Šok ir krisdamas sužinosi,
kaip išskleisti sparnus.
– Rėjus Bredberis
Aukštai ant uolėtų kalnų, daug toliau nuo žemės ir arčiau dangaus, patogiame uolos plyšyje esančiame lizde gyveno mažas ereliukas. Jis visą dieną svajodavo, kalbėdavosi su praplaukiančiais debesimis, šypsodavosi šviečiančiai saulei ir dainuodavo švilpiantiems vėjams. Tai buvo mažas laimingas paukščiukas, kuris žinojo, kad neturi ko bijoti, nes jo mama erelė visuomet juo rūpinosi. Ir jis puikiai žinojo, kad temstant, dar prieš alkiui sudrumsčiant jo ramybę, ji grįš pilnu snapu maisto. Mažasis paukščiukas nebuvo patyręs alkio, rūpesčių ar įtampos, nes jo mama pasirūpindavo kiekvienu jo poreikiu, dar jam nespėjus atsirasti. Taip ir slinko laimingos mažojo ereliuko dienos.
Bet ši diena nebuvo įprasta. Mažasis miegalius buvo prižadintas tada, kai pirmieji auksiniai spinduliai dar nebuvo spėję perskrosti jau raudonuojančio mėlyno dangaus ir paversti uolų žėrinčiomis žarijomis. Pamažu švelnus tapšnojimas virto lengvu niuktelėjimu ir galiausiai stipriu stumtelėjimu. Nustebęs ereliukas plačiai atmerkė savo mažytes akeles ir ėmė žvalgytis šio chaoso kaltininko. Ar tai gudrusis rytinis vėjelis taip nemaloniai jį stumdo, ar savo auką čiumpa pavojingas plėšrūnas? Tačiau netrukus, nors buvo sunku patikėti, jis suprato, kad po truputį link uolos krašto jį stumia motina erelė. Sumišęs ereliukas desperatiškai išleido savo mažus nagiukus, norėdamas įsitverti uolos, tačiau veltui.
„Mama, ką tu darai? Tučtuojau liaukis arba aš nukrisiu!“ – priešinosi sunerimęs ereliukas, negalėdamas suprasti mamos ketinimų.
„Nebijok, mano mažyli. Šiandien atėjo laikas tau suaugti ir skristi“, – ramiai atsakė didžioji paukštė.
„Bet aš niekada nesu skridęs! Aš negaliu tiesiog taip imti ir skristi, aš galiu nukristi į slėnį ir užsimušti“, – verkė jauniklis.
„Vieną dieną tu turėsi išmokti skristi. Tad kodėl ne šiandien?“ – skatino mama.
„Taip, kada nors turėsiu, bet ne šiandien! Aš dar nepasiruošęs“, – protestavo susijaudinęs ereliukas.
„Tu pasiruošęs! Tam ši diena yra tobula ir tobulas laikas“, – atmetė visus argumentus motina erelė.
„Ne, aš negaliu, aš to nedarysiu! Prašau, ne!“ – maldavo panikuojantis ereliukas.
„Tu gali ir tu skrisi“, – patikino motina paukštė.
Ir prieš ištardamas dar vieną žodį, jis jau krito nuo uolos tiesiai į slėnį, nežinodamas, kas bus toliau! Skrosdamas vėją ir krisdamas žemyn galva, jis manė, kad lekia tiesiai į pražūtį.
„Kodėl mama šitaip su manimi pasielgė? Kodėl ji norėjo, kad aš žūčiau? Ar ji manęs nemyli? Štai aš tuoj užsimušiu, o jos net nėra šalia. Ar ji tikrai mano motina?“ – sumišusį ereliuko protą užplūdo įvairiausios abejonės.
Tačiau artėjant prie žemės, jo ausis pasiekė pažįstamas mamos balsas: „Nebijok, mano mažyli, aš čia, visai šalia. Išskleisk savo sparnus. Tu taip pat esi erelis ir taip pat moki skristi.“
„Ne, aš negaliu! Aš per jaunas, niekada nesu skridęs, aš nemokėsiu. Ak! Aš pražūsiu!“ – iš nevilties raudojo ereliukas.
„Pasitikėk manimi, aš juk tavo motina. Aš nedaryčiau nieko, kas tau pakenktų. Išskleisk sparnus, daryk tai dabar, šią akimirką!“ – motina erelė buvo šalia ir, nors jos nebuvo matyti, galėjai aiškiai jausti ją esant.
Visas savo abejones stumdamas šalin, pasitikėdamas savo mama, mažylis galiausiai ištiesė savo retas plunksneles, įtempė menkučius raumenukus ir išskleidė drebančius sparnelius.
Kas nutiko vėliau, kaip sakoma, yra istorija!
Iš Šri Madhusudano Sai knygos „Dieviškoji istorija“ 2 dalies „Gyvenant dėl Dievo“, p. 5–7