas plačiai atmerkė savo mažytes akeles ir ėmė žvalgytis šio chaoso kaltininko. Ar tai gudrusis rytinis vėjelis taip nemaloniai jį stumdo, ar savo auką čiumpa pavojingas plėšrūnas? Tačiau netrukus, nors buvo sunku patikėti, jis suprato, kad po truputį link uolos krašto jį stumia motina erelė. Sumišęs ereliukas desperatiškai išleido savo mažus nagiukus, norėdamas įsitverti uolos, tačiau veltui.

„Mama, ką tu darai? Tučtuojau liaukis arba aš nukrisiu!“ – priešinosi sunerimęs ereliukas, negalėdamas suprasti mamos ketinimų.

„Nebijok, mano mažyli. Šiandien atėjo laikas tau suaugti ir skristi“, – ramiai atsakė didžioji paukštė.

„Bet aš niekada nesu skridęs! Aš negaliu tiesiog taip imti ir skristi, aš galiu nukristi į slėnį ir  užsimušti“, – verkė jauniklis.

„Vieną dieną tu turėsi išmokti skristi. Tad kodėl ne šiandien?“ – skatino mama.

„Taip, kada nors turėsiu, bet ne šiandien! Aš dar nepasiruošęs“, – protestavo susijaudinęs ereliukas.

„Tu pasiruošęs! Tam ši diena yra tobula ir tobulas laikas“, – atmetė visus argumentus motina erelė.

„Ne, aš negaliu, aš to nedarysiu! Prašau, ne!“ – maldavo panikuojantis ereliukas.

„Tu gali ir tu skrisi“, – patikino motina paukštė.

Ir prieš ištardamas dar vieną žodį, jis jau krito nuo uolos tiesiai į slėnį, nežinodamas, kas bus toliau! Skrosdamas vėją ir krisdamas žemyn galva, jis manė, kad lekia tiesiai į pražūtį.

„Kodėl mama šitaip su manimi pasielgė? Kodėl ji norėjo, kad aš žūčiau? Ar ji manęs nemyli? Štai aš tuoj užsimušiu, o jos net nėra šalia. Ar ji tikrai mano motina?“sumišusį ereliuko protą užplūdo įvairiausios abejonės.

Tačiau artėjant prie žemės, jo ausis pasiekė pažįstamas mamos balsas: „Nebijok, mano mažyli, aš čia, visai šalia. Išskleisk savo sparnus. Tu taip pat esi erelis ir taip pat moki skristi.“

„Ne, aš negaliu! Aš per jaunas, niekada nesu skridęs, aš nemokėsiu. Ak! Aš pražūsiu!“ – iš nevilties raudojo ereliukas.

„Pasitikėk manimi, aš juk tavo motina. Aš nedaryčiau nieko, kas tau pakenktų. Išskleisk sparnus, daryk tai dabar, šią akimirką!“ – motina erelė buvo šalia ir, nors jos nebuvo matyti, galėjai aiškiai jausti ją esant.

Visas savo abejones stumdamas šalin, pasitikėdamas savo mama, mažylis galiausiai ištiesė savo retas plunksneles, įtempė menkučius raumenukus ir išskleidė drebančius sparnelius.

Kas nutiko vėliau, kaip sakoma, yra istorija!

Iš Šri Madhusudano Sai knygos „Dieviškoji istorija“ 2 dalies „Gyvenant dėl Dievo“, p. 5–7

Klausimas: Ką reiškia Svamį mylėti stipriai? Jei manome, kad Svamis yra Dievas ir todėl turėtume Jį mylėti, argi tai nėra sąlyga? Tam tikra prasme tai nėra besąlyginė meilė. Tad ką iš tikrųjų turi omenyje, kai sakai, kad turime Dievą mylėti besąlygiškai?

Atsakymas: Tiesa ta, kad net jei Svamis ir nebūtų Dievu, nebūtų atlikęs stebuklų, nebūtų galėjęs pasirodyti dešimtyje vietų tuo pačiu metu, aš vis tiek Jį mylėčiau, nes Jis taip stipriai mane mylėjo. Myliu Jį dėl Jo meilės man, tai viskas. Tad nežiūriu į galią, stebuklus ir tą Dievo dalį, tačiau Dievo meilė man yra daugiau nei pakankama priežastis atsakyti Jam meile, nes niekas kitas manęs nemylėjo taip stipriai, taip širdingai, taip tyrai kaip Jis. Dėl to Jį myliu vis labiau ir labiau. Per Savo gyvenimą ir netgi dabar Svamiui teko susidurti su daugybe apkalbų. Tačiau aš prisimenu, ką kartą pasakė ponas Izaokas Taigretas: „Net jei visi tie dalykai, kurie yra sakomi apie Svamį, būtų tiesa, aš vis tiek jį mylėčiau.“

Tad aš vis tiek Jį mylėčiau, nes Jis taip stipriai myli mane. Aš vis tiek Juo tikėčiau, nes Jis taip stipriai tiki manimi. Vis tiek būčiau su Juo, nes Jis visą laiką yra su manimi. To man užtenka.

Per satsangą Brazilijoje sakydamas kalbą, Svamis kalbėjo tik apie meilę ir nieką kitą. Jis pasakė: „Aš žinau tik vieną dalyką – tai yra meilė, nes visą Savo gyvenimą tik tai ir dariau. Aš nežinau apie nieką kitą. Vienintelis dalykas, apie kurį galiu su jumis kalbėti iš patirties ir autoritetingai – tai meilė, nes veikiau tik jos vedinas. Aš dovanojau meilę ir gavau meilę. Nieko kito nežinau!“ Turėtumėte paklausyti tos kalbos, jei gausite įrašą, ar bent jau perskaityti, kai internete bus paskelbtas jos tekstas. Kokia stipri kalba apie meilę! Svamis sako: „Man pažįstama tik meilė. Savo gyvenime nedariau nieko kito, tik mylėjau. Dėl šios priežasties, remdamasis Savo autoritetinga patirtimi, galiu pasakyti, kad meilė veikia, meilė niekada nepralaimi. Užtikrinu jus, kad jei mylėsite, niekada nenusivilsite.“ Ta galinga kalba iš tiesų padėjo man suprasti, kas iš tikrųjų yra Svamis.

Tad myliu Svamį tik dėl Jo meilės. Žinoma, Jis gali padaryti bet ką, tačiau tai manęs prie Jo netraukia. Kai pirmą kartą sutikau Svamį, Jo stebuklų nemačiau – aš pažvelgiau Jam į akis ir Jį įsimylėjau. Kaip sakoma, meilė yra akla. Taip turėtų būti ir su Dievu! Jokių sąlygų. Jis mus myli ir to mums turėtų užtekti, kad mylėtume Jį.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2018 m. spalio 1 d., Mudenahalis
Šri Madhusudanas Sai, „Iš širdies 2“, Nr. 2, p.20–21

Klausimas: Nors ir sakome, kad esame Svamiui pasiekiami, bet mus varžo įvairios pareigos – ne tik darbas ar pinigų uždirbimas, bet ir rūpinimasis vaikais, savo sutuoktiniu, tėvais ir pan. Kaip visa tai suderinti?

Madhusudanas Sai: Svamis pasakė: „Viską darykite dėl Manęs. Jūsų vaikai nėra jūsų vaikai.“ Kahlilis Džibranas, vienas mėgstamiausių mano poetų, apie vaikus sako: „Jie yra sūnūs ir dukros gyvenimo, kuris ilgisi pats savęs. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie yra su jumis, jie jums nepriklauso.“ Tad turite palaikyti atstumą, o tuo pat metu – ir intymų artimumą. Esate jiems artimi, nes jais rūpinatės, ir tuo pat metu laikotės atokiai, nes žinote, kad jie nėra jūsų. Panašiai ir jūsų darbas nėra tik darbas. Kahlilis Džibranas sako: „Darbas – tai meilė, kuri tampa matoma“, tad darbas be meilės yra tik našta.

Viską, ką darome – nesvarbu, ar biure, ar namuose, – turėtume daryti todėl, kad mums patinka tai daryti. Mūsų šeimos, mūsų vaikai – visi priklauso Dievui, o kai jiems dirbame, mes dirbame Dievui. Dievas mums skyrė pareigą jais pasirūpinti. Tačiau turime žinoti, kur nubrėžti ribą. Kai mūsų darbas ima virsti našta ir lieka vienintelė motyvacija – užsidirbti daugiau pinigų ir tapti turtingesniems už kitus, tuomet suprantame, kad nebedirbame Dievo darbo. Kai mus užvaldo godumas ir nebepaisome dvasinių poreikių, tada suprantame, kad nebedirbame Dievo darbo. Dirbame vedini savo egoizmo. Tuomet žinome, kad elgiamės neteisingai.

Yra skirtumas tarp to, kai tą patį darbą dirbate dėl Dievo ir kai dirbate jį dėl savęs. Kai dirbate jį Dievui, tai kiekvieną apdovanojimą, kiekvieną pripažinimą, kiekvieną pagyrimą nukreipiate Jam ir sakote: „Viešpatie, tai dėl Tavęs aš visa tai gaunu. Žinau, kad šių apdovanojimų aš nenusipelnau. Gal ir įdėjau šiek tiek pastangų, bet žinau, kad gavau daugiau, nei turėčiau, ir visa tai tik Tavo dėka.“ Tada pats darbas tampa garbinimu. Tačiau kai imate prisiimti nuopelnus ir Dievą pamirštate, jūs elgiatės neteisingai. Viskas, ką darome, mus turi priartinti prie Dievo – tik tada elgiamės teisingai. Nesvarbu, ar tai būtų vaikai, darbas biure, seva ar rūpinimasis savo šeimos nariais ir draugais, – jei darome tai iš meilės Dievui, kaip Dievo duotą pareigą, ir žinome, kur nubrėžti ribą, tuomet elgiamės teisingai.

Jei Svamis ims ir pasakys: „Dabar viską mesk ir ateik. Man tavęs reikia kitam darbui“, – turime tikėti, kad jei viską mesime, Svamis viskuo pasirūpins. Jis pasirūpins vaikais, žmona ir paskola – tik Jis žino, kaip tai padaryti. Būtent tada būname pasirengę viską mesti ir nejaučiame pareigos kuo nors pasirūpinti – mes tik vykdome Dievo mums duotą užduotį. Tai teisingo gyvenimo paslaptis. Aš su šia dilema nesusidūriau, nes Svamis iš karto viską nukirto, tačiau tiems, kurie tai išgyvena, tai yra vienintelis kelias. Jei darysite viską iš meilės Dievui, tada niekas jums nepriklausys, nesijausite už nieką atsakingi ir viskas pavyks puikiai.

Tai galioja visiems santykiams. Kahlilis Džibranas apie santuoką sako: „Ir stovėkite kartu, bet ne per arti vienas kito. Nes šventyklos kolonos stovi atskirai.“ Vyras ir žmona yra tarsi dvi šventyklos kolonas, kurios turi būti kartu, bet ne per arti viena kitos. Santuoka yra dvasinė institucija, šventykla. Kai pažvelgiame į savo santykius iš dvasinio požiūrio taško, viskas tampa paprasčiau. Žinau, kad tai nėra lengva, bet tai įmanoma.

kalbos Jaunimo susitikime Bostone 
2019 m. birželio 16 d.
Šri Madhusudanas Sai, „Iš širdies 2“, Nr. 6, p. 15–17

Noriu jums papasakoti įdomų nutikimą. Svamis, keliaudamas į Rišikešą, pasiėmė keletą mokinių. Vieną rytą Jis pasikvietė Savo berniukus ir paprašė susėsti aplink Jį. Tada pamatė, kad berniukams bus dovanojami laikrodžiai. Prieš paduodamas laikrodžius Svamis ėmė jų klausinėti: „Ką reiškia laikrodis? Jis rodo laiką.“ Jis tarė: „Matote, laikas yra svarbus“, – ir tuomet pasakė kalbą apie tai, kodėl laikas yra neįkainojamas. Praėjusios akimirkos iš Dievo nebenusipirksite. Kad ir kiek norėtumėte sumokėti, susigrąžinti jos nebegalėsite. Tad laikas yra labai brangus.

Jis atskleidė neįtikėtiną dalyką, kuriuo turiu su jumis pasidalinti. Svamis pasakė: „11 sekundžių sėdėti nieko negalvojant – tai koncentracija. Be minčių išbūti 11x11 sekundžių – tai kontempliacija. O nieko negalvoti 11x11x11 sekundžių – tai meditacija.“

„Jei kas nors galės išlaikyti savo protą be minčių 11x11x11 sekundžių, jis pereis į kitą pusę. Jis bus kitoje pusėje ir niekada nenorės grįžti į šitą pusę, nes tai tokia didžiulė palaima.“

Paskui Jis pasakė: „Jei padauginate 11x11x11 sekundžių, gaunasi apie 1300 sekundžių, o tai apytiksliai 21 minutė. Jei medituodami galite savo protą išlaikyti be minčių 21 minutę, paskendę savyje, tuomet esate išgelbėti, perėjote į kitą pusę! Tokie žmonės daugiau negimsta ir nemiršta – jie jau yra suvokę Save.“

Jis pabrėžė: „Kokia tai nesėkmė! Kokia žmogiškojo gyvenimo ironija! Buvote gimę šimtus ir tūkstančius kartų, tačiau nesugebėjote 20 minučių praleisti meditacijoje. Kadangi nesugebėjote 20 minučių būti panirę į save, tai jums kainavo šimtus gyvenimų šioje žemėje.“

Tai išties buvo naujas mąstymo būdas, naujas būdas pažvelgti į dalykus. Svamis pasakė: „Jei tik galėtumėte išlaikyti savo protą stabilų 21 minutę, jums nebereiktų gimti ir dar kartą grįžti į šią žemę, vėl patirti naujo gyvenimo agonijos ir sunkumų. Nieko tokio nebereikėtų daugiau patirti. Tačiau jei nesugebėsite to padaryti, turėsite atgimti dar šimtus kartų ir Žemėje praleisti šimtus metų.“

Tada Jis pasakė: „Protas yra labai nepastovus. Jis gali išlikti stabilus 20 minučių ir 59 sekundes, bet 60-ąją sekundę prarasti stabilumą – ir taip jūs prarastumėte kontrolę ir turėtumėte viską pradėti iš naujo.“ Reikia nuolat praktikuotis, kaip protą vis grąžinti į tikrąją Savastį – į panirimo Savastyje būseną. Savasties suvokimas reikalauja daug pastangų.

Įsivaizduokite, kaip sudėtinga tai turėtų būti, jei net išminčiams nepavyko to pasiekti. Jie praleidžia gyvenimą po gyvenimo, šimtus metų Himalajuose medituodami, atsiskyrę nuo visų pasaulietinių pramogų, ir vis tiek negali 21 minutę išlaikyti savo proto sutelkto į Savastį. Tokia yra žmonijos padėtis. Tokia ir mūsų proto būklė. Svamis yra sakęs, jog svarbu stengtis rimtai medituoti. Paskui Jis mokiniams nurodė: „Matote, tai jums puiki galimybė: manušjatvam – esate gimę žmonėmis; mumukšutvam – taip pat trokštate išsivaduoti; ir mahapuruša samšrajah – dar turite ir puikiausių mokytojų draugiją. Jūs turite gerą draugiją, jūs esate Dievo draugijoje. Jei tai negali nutikti dabar, tai sakykite Man, kada dar tai gali įvykti? Jei tai negali nutikti tokiu būdu, tuomet kaip kitaip tai gali įvykti?“ Tad aš manau, kad visi turime spirti sau į užpakalį ir šokti į bedugnę. Jei Svamis nepakankamai mus stumia, turėtume pastumti save patys, kad tai padarytume ir atsikratytume visų savo prieraišų, idėjų, ego ir individualybių.“

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. gruodžio 4 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 5, p.7–8

Kai pabaigėme Gulbargos akademinio miestelio, kuris buvo pats pirmasis akademinis miestelis, inauguraciją, pamaniau, kad tai gyvenimo pabaiga! Vien jau vienas akademinis miestelis mums kainavo milžiniškas pastangas ir aš maniau, kad jokiu būdu negalėtume įsteigti dar vieno. Tas kaimas Gulbargoje buvo apleista kaimo vietovė, kurioje temperatūra pakildavo virš 45º C, kur nebuvo jokių oro kondicionierių, kur kepindavo karšta saulė ir beveik nebūdavo pavėsio. Tuo metu jau buvau pripratęs prie patogaus gyvenimo Bengalūre, tad buvo nepaprastai sunku būti Gulbargoje tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Vanduo buvo toks kietas, jog plaukai styrodavo, o muilas kūno nenuplaudavo. Turėjau begalę nusiskundimų! Maniau, kad pastatę vieną akademinį miestelį tokiomis žiauriomis sąlygomis, atlikome pakankamai sadhanos visam gyvenimui.

Mums grįžtant aš mąsčiau: „Svami, kokia prasmė statyti dar daugiau akademinių miestelių? Vieno miestelio užtenka. Net jei šiandien pastatysime mokyklą, rytoj gims dar daugiau vaikų, jie bus nemokyti, nes gims skurdžiose kaimo vietovėse ir jų tėvai neišgalės suteikti jiems išsilavinimo. Tad kokia viso to prasmė? Kad ir kiek nuveiktume, to nepakaks. Mes negalėsime išspręsti visų pasaulio problemų.“ Taip aš bandžiau ginčytis su Svamiu.

Jis pasakė: „O! Ar tu manai, kad tai daroma kieno nors kito labui? Neturtingiems vaikams, kurie negali gauti išsilavinimo? Tiems, kurie ligoninėje negali sulaukti gydymo? Ne, visiškai ne. Iš Savo meilės ir gailesčio tau, Aš darau tai tavo labui, kad tarnaudamas taptum nesavanaudžiu. Kas dieną liks vis mažiau tavojo „aš“ ir vieną dieną tapsi visiškai nesavanaudžiu. Tą dieną tu gebėsi suvoksi aukščiausiąją tiesą. Darau tai iš Savo atjautos ir gailesčio tau, o ne dėl šių vaikų. Galiausiai jie irgi gaus naudos. Šios sevos naudą pirmiausia patiri tu! Ny myda undina prema vala (iš Savo meilės tau) Aš suteikiau tau šią progą daryti sevą, nes taip tu tapsi nesavanaudžiu kaip Aš.“

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 7.

Nuotraukoje – virš Mandjos akademinio miestelio

Šri Lankoje apsilankėme namuose, kuriuose vyksta daug vadinamųjų „stebuklų“. Svamio buvimas ten pasireiškia įvairiausiais būdais. Keliose vietose materializuodavosi vibhutis ir kumkumas, o kai kur tiesiog iš oro pasirodydavo statulos, nekalbant jau apie ant sienų ir popieriaus lapų atsirandančias Jo žinutes. Šių stebuklingų namų „Sai Malar“ gyventojai ilgą laiką meldė Svamio, kad Jis ateitų į jų namus. Ankstesnių kelionių į Šri Lanką metu Svamis nebuvo apsilankęs šiuose namuose, nors ir buvo pažadėjęs. Tam žmogui, kurio tėvas jau buvo miręs, prieš dešimt metų Svamis buvo pažadėjęs, kad atvyks į šiuos namus su daugybe VIP′ų (labai svarbių asmenų). Taip galiausiai ir įvyko. Motina ir dukra be galo džiaugėsi, galėdamos priimti Svamį kartu su Jo pasirinktais sekėjais. Vakar apsilankėme šiuose namuose ir buvome juose apie 15 ar 20 minučių. Svarsčiau, kas gi daro visus tuos stebuklingus dalykus: rašo ant sienų, materializuoja statulėles, rašo žinutes ir visa kita. Norėjau sužinoti, kas atlieka visus tuos dalykus, nes nemačiau, kad Svamis būtų vaikštinėjęs ir tai daręs. Tada pastebėjau, kad aplinkui buvo labai daug kitų būtybių. Tiesą sakant, kambarį buvo užplūdę daugybė būtybių – mažų, didelių, net ir mažyčių, į vaikus panašių cherubinų – ir jie visi stovėjo, labai nekantraudami pamatyti Svamį. Žiūrėdamas į juos visus Svamis pasakė: „Jie visi yra Mano tarnai. Jie atlieka šį darbą už Mane. Siunčiu juos į visas pasaulio dalis ir paskatinu juos daryti tokius dalykus. Jūs dirbate Mano darbą šiame pasaulyje, o jie Mano darbą daro kitame pasaulyje.“ Supratau, kad yra daug Jam padedančių būtybių, kurios pasiruošusios Jam padėti bet kada.

Kartais aš ateinu į Anandam ir atidaręs duris netikėtai pamatau nežemiškas esybes ar dangišką būtybę, ten stovinčią ir šnekančią su Svamiu. Svarstau, ar man įeiti, ar stovėti ir laukti. Kartais Jis leidžia man įeiti ir pastovėti kamputyje, o kitais kartais Jis nutraukia susitikimą ir imasi to, ką turi atlikti su manimi. Būtybių pilna visur. Svamis man pasakė: „Visata, kurios tu nematai, yra kur kas didesnė už tą, kurią patiri savo juslėmis. Šis fizinis pasaulis tėra mažytė dalelytė nedalomos visumos, kuri atskleidžiama tavo juslėms.“ Visata apima daug daugiau, nei aprėpia mūsų juslės.

Galėjome į tai žvilgtelėti mūsų neseniai vykusioje išvykoje į Šri Lanką, kur mačiau labai daug Jo tarnų, visuomet pasiruošusių Jam patarnauti. Jie visi buvo pasiruošę dėl Jo padaryti bet ką bet kuriuo metu.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 3–4.