Pasakiau Svamiui:

„Kad ir ką norėtum
pasakyti sekėjams,
pasakyk Tu.“

Ištraukos iš Šri Madhusudano Sai 
knygų ir kalbų satsanguose 

Mažas berniukas manęs paklausė: „Kaip turėtume būti nusiteikę, kai dirbame? Mes turime dirbti, bet kartu ir žinome, kad darytojas yra Svamis. Tai Svamio darbas, tačiau koks turėtų būti mūsų požiūris?“

Pasakiau jam tai, ką Svamis buvo sakęs man: „Kai dirbi, manyk, kad tai tavo darbas, ir atlik jį gerai; kai pabaigi darbą, paaukok jį, tarsi jis priklausytų Svamiui.“ Tačiau daugelio mūsų problema ta, jog manome, kad jei Svamis yra darytojas, tai darbą turi atlikti Jis, o paskui mes tai priskiriame sau. Tai neteisinga filosofija. Turime daryti tai, kas mums skirta, Svamis turi būti darbdavys, tad rezultatai priklauso Jam, o sunkus darbas – mums.

Kai sakome: „Svami, Tu esi darytojas“, – ką iš tikrųjų turime omeny? Ar Svamis padarys viską? Na, nė vienas nesėdėtume tikėdamiesi, kad pietūs atsiras patys ir mums į valgyklą eiti nereikės. Kai norime pavalgyti, visi skubame į valgyklą. Mes turime atlikti savo rolę Jo misijoje, vaidinti vaidmenį, kurį Jis mums skyrė, ir turime tai daryti tobulai.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 21–22

Kartą aš Svamio tiesiog paklausiau: „Svami, kaip gi taip? Tu esi toks didis Avataras. Tu atėjai, o šiandien pasaulis vis dar toje pačioje liūdnoje padėtyje.“ Buvau nusivylęs, kad net ir Avataras negali daug padaryti, kad pakeistų šį pasaulį. Atrodo, kad pasaulis iš blogo pavirto į dar blogesnį.

Svamis atsakė klausimu: „O kas, jei Aš išvis nebūčiau atėjęs? Koks tuomet būtų buvęs pasaulis?“

Tai atvėrė man akis. Tai, kad pasikeitėme mes, yra visiškai akivaizdu. Visi patyrėme transformaciją. Dėl to, kad Jis atėjo, mes suradome kryptį ir kelią tikslui pasiekti.

Jei Jis nebūtų atėjęs, visi būtume pražuvę, bandydami įžvelgti tamsoje ir aklai sekdami minią – iki pat mirties. Jis mus transformavo, Jis mus pakeitė, Jis padėjo mums siekti nuostabios svajonės – nemirtingumo. Dabar yra laikas, kai turime save ištobulinti ir tuomet tobulybę, kurios iš Jo išmokome, perduoti kitai kartai. Tai pati svarbiausia mūsų pareiga. Kaip Svamis sako: „Iš tų, kuriems daug duota, daug ir reikalaujama.“ Jis davė mums tiek daug ir vis tebeduoda.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 20–21

2017 m. liepos mėnesį Svamis aplankė dr. Arijaratnės ašramą Šri Lankoje. 
Vaikštinėjome su dr. Arijaratne, ir jis pasakė: „Svami, per ateinančius du ar tris metus pasaulis turi pasikeisti.“ 80-metis vyras, šešis dešimtmečius tarnavęs karo išdraskytai savo tautai, galiausiai Svamio paprašė: „Svami, per ateinančius du ar tris metus pasaulis turi pasikeisti. Taip nebegali tęstis!“

Svamis meiliai į jį pažiūrėjo ir su didžiule užuojauta pasakė: „Kokia tyra malda! Pasaulis pasikeis! Mes jį pakeisime.“

Mane pribloškė tai, kad Jis pasakė: „Mes pakeisime pasaulį.“

Tame viename žodyje „mes“ ir glūdi paslaptis, kaip tai padaryti. Jis nepasakė: „ pakeisiu pasaulį. Mostelsiu ranka – ir pasaulis bus pakeistas“. Tačiau Jis aiškiai pasakė: „Mes pakeisime pasaulį.“ Jis labai daug tikisi iš Savo mokinių, kad jie padės Jam pakeisti pasaulį, ko Jis ir atėjo padaryti. Taip pat ir Savo sekėjams Jis paveda šį pasaulio transformacijos darbą.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 20

Pačioje šios misijos pradžioje, kai Svamis šį ašramą pavertė Savo namais, Jis sakydavo: „Dabar Manęs negalima pamatyti, negalima Manęs pajusti taip, kaip būdavau jaučiamas anksčiau, tačiau tu gali būti matomas ir, kai sekėjai ateina ieškodami Manęs, jie turi gebėti tavyje įžvelgti Mane. Žiūrėdami į tave – tavo meilę, tavo rūpestį, tavo globą, tavo atjautą, tavo elgseną – jie turėtų matyti Mano atspindį. Tuomet jie patys supras, kad jei čia yra tokių žmonių, tai reiškia, kad Svamis tikrai čia yra. Kitaip tokie dalykai būtų neįmanomi.“

Rodyti tokią meilę ir atjautą, kokių Jis iš mūsų tikisi, įmanoma tik tuomet, jei tampame veidrodžiais, atspindinčiais Svamio meilę visiems žmonėms, kurie čia atvyksta. Neturime turėti jokio individualumo jausmo, visus turime laikyti savais, savo šeima ir turime pakilti į šį lygį, kol čia gyvename. Jis mus transformuoja, ir mes turime leistis, kad mus transformuotų. Vienintelis dalykas, ko Jis iš visų tikisi, yra tai, kad gebėtume mylėti, rūpintis ir padėti vieni kitiems – bent jau pradėkime čia, nuo mažų dalykų šiame ašrame, ir tuomet pamažu evoliucionuokime, kol tai taps gyvenimo būdu ir galėsime išsiplėsti, kad apimtume visą pasaulį kaip savo.

Iš Šri Madhusudano Sai kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis

Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p.15


Svamis kalbėjo vaikinams iš Šri Satjos Sai Žmogaus tobulinimo centro. Šis Centras – tai Svamio atjautos dovana ne tik studentams ir darbuotojams, bet ir visai visuomenei, nes būtent čia Jo tarnystės kariai mokomi įveikti blogį visuomenėje ir įtvirtinti Sai Samradžją – brolybės, vienybės ir ramybės Sai Karalystę.

Jis griaudėjo: „Sanathana Dharmos kultūrą, t. y. mokymą apie žmogaus dieviškumą, būtina skleisti į pasaulio kampelius, ir Aš jus visus tam ruošiu. Pasaulis to laukė per ilgai, bet dabar tam atėjo laikas. Kai Svamis šalia jūsų, nėra nieko, ko negalėtumėte pasiekti. Mes kartu – jūs, kaip paklusnūs, drąsūs ir nuovokūs ardžunos, ir Aš, Viešpats ir Mokytojas Krišna, – turime to pasiekti. Jei tai negalės įvykti dabar, tai negalės įvykti niekada daugiau; jei negalės įvykti čia, tai negalės įvykti niekur kitur, – dabar yra geriausias laikas ir vieta tai padaryti.“

Tai įvyko tada, kai šalia Krišnos buvo Ardžuna, įvyks ir dabar, kai šalia Jo yra daugybė ardžunų. Viešpats visada yra, bet ar tai įvyks dabar, ar niekada, priklauso nuo to, ar mes tapsime tikraisiais Jo instrumentais.

Šri Madhusudanas Sai, „Inner view",  2 t., p. 161–162

Šri Lankoje atidarant nuostabų medicinos centrą Batikalojoje, visiems ten susirinkusiems Jis pasakė puikią kalbą. Jis pasakė: „Tai ne ligoninė, tai – ašramas. Yra skirtumas: į ligoninę atvyksta sergantis kūnas, tą kūną gydote vaistais ir išsiunčiate atgal. Tačiau mes čia esame tam, kad gydytume žmones. Mes išgydysime juos ne tik fiziniame lygmenyje, mes pagydysime ir jų širdis bei protus. Čia yra ašramas, o meilė – tai vaistai. Šiame ašrame seva turėtų būti tikrajai Savasčiai suvokti skirta sadhana.

Nežinau, kiek žmonių įsidėmėjo šį teiginį, nes tarp tokios daugybės nuostabių teiginių šis galėjo tiesiog praslysti nepastebėtas. Tačiau man jis iš karto įstrigo į galvą: „Šiame ašrame seva yra Savasties suvokimui skirta sadhana.“

„Jei patiriate sveikatos problemų, galite nueiti pas gydytoją homeopatą ir jis paskirs jums homeopatinių žirniukų. Jei kreipsitės į Ajurvedos specialistą, jis paskirs jums ajurvedinių vaistų. Jei kreipsitės į gydytoją alopatą, jis išrašys alopatinių tablečių. Panašiai ir skirtingi mokytojai skirtingais būdais veda ieškotojus dvasiniu keliu. Šiai bhava rogai, prisirišimo prie pasaulio ligai, Mano gydymas yra seva. Aš esu gydytojas, kuris sevą išrašo kaip vaistus nuo visų ligų, kylančių dėl prisirišimo prie pasaulio“, – pasakė Svamis.

Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 8
Iš kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis

Per 2016 metų Gimtadienio šventes Svamis teikdavo interviu nuo ryto iki vakaro. Buvo jau 20 valanda vakaro, visi buvo išvargę. Ponas Šrynivasas, stebėjęs Svamį, tarė: „Svami, Tu darai tiek daug darbų! Šis vaikinas tiek daug dirba! Jis visą dieną perdavinėja Tavo žodžius.“

Svamis pasakė: „Žinai ką? Aš noriu padaryti dar daugiau, tačiau šitas vaikinas leidžia Man padaryti tik tiek. Jis turi pamiegoti ir pavalgyti. Galėčiau nuveikti gerokai daugiau, bet dabar galiu tik tiek, nes tik tokios jo galimybės.“

Svamis su didžiule užuojauta man pasakė: „Mane riboji tu! Aš galėčiau padaryti gerokai daugiau!“

Tarkime, turite mažas žirklutes, o reikia perkirpti ilgą medžiagos gabalą. Su tomis žirklėmis per tam tikrą laiką galėsite perkirpti tik tiek. Taip ir mes esame tokie maži, riboti, netobuli instrumentai Jo rankose, tad Jam reikia daug vargti dirbant per mus. Bet Jis vis tiek neišmetė mūsų taręs: „Ak, koks netikęs instrumentas! Jis nedirba gerai. Geriau pasirinksiu ką nors kitą.“ Jei Jis imtų taip dairyti, tai kas čia būtų? Pirmiausia, čia nebūtų manęs! Mumyse yra tiek daug netobulumo, tad kada gi mes ištobulinsime save, kad taptume tuo, kuo Jis nori, kad taptume? Ar dar ilgai Jis turės vargti naudodamas netinkamus instrumentus ir vis tiek su atjauta dirbti Savo darbą? Kada galėsime suteikti Jam džiaugsmo dirbti su mumis?

Kai ko nors iš Jo norime, maldaujame: „Prašau, Svami, prašau, Svami (angl. please, Swami)“, – o Svamis atsisuka ir sako: „Įtikite Svamiui (angl. please Swami)!“ (Žodžių žaismas angl.: please reiškia ir „prašau“, ir „patikti, įtikti, suteikti malonumo“.) Kai Svamiui įtiksite, Jis padarys viską, ką norės padaryti jums, su jumis ir per jus.

Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p.19
Iš kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis