Kai atvykome į Topslip tigrų rezervatą Polačyje, netoli Učio, Svamis apžvelgė visą vietovę ir pastebėjo, kad nuo vasaros karščių viskas išdžiūvę ir išdegę. Mums pasakė, kad prieš dieną kilo miško gaisrai ir todėl viskas aplinkui buvo apdegę. Žmonėms nebuvo leidžiama patekti į Topslip apylinkes, nes ten aukštai vis dar degė miškai ir gaisrai buvo nesuvaldomi. Tvyrojo alpinantis karštis, nes visame rajone buvo didžiulė sausra. Kentėjo visi gyvūnai, taip pat ir žmonės.

Tą rytą Svamis nuėjo į Savo kambarį miško svečių namuose. Aš nusekiau paskui Jį ir atsisėdau prie Jo kėdės. Tuomet Svamis pasikvietė tos vietovės miško prižiūrėtoją ir paklausė: „Kodėl taip sausa?“ Vyras atsakė: „Svami, prašau, pasigailėk šios vietovės. Čia metų metus nebuvo gero lietaus. Viskas sausa ir gyvūnai kenčia. Dar daugiau – kyla miško gaisrai. Pastarąją savaitę daugelis gyvūnų patyrė didelių sunkumų ir pavojų. Kitoje miško pusėje vis dar siaučia gaisras. Visi pareigūnai iš visų jėgų stengiasi jį užgesinti.“ Pamačiau, kaip Svamio akyse pasirodė ašaros. Jis nuliūdo. Visi išgirstame blogų naujienų ir viskas, ką dėl to padarome, tai pasakome: „O, papam (kaip liūdna)!“ – bet Svamis jaučia skausmą. Jo akys sudrėko nuo ašarų, Jis norėjo ką nors dėl to padaryti. Žinoma, Jis yra Visatos Valdovas. Jei Jis spragteltų pirštais, susiformuotų debesys ir ateitų lietus. Tačiau tą dieną Jis ketino mus kai ko pamokyti.

Ten buvusiam broliui Anandui Kadaliui Svamis pasakė neįtikėtiną dalyką:

„Matai, šį pasaulį valdo karma, tai – visatos dėsnis. Negaliu tiesiog imti ir įsikišti – kaip ir mokytojas negali kištis į tai, kokius pažymius mokinys gauna. Jei mokinys gerai nesimokė, tai pagal tai, kaip atliks užduotis, gaus ir atitinkamus pažymius. Mokytojas negali klastoti pažymių tam, kad mokinys atsiskaitytų, ar norėdamas jį pamaloninti. Karma – tai visatą valdantis dėsnis. Kai žmonės atsimena Dievą, jie išlieka nesavanaudžiai, o tai jiems atneša klestėjimą, lietų ir visa, kas gera. Kai žmonės tampa savanaudžiais, jie pamiršta Dievą. Tokias nelaimes, katastrofas, miško gaisrus ir panašius įvykius sukelia žmonių savanaudiškumas. Negalite sakyti: „Nieko blogo nepadariau, tad kodėl turėčiau kentėti?“ Visi yra bendros šeimos nariai. Šeimos karma veikia kiekvieną individualiai. Panašiai ir žmogaus individuali karma turi įtakos visai šeimai. Šeima yra visuomenės dalis, todėl tai, ką daro jūsų šeima, veikia visuomenę. Tai, kokioje visuomenėje pasirinkote gyventi, iš kur viską gaunate ir kam atiduodate, turi įtakos jūsų šeimai. Panašiai ir visuomenė – ji negyvena nuošaliai nuo kitų, ji – šalies dalis. Ji naudoja orą ir vandenį, žemę, sąveikauja su kitais ir dalyvauja mainuose. Tad šalis ir visuomenė yra glaudžiai susijusios. Visas pasaulis yra sudarytas iš šalių, tad kiekvienos šalies karma veikia kiekvieną kitą šalį, nes visi dalijamės ta pačia Žeme. Vienaip ar kitaip visi yra susiję. Negalite sakyti: „Esu indas, aš niekuo nesusijęs su Amerika“, arba „aš esu amerikietis, su Britanija neturiu nieko bendro.“ Viskas vyksta ne taip. Kaip vienas blogas karminis poelgis paveiks visų laimę, taip ir vienas geras karminis poelgis turės įtakos visų gerovei. Jei kas nors atsisės ir nesavanaudiškai iš širdies gelmių melsis: „Aš privalau padėti. Aš turiu būti naudingas. Aš turiu gebėti kitiems suteikti džiaugsmo“, – ta viena gera mintis ar vienas kilnus poelgis padarys gėrio daug daugiau, nei šimto žmonių blogi poelgiai, nes gerumas yra labai galingas.“

Pokalbis baigėsi, tačiau aš ir toliau mąsčiau: „Svamis pasakė, kad jei vienas žmogus atsisėda ir nesavanaudiškai, nuoširdžiai meldžiasi dėl kitų gerovės, tai gali pakeisti pasaulio likimą!“ Svamiui nieko nepasakiau, tačiau širdyje pamaniau: „Jei iš tiesų esu nesavanaudis, galėčiau pasimelsti už visus gyvūnus ir medžius. Svamis toks liūdnas todėl, kad Jo rankos surištos dėl Jo paties nustatytų taisyklių. Jis negali kištis į miško ar ten gyvenančių žmonių karmą. Jis yra bejėgis stebėtojas.“

Šioms mintims plaukiant mano protu, staiga Jis manęs paklausė: „Kokia sadhana užsiimi?“

Išsigandau. Atsakiau: „Nedarau nieko, Svami. Darysiu, ką tik Tu pasakysi.“

„Daryk džapą (kartok mantrą).“

Šalia Svamio buvo padėtos kelios džapamalos, ir aš vieną iš jų paėmiau.

Jis paklausė: „Kokią džapą norėtum daryti?“

Aš meldžiau: „Tu man pasakyk. Kad ir ko norėsi, aš tai padarysiu.“

Keletą akimirkų Jis pagalvojo ir pasakė: „Giedok Gajatri mantrą 108 kartus.“

Aš paklausiau: „Svami, ar yra koks nors tikslas? Ar turėčiau tai daryti dėl konkretaus tikslo?“

„Nuoširdžiai ir iš visos širdies užjausk šį mišką ir jo gyventojos, giedok Gajatri dėl jų gerovės; nieko nenorėk sau.“

Tad Gajatri mantrą sugiedojau 108 kartus, nuoširdžiai melsdamasis dėl miško gyventojų gerovės.

Vakare visi sėdėjome verandoje, nes viduje buvo labai karšta, ir pajutau labai silpną išdžiūvusios žemės, ant kurios ką tik palijo, kvapą. Pirmojo lietaus kvapas atidvelkė su brizu iš kitos pusės, tad pamaniau, kad kitoje kalno pusėje lyja. Niekas nesitikėjo lietaus, nes toje vietovėje jau keletą metų vyravo smarki sausra. Sužinojome, kad lijo būtent toje vietoje, kur vis dar degė miškas. Vos galėjau patikėti savo ausimis ar akimis! Štai taip suveikė karma – prieš pat mūsų akis!

Vakarui bėgant Svamis vis žvalgėsi į dangų ir pamatėme, kad virš kalno pamažu ėmė kauptis tamsūs lietaus debesys. Darėsi vis tamsiau ir tamsiau, pagaliau ėmė lyti ir mūsų kalno pusėje. Tą naktį pylė kaip iš kibiro, kaip musonų metu. Visi miško prižiūrėtojai be galo džiaugėsi, nes tai, ko negalėjo padaryti jie, kaip žmonės, už juos padarė Dievas. Jie negalėjo užgesinti didžiulių gaisrų, nors iš visų jėgų daug dienų stengėsi, o per vieną lietingą naktį tai buvo padaryta be jokių pastangų. Kitą rytą visur buvo vandens, vėsu ir gaivu.

Tą dieną Svamis man pasakė: „Matai, Aš tau sakiau. Net jei vienas žmogus nuoširdžiai pasimeldžia už pasaulio gerovę, tai gali pakeisti visų karmą.“

Ši patirtis išmokė mane dviejų dalykų: pirma, kad Dievas yra bejėgis prieš Savo Paties sukurtą Karmos dėsnį. Jis vis kartojo: „Ką padarysi, tokia jų karma. Jie žudė gyvūnus, naikino miškus ir blogai elgėsi su gamta. Jie tapo savanaudžiai. Ką Aš galiu padaryti?“ Antrasis dalykas, kurio išmokau, buvo tai, kaip apeiti Karmos dėsnį ir padaryti išimtį. Jei kas nors meldžiasi Dievui dėl kitų gerovės, Jis taisyklę gali apeiti. Jis pasakė: „Tai tik pavyzdys. Jei tai darysi kasdien, jei užsiimsi sadhana, džapa, kokia nors praktika – ne savo paties, o pasaulio labui, – ar gali įsivaizduoti, kokių rezultatų galėtum pa­siekti?“ Sugiedojus vieną Gajatri mantros ratą (108 kartus) pradėjo lyti, o tai visiškai nebūdinga tam metų laikui. Tad jei būtų giedama reguliariai, tai daug pasitarnautų pasaulio gerovei. Na, iš tikrųjų niekas negali sukelti audrų – juolab viduryje kaitrios vasaros, – tačiau nesavanaudiška malda gali padėti Dievui sukurti lietų, nebūdingą tam metų laikui.

Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 2, p. 9–11
Iš kalbos satsange „Tatva samykša“
2017 m. kovo 13 d., Mudenahalis