Klausimas: Nors ir sakome, kad esame Svamiui pasiekiami, bet mus varžo įvairios pareigos – ne tik darbas ar pinigų uždirbimas, bet ir rūpinimasis vaikais, savo sutuoktiniu, tėvais ir pan. Kaip visa tai suderinti?

Madhusudanas Sai: Svamis pasakė: „Viską darykite dėl Manęs. Jūsų vaikai nėra jūsų vaikai.“ Kahlilis Džibranas, vienas mėgstamiausių mano poetų, apie vaikus sako: „Jie yra sūnūs ir dukros gyvenimo, kuris ilgisi pats savęs. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie yra su jumis, jie jums nepriklauso.“ Tad turite palaikyti atstumą, o tuo pat metu – ir intymų artimumą. Esate jiems artimi, nes jais rūpinatės, ir tuo pat metu laikotės atokiai, nes žinote, kad jie nėra jūsų. Panašiai ir jūsų darbas nėra tik darbas. Kahlilis Džibranas sako: „Darbas – tai meilė, kuri tampa matoma“, tad darbas be meilės yra tik našta.

Viską, ką darome – nesvarbu, ar biure, ar namuose, – turėtume daryti todėl, kad mums patinka tai daryti. Mūsų šeimos, mūsų vaikai – visi priklauso Dievui, o kai jiems dirbame, mes dirbame Dievui. Dievas mums skyrė pareigą jais pasirūpinti. Tačiau turime žinoti, kur nubrėžti ribą. Kai mūsų darbas ima virsti našta ir lieka vienintelė motyvacija – užsidirbti daugiau pinigų ir tapti turtingesniems už kitus, tuomet suprantame, kad nebedirbame Dievo darbo. Kai mus užvaldo godumas ir nebepaisome dvasinių poreikių, tada suprantame, kad nebedirbame Dievo darbo. Dirbame vedini savo egoizmo. Tuomet žinome, kad elgiamės neteisingai.

Yra skirtumas tarp to, kai tą patį darbą dirbate dėl Dievo ir kai dirbate jį dėl savęs. Kai dirbate jį Dievui, tai kiekvieną apdovanojimą, kiekvieną pripažinimą, kiekvieną pagyrimą nukreipiate Jam ir sakote: „Viešpatie, tai dėl Tavęs aš visa tai gaunu. Žinau, kad šių apdovanojimų aš nenusipelnau. Gal ir įdėjau šiek tiek pastangų, bet žinau, kad gavau daugiau, nei turėčiau, ir visa tai tik Tavo dėka.“ Tada pats darbas tampa garbinimu. Tačiau kai imate prisiimti nuopelnus ir Dievą pamirštate, jūs elgiatės neteisingai. Viskas, ką darome, mus turi priartinti prie Dievo – tik tada elgiamės teisingai. Nesvarbu, ar tai būtų vaikai, darbas biure, seva ar rūpinimasis savo šeimos nariais ir draugais, – jei darome tai iš meilės Dievui, kaip Dievo duotą pareigą, ir žinome, kur nubrėžti ribą, tuomet elgiamės teisingai.

Jei Svamis ims ir pasakys: „Dabar viską mesk ir ateik. Man tavęs reikia kitam darbui“, – turime tikėti, kad jei viską mesime, Svamis viskuo pasirūpins. Jis pasirūpins vaikais, žmona ir paskola – tik Jis žino, kaip tai padaryti. Būtent tada būname pasirengę viską mesti ir nejaučiame pareigos kuo nors pasirūpinti – mes tik vykdome Dievo mums duotą užduotį. Tai teisingo gyvenimo paslaptis. Aš su šia dilema nesusidūriau, nes Svamis iš karto viską nukirto, tačiau tiems, kurie tai išgyvena, tai yra vienintelis kelias. Jei darysite viską iš meilės Dievui, tada niekas jums nepriklausys, nesijausite už nieką atsakingi ir viskas pavyks puikiai.

Tai galioja visiems santykiams. Kahlilis Džibranas apie santuoką sako: „Ir stovėkite kartu, bet ne per arti vienas kito. Nes šventyklos kolonos stovi atskirai.“ Vyras ir žmona yra tarsi dvi šventyklos kolonas, kurios turi būti kartu, bet ne per arti viena kitos. Santuoka yra dvasinė institucija, šventykla. Kai pažvelgiame į savo santykius iš dvasinio požiūrio taško, viskas tampa paprasčiau. Žinau, kad tai nėra lengva, bet tai įmanoma.

kalbos Jaunimo susitikime Bostone 
2019 m. birželio 16 d.
Šri Madhusudanas Sai, „Iš širdies 2“, Nr. 6, p. 15–17