Pasakiau Svamiui:

„Kad ir ką norėtum
pasakyti sekėjams,
pasakyk Tu.“

Ištraukos iš Šri Madhusudano Sai 
knygų ir kalbų satsanguose 

Mes prisimename Dievą, bet ką daryti, kad Dievas prisimintų mus? Jei kada nors jums buvo iškilęs toks klausimas, tada tai – jums.

Kalbėdamas sevos savanoriams, Svamis pasakė: „Kai tampate Dievo tarnu, tada Dievas jus prisimena labiau, nei kad jūs prisimenate Dievą. Jis jus vis kviečia, kad Jam patarnautumėte, tad Dievas kartoja jūsų vardą, o ne jūs kartojate Dievo vardą.“

Na, dabar žinote, – jei norite nuolat būti Dievo mintyse ir norite, kad Dievas prisimintų jūsų vardą, tapkite Dievo tarnu.

Šri Madhusudanas Sai, „Inner view"

Amžius nėra svarbus. Tų vaikų kūnai gali būti maži, bet, leiskite jums pasakyti, ­– paklauskite bet kurio iš jų – jie visi žino, kad egzistuoja tai, kas vadinamas Atmanu, kad Jis yra anapus kūno, pojūčių ir proto. Kiek 6-os ar 7-os klasės vaikų šiame pasaulyje galėtų jums pasakyti, kad yra kažkas, vadinamas Atmanu, ir kad Jis yra nesunaikinamas?

Vakar vienas mažas berniukas (manau, jis buvo iš CBSE mokyklos) parodė savo sukurtą knygą „Sai Sankalpa“. Jis aprašė Svamio istoriją, o paskui ir apie Svamį Subtiliuoju pavidalu bei apie tai, kaip misija tęsiasi, ir panašius dalykus. Svamis buvo toks patenkintas! Jis vertė puslapius, visus prirašinėtus vaikiška rašysena, su paveiksliukais vienur ir kitur. Svamis pasakė: „Pažvelk į šį septintoką – jis žino daug daugiau, nei daugybė suaugusiųjų. Jis žino, kad Satja Sai Baba yra Dievo įsikūnijimas ir kad Jis tęsia Savo misiją. O paskui jis rašo, kad ateityje bus tik Prema Sai.“ Na, loginiam protui gana sunku suprasti Sūkšma Svarūpą, o čia tie vaikai žino dar daugiau.

Skaičiau Paramahamsos Joganandos knygą „Jogo autobiografija“. Ten jis rašo apie pirmąjį ašramą, kurį pats įkūrė kažkur netoli Rančio. Kaip jis rašo, ten įėjęs pamatė mažus vaikus, sėdinčius ir medituojančius. Ir jis paskelbė, kad tai buvo ateitis. Štai taip turėtų būti. Jo širdis prisipildė didžio džiaugsmo išvydus mažus vaikus, sėdinčius gilioje meditacijoje. Nes tai yra ateitis ir tie vaikai yra ateitis. Jie tuos dalykus suvokia greičiau, nei mes. Mums reikia užmiršti labai daug to, ką esame išmokę. Laimei, jie dar tik mokosi, tad jie tikrai yra pranašesni už mus. Jie viską perpranta greičiau. Tai labai akivaizdu. Maži vaikai jaučia tiek daug meilės Svamiui, tokią didžiulę meilę Dievui, taip giliai supranta dvasingumą,­ to niekur kitur nepamatytume. Bet, aišku, Svamis ruošia mus visus labai didingai ateičiai. O šios institucijos yra tik Jo „gamyklos“, Jo „gamybiniai padaliniai“, „gaminantys“ tokias iškilias esybes.

Aš nejuokauju, nes kai prieš du metus Svamis buvo Argentinoje, dr. Džordžo Beros (George Berra) dukra Alma laukėsi kūdikio ir ruošėsi netrukus gimdyti, tada Svamis pasakė:

Prieš keletą metų, demonstruodamas savo nebrandų uolumą, Svamio paprašiau: „Svami, prašau, dovanok man tikrosios Savasties suvokimą.“

Jis pasižiūrėjo į mane ir beveik pašaipiai tarė: „Nyka? (Tau?) Jei leisiu aukštos įtampos srovei tekėti žemos galios laidu, ji tą laidą sudegins! Jis neatlaikys tokios srovės. Tu nesi pasirengęs.“

Aš pamaniau sau: „Juk aš pasirengęs, argi ne? Aš galiu Jį matyti, kai kiti Jo nemato, galiu patirti visus šiuos dalykus, kurių dauguma žmonių patirti negali. Juk aš ypatingas, argi ne? Esu pasirengęs suvokti savo tikrąją Savastį“, – toks buvo mano supratimas.

Tačiau Svamis manė visiškai kitaip: „Tu! Tu nepasiruošęs. Jei paleisiu šią aukštos įtampos Atma Bhavos srovę per labai menko pralaidumo tavo esybės laidą, ji tave sudegins. Tu būtum sunaikintas! Negalėtum to iškęsti nė akimirkos.“

Tuomet Jis pateikė dar vieną pavyzdį: „Jei molinis puodas išdžiovinamas ir gerai išdegamas, jis gali išlaikyti vandenį, tačiau jei jis yra kacča (neapdirbtas), nevisiškai išdegtas, ir į jį įpilsite vandens, tai puodas sukiuš, o vanduo išsilies. Dabar Aš tave ruošiu, kad galėtum priimti tą patį aukščiausią, ką atėjau duoti. Jei tavęs neparuošiu, jei tiesiog paskubėsiu ir tau tai suteiksiu, tu negalėsi to atlaikyti, būsi sunaikintas. Tokia Savirealizacijos galia.“ Jis pasakė: „Seva parengia žmones, kad jie išsiugdytų tą gebėjimą ir nusipelnytų priimti patį aukščiausią, ką atėjau duoti.“

Svamis yra sakęs: „Aš jums vis duodu tai, ko prašote, kad vieną dieną paprašytumėte Manęs to, ko atėjau duoti.“ Deja, to etapo mes nepasiekiame. Tik dėl to, kad mūsų troškimai vienas po kito išpildomi labai paprastai, mes prašome Svamio, kad suteiktų mums Savirealizaciją (tikrosios Savasties suvokimą). Tada Svamis labai gražiai pasakė: „Turite atlikti sevą, nes tai jus paruoš priimti Savirealizacijos galią, kai ji bus jums suteikta.“ Tai man padėjo viską pamatyti iš teisingos perspektyvos.

Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 6–7
Iš kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis

Kai lankėmės Šri Lankoje, aplink Svamį buvo susirinkę daugybė būtybių iš daugybės pasaulių – iš praeities ir dabarties, iš kitų egzistencijos lygmenų. Jos visos norėjo pamatyti, kur Jis keliauja ir ką daro. Tad aš žinau, jog Jo rūmai nėra tik šis pasaulis – Jo rūmai yra visa Visata.

Šiandien Jis atvėrė mūsų akis, kad pamatytume tą aukštesniąją realybę. Kai buvome studentai, Svamis sakydavo: „Žinote ką? Vakar Išvarama atėjo pas Mane ir kalbėjosi su Manimi. Ji jaudinosi, kad tinkamai nepasirūpinu Savo sveikata. Ji davė Man puodelį pasukų. Ji vis dar dėvėjo grandinėlę, kurią buvau jai davęs, ir pasakė: „Imk šią grandinėlę, Svami. Tavo dhotis smunka. Prašau, apsijuosk šia grandinėle kaip diržu“.“ Jis pasakodavo tokius dalykus ir mes, studentai, svarstydavome, ar Išvarama iš tikrųjų buvo atėjusi susitikti su Svamiu, nes Išvarama buvo mirusi daugiau nei prieš dvidešimt metų!

Kitą dieną Jis mums papasakojo, kad jau buvo beiškeliaująs iš Savo miegamojo į kitą egzistencijos lygmenį, bet vienas studentas prabudo ir pagavo Jo pėdas, kai Jis iš tiesų levitavo Savo kambaryje. Jo kūnas nesiekė žemės ir studentas, miegojęs šalia Jo lovos, supanikavęs pačiupo Jo pėdas ir paskubomis truktelėjo Jį žemyn! Dėl to Jis nukrito, o studentas užgriuvo ant Jo. Nuo tada Jam vis skaudėdavo koją. Jis pasakodavo tokių dalykų, o mes svarstydavome: „Ar tikrai? Ar Svamis iš Savo kambario iškeliauja į kitus pasaulius ir susitinka su kitais žmonėmis? Ar būtybės iš kitų pasaulių atkeliauja ir susitinka su Svamiu?“ Jis visa tai mums pasakodavo, kai buvome studentai, bet mes buvome per jauni, kad suprastume Jo didybę. Tačiau dabar aš matau, kaip daugybė būtybių iš daugybės pasaulių atvyksta susitikti su Svamiu. Tai tiesiog nuostabu ir didinga!

 Iš Madhusudano kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 4–5

Prieš keletą mėnesių sėdėjau su Svamiu Jo kambaryje. Su Svamiu susitinku kiekvieną dieną ir Jis mane informuoja apie įvairius projektus bei duoda nurodymus, ką reikia padaryti. Vieną dieną, sėdėdamas šalia Jo kėdės, paklausiau: „Svami, mes esame su Tavimi, argi ne? Tad mūsų Savirealizacija (tuo, kad suvoktume tikrąją Savastį) pasirūpinta, argi ne?“ Paklausiau to, nes visuomet buvau šalia Parabrahmano, didingiausio Jo pavidalo.

Jis atsakė: „Aplink Šivos kaklą visuomet yra apsivijusi gyvatė. Ar ji suvokia savo tikrąją Savastį? Prie Ganešos pėdų tupi žiurkė. Ar ji – suvokusi tikrąją Savastį? Ne, taip nėra.“

Dėl to labai sunerimau! Tai reiškia, kad vien tik buvimas Jo ašrame ar buvimas Jo akivaizdoje dar nepadės mums suvokti savo tikrosios Savasties. Tai šito negarantuos!

Tuomet Svamis pasakė: „Dirbti Mano darbą – tai tik viena dalis, seva. Tai tik paruoš jus daryti sadhaną. Kai atliekate sevą, jūs pamirštate save, galvojate apie kitus, jūs tampate nesavanaudžiais ir tyrais – ir tampate derlinga dirva, kurioje gali būti pasėtos tikrosios Savasties suvokimo sėklos. Štai ten medis galės augti – ne sausoje dirvoje, ne smėlėtoje ar uolingoje dirvoje. Kas nors turi išarti žemę ir paruošti ją sėjai. Seva jums padeda, ji paruošia jus priimti tai, ko Svamis atėjo duoti.“

Iš Madhusudano kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 6

Tai galiu pasakyti vienu sakiniu: „Tiesiog darykite tai, ko Jis prašo jūsų padaryti!“ Toks mūsų vaidmuo. Mūsų vaidmuo čia ir baigiasi. Jei Jis nori, kad ką nors padarytume, tą ir turime padaryti. Jei Jis nori, kad mestume šią veiklą ir imtume daryti ką nors kita, turime tai ir daryti. Tiesiog mūsų vaidmuo Jo misijoje yra daryti tai, ką Jis sako, o kai tai darysime, Jis užtikrins, kad pereitume į aukštesnius lygmenis.

Kokia pagrindinė kliūtis, mums trukdanti daryti tai, ką Jis nori? Tai – mes patys. Ponia Peny Džajevardenė vadovauja Šri Lankos projektui karo nusiaubtoje vietovėje įsteigti nemokamą ligoninę, skirtą 30 000 karo našlių. Sevos projektą Svamis ten pradėjo dėl akivaizdžių priežasčių ir ši sekėja, kuri taip pat yra ir buvusio Šri Lankos prezidento pono Džajevardeno marti, vadovauja šiam projektui.

Praeitą vakarą, mums grįžtant į Kolombą, tarp ten buvusių žmonių ir Svamio prasidėjo pokalbis. Ponia Džajevardenė meldė: „Svami, prašau, padėk mums dirbti Tavo darbą, kad mes nesiliautume Tau tarnavę. Kad ir kas benutiktų, te visuomet tarnausime Tavo misijoje.“

Svamis atsakė: „Nesakykite „Tavo darbas“. Nevadinkite to „Svamio misija“ ar „Svamio darbu“. Vadinkite tai savo darbu ir savo misija.“ Jis pasakė: „Yra didelis skirtumas, ar sakote: „Tai – Svamio misija“ ir tam dirbate, ar laikote tai savo pačių misija. Kai imsite ją laikyti savo misija, tuomet viskas ir įvyks. Jei manysite, kad tai – Svamio misija, kad tai Jis suplanavo, kad tai Jis daro, o jūs esate tik to stebėtojas, tai prisidėsite prie jos tik truputį šen bei ten. To nepakanka. Tad nevadinkite to „Svamio misija“, vadinkite tai savo misija. Kai Mano misiją padarysite savo misija, reikalai pajudės.“

Jis tęsė: „Vienintelis žmogus, galintis jus sustabdyti, kad nedarytumėte šio darbo, esate jūs pats. Niekas kitas negali jūsų sulaikyti nuo Mano darbo. Tik jūs galite save sustabdyti, kad nedarytumėte to, ką Aš noriu, kad padarytumėte. Misijai gali sutrukdyti tik jūsų pačių ribotas supratimas, ego ir prisirišimai.“ Jis paliko Šri Lankos krantus, kad grįžtų į Indiją, ir tai buvo paskutinis Jo pokalbis su jais. Tai giliai suvirpino mano širdį.

Iš Madhusudano kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. liepos 17 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 4, p. 4–5

Pernai (2016 m.) Svamis man pasakė: „Praėjo penkeri metai. Per ateinančius penkerius metus nuveiksime dvigubai tiek, kiek padarėme per pirmuosius penkis.“ Aš vos nenualpau, nes pirmieji penkeri metai buvo be galo sunkūs. Iš pažiūros viskas gali atrodyti labai gražiai, tačiau jei tik galėčiau pasidalinti asmeniniais jausmais, tempas, švelniai tariant, buvo pašėlęs. Nežinojome, kur miegosime, kur atsikelsime ar ką valgysime! Buvo laikas, kai vidury nakties prabusdavau ir imdavau svarstyti, kokiam mieste esu, kokioje lovoje guliu, kokiame kambaryje esu! Pamiršdavau tai ir nebesiorientuodavau. Dėl visų tų kelionių patekdavome į tokias situacijas.

Kai Svamis pasakė, jog padvigubins mūsų darbo krūvį, tai buvo beveik neįtikėtina. Ėmiau svarstyti, kaip tai įvyks. Jis pasakė labai paprastai – taip pasakyti gali tik Svamis: „Kaip viskas vyko iki šiol, taip vyks ir ateityje. Niekada nebūtum pagalvojęs, kad viso to įmanoma pasiekti, tačiau tai pasiekėme. Taigi, nuo šiol viskas taip vyks ir toliau.“ (Juokas)

Jis atsakė į mano klausimą ir pridėjo labai svarbią repliką: „Matai, Mano misija yra tarsi paleista raketa. Raketa skrieja į dangų tik su vienu tikslu – iškelti į orbitą palydovą. Kas įvyksta paskui? Raketa sukurta taip, kad jai kylant tam tikruose etapuose nuo jos vis atsiskiria dalys. Raketai pasiekus tam tikrą aukštį, nukrenta viena dalis. Pakilus aukščiau, atsiskiria antra dalis. Jai nuskriejus dar aukščiau, nukrenta trečia. Galiausiai iš raketos nieko nebelieka, bet palydovas paleidžiamas į orbitą ir pradeda dirbti savo darbą. Mano misija plėtosis būtent taip.“

Ten sėdėjo ir šios analogijos klausėsi sekėjas, kuris pasakė: „Taigi, sekėjai ateis, atliks savo darbą ir paskui atkris?“

Svamis atsakė: „Taip, Mano misija bus įvykdyta, nepriklausomai nuo žmonių.“

Sekėjas susijaudino ir pasakė: „Nenorėčiau būti ta raketos dalimi, kuri atsiskirs.“ Akivaizdu, kad niekas nenori, – visi norime būti su Svamiu. Tad jis pasakė: „Svami, turiu prašymą.“

„Gerai, kalbėk.“

Sekėjas meldė: „Svami, prašau, neleisk man atsiskirti. Leisk man visuomet būti su Tavimi.“

Svamio atsakymas buvo pritrenkiantis.