„Gerai, Svami, vieną dieną aš tapsiu nesavanaudžiu. Na ir kas?“ – paklausiau aš, vis dar šiek tiek susijaudinęs.

Jis ramiai atsakė: „Tuomet galėsi padėti kitiems tapti nesavanaudžiais. Kai pakyli aukščiau, turi mokyti ir kitus, kad jie taip pat galėtų kilti. Tai Mano kelias, tai Mano žaidimas. Kai suvoki, turi padėti ir kitiems suvokti. Geriausia seva, kuria tik galima užsiimti, – tai suvokti tikrąją Savastį, nes tada jums nereikia nieko daryti, viskas tiesiog vyksta. Pažiūrėkite į saulę. Kai tik ji pakyla danguje, pasirūpinama visu pasauliu. Pati saulė nedaro nieko – ji tiesiog ten būna. Žinoma, ji save degina atlikdama sevą, – tarnaudama pasauliui, tačiau saulei patekėjus, pasirūpinama viskuo. Toks yra ir tikrąją Savastį suvokęs žmogus. Kai jis suvokia Savastį, visas pasaulis gauna naudos vien tik iš jo buvimo. Tai yra etapas, kurį žmogus turi pasiekti.“

Turėsi aukštus tikslus – kilsi aukštai, turėsi žemus tikslus – liksi apačioje. Jo tikslas, kad kiekvienas taptų Savastį suvokusia būtybe, ir kad tai pasiektume, Jis parodė mums kelią – nesavanaudiškai tarnauti. Nesava­naudiška tarnystė yra greičiausias ir lengviausias būdas Jį pasiekti.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 7–8.