Pasakiau Svamiui:

„Kad ir ką norėtum
pasakyti sekėjams,
pasakyk Tu.“

Ištraukos iš Šri Madhusudano Sai 
knygų ir kalbų satsanguose 

Jei norime įsitvirtinti šioje misijoje, kiekvienas turime padidinti savo pajėgumus ir tapti vis labiau panašūs į Jį. Tik tuomet galėsime būti Jam naudingi. Jei paaiškės, kad mes Jam nereikalingi, tai mums bus labiausiai nepasisekę, nes supratome Jį net ir tuomet, kai Jo fiziškai nebuvo, tačiau į „autobusą“ nesuspėjome. Patyrėme Jį ir buvome Jo įkvėpti, tad ar galėtų būti didesnė nesėkmė, jei nepasinaudotume šia galimybe? Noriu pabrėžti, kad kai Svamis išvyksta aplankyti kitų šalių, gaunate tiek daug laiko ir progų, kurias galite panaudoti tyliai kontempliacijai ar sevai. Į dvasingumą žiūrėkite rimtai. Laikas – ne jūsų pusėje. Kai bhadžanos baigiasi, nemanykite, kad šiai dienai jau užtenka. Kiekvieną dieną sąmoningai turime stengtis augti. Kiekvieną dieną turime atsinaujinti.

Kartą Kodaikanale Svamis susitiko su vienu žmogumi. Jo pažintis su Svamiu užsimezgė tada, kai buvo jaunas šeštos klasės berniukas. Šiandien jis jau mokosi koledže ir tapo dideliu bei stambiu vyruku. Svamis jam pasakė: „Kaip čia yra? Būdamas su Svamiu užaugai toks didelis. Bet matai, laikui bėgant auga net ir gyvūnai bei medžiai. Jei neaugsi dvasiškai, toks augimas Man nebus reikalingas.“ Turėtų būti taip: negalime būti patenkinti tik išoriniu augimu, daug svarbiau, kad tobulėtume viduje. Kad čia augtume dvasiškai, turime padaryti viską, kas tik įmanoma. Turime augti labai rimtai žiūrėdami į savo dvasinę evoliuciją, jei ne dėl ko nors kito, tai bent jau iš pagarbos Svamio sunkiam darbui su mumis.

Iš Madhusudano kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. birželio 5 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 3, p. 23-24

Vienas nuostabus nutikimas įvyko man važiuojant autobusu į Haiderabadą. Tai buvo naktinis reisas iš Bengalūro, tad buvo galima autobuse užmigti, o kitą rytą atsibusti Haiderabade. Kelionės kaina man buvo didžiulė problema, nes buvau visai vienas ir neturėjau darbo. Tik labai nedaug žmonių žinojo ar suprato, kas tuo metu vyko. Tuo metu neįpirkdavau skrydžių, tad vykau naktiniu autobusu. Prieš pat užmigdamas savo vietoje melsvose naktinėse autobuso šviesose, kurios buvo pritemdytos, kad keleiviai galėtų miegoti, pamačiau Svamį. Kiek nustebęs Jam pasakiau: „Nestovėk ten, ten labai nešvaru!“ Praėjimas autobuse buvo gana nešvarus, nes juo vaikščiojo visokiausi žmonės. „Svami, negerai Tau ten stovėti!“ Svamis atsakė: „Argi?“ – ir pasižiūrėjo žemyn į autobuso grindis. Aš irgi pažvelgiau žemyn į praėjimą ir didžiai nustebęs išvydau nuostabų lotosą, kuris žydėjo po Jo pėdomis. Svamis nestovėjo ant šiurkštaus, nešvaraus autobuso kilimėlio – Jis stovėjo ant lotoso!

Kartą panašiai nutiko ir Raipure, kai vėlavau į lėktuvą ir mėgindamas spėti tiesiog bėgau oro uosto aikšte (senajame Raipuro oro uoste nebuvo aerotiltų, net ir autobusų – keleiviai turėdavo patys nueiti prie lėktuvų). Tada pamačiau Svamį, einantį šalia manęs. Jam pasakiau: „Svami, asfaltas toks įkaitęs! Neik juo basas.“ Jis nusišypsojo ir, pažvelgęs žemyn, tarė: „Ne, Aš neinu!“ Aš irgi pažvelgiau žemyn į Jo pėdas ir išvydau, kad Jis sklendė pakilęs tris colius virš asfalto!

Štai tokiais nuostabiais būdais Svamis keliaudavo kartu su manimi. Pasitaikydavo, kad sustojimų metu sėdėdavau pakelės restorane, laukdamas savo čai (arbatos), ir Svamis pasirodydavo prie manęs pačiose netikėčiausiose vietose. Matydavau Jį visur! Tai buvo nuostabus laikas. Tai pasakoju todėl, kad noriu jums pasakyti, jog Svamis nuveikė daugybę sunkių darbų. Tiesioginis Jo prisilietimas sujaudino daugelį iš jūsų, čia sėdinčių. Kai kuriuos iš jūsų Jis aplankė jūsų namuose, ar pasikvietė susitikti čia, ar nukeliavo į jūsų namus jūsų šalyse ir didelėmis pastangomis atsivežė jus čia. Jis ir toliau tai daro taip kantriai ir taip atkakliai. Taip, jei kas nors iš pirmo karto netyčia nesuprato ar neatsiliepė į Jo kvietimą, Jis dar ir dar kartą bandė juos patraukti artyn, kol vieną dieną širdis atsivėrė ir žmogus sutiko atvykti.

Iš Madhusudano kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. birželio 5 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 3, p. 9-10

 

Dabar iš tiesų suprantu, kiek daug Jis turi atjautos. Sakau jums tai, nes privalome žinoti, kiek daug Svamis padarė, kad priartintų mus prie Savęs ir priartintų Save prie mūsų bei pasirūpintų, kad būtume arti ir būtume kartu.

Kai buvau studentas Brindavane, turėdavome daugybę Trajy sesijų, kurios buvo labai asmeniškos, intymios sesijos su Svamiu. Į jas būdavo kviečiami tik studentai bei keletas rinktinių svečių ir Svamis būdavo pats nuostabiausias – juokaudavo, pasakodavo istorijas, krėsdavo pokštus ir prašydavo, kad studentai pasisakytų bei padainuotų. Tai buvo neformalūs, neplanuoti susibūrimai. Jis priversdavo visus juoktis, iki kol paskausdavo šonus! Vienos tokios sesijos metu Svamis paprašė mano bendramokslio, kuris Svamio institucijose mokėsi nuo pat pradinės mokyklos, pasakyti kalbą. Tai buvo gal prieš 18 metų. Savo kalboje jis paminėjo tuomet neseniai pasirodžiusį filmą „Vabalo gyvenimas“. Tai buvo animacinis filmas apie kelis vabalus ir skruzdėlių koloniją, ir apie tai, kaip šios skruzdėlės nuolatos įsitraukdavo į konfliktus ir skaudindavo viena kitą, kol nepateko į krizę. Vieną dieną į jų koloniją atėjo keli vabalai ir ėmėsi darbo, kad padėtų joms įveikti krizę. Vabalai išmokė jas, kaip vienai kitą mylėti ir kaip gyventi kartu, ir ilgainiui vabalai susitapatino su skruzdėmis. Matote, skruzdės nemoka skraidyti, o vabalai – moka. Skruzdės nemoka tiek daug dalykų, kuriuos moka vabalai, tačiau vabalai vis tiek nusprendė gyventi su skruzdėmis kaip vieni iš jų.

Neįtikėtina, kaip greitai maži vaikai atranda ryšį su Svamiu. Jis visuomet sako: „Vaikai daug tyresni už suaugusius, nes jie neužteršti visokiausiais pasaulietiniais troškimai, kurie kaupiasi žmogui senstant.“ Tad šie maži vaikai, turintys tyras širdis, greitai supranta Jo meilę. Žinoma, jie yra patyrę savo motinos meilę, o kai patiria tai, kas yra tūkstantį kartų daugiau, jie gali spontaniškai užmegzti ryšį su Svamiu.

Vieną dieną Pats Svamis buvo apstulbintas šio reiškinio. Jis pasakė: „Tik pažiūrėk į šiuos mažus vaikus! Jie suprato tiesą, kuriai suvokti net ir jogams ar giliai atgailaujantiems žmonėms prireikia daug laiko. Kokia tai tiesa? „Mirtis – tai ne gyvenimo pabaiga“.“ Tai paprasta tiesa, kurios daugelis iš mūsų negalime suvokti. Na, didžioji pasaulio dalis netgi netiki, kad po mirties kažkas yra. Tačiau šie vaikai gali suvokti, kad mirtis nėra šios kelionės pabaiga.

Asyžiuje apsilankėme mažoje, ašramą primenančioje šv. Pranciškaus buveinėje. Svamis kalbėjo apie tai, kad šv. Pranciškus galėjo justi vienovę su visa kūrinija. Jis galėdavo susikalbėti su paukščiais, medžiais, mėnuliu bei žvaigždėmis ir jausdavo, kad visa tai – jis ir vien tik jis. Jis jausdavo tiek daug, kad Svamis net pasakė: „Jis yra gyvas, jis negali mirti. Kūnas pražuvo ir jo nebėra, tačiau šv. Pranciškus – gyvas.“ Tuomet Jis pasakė: „Mirtis tėra kelio posūkis, tai ne kelio pabaiga.“ Manome, kad tai pabaiga, bet kai prie jos artėjame, mes suvokiame, kad yra kažkas daugiau. Tie, kurie mano, kad tai kelio pabaiga, niekuomet nesužinos, kas yra anapus. Vaikai tuose akademiniuose miesteliuose gebėjo suvokti šią tiesą, tai labai sujaudino.

Iš Madhusudano kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. birželio 5 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 3, p. 3-4

Pasibaigus paskutinei programai važiavome atgal į Londoną kartu su dr. Grišu Malhotra, kuris priėmė Svamį savo nuostabiuose namuose, pavadintuose „Anugraham“ („Malonė“). Veždamas Svamį atgal – tris ar keturias valandas trukusios kelionės metu – jis turėjo retą progą užduoti Svamiui klausimų. Ne kasdien pasitaiko proga pabendrauti su jūsų automobilyje įkalintu Dievu ir gauti atsakymus į viso gyvenimo klausimus. Jis vis uždavinėjo klausimus, o Svamis kantriai į juos atsakinėjo. Kelionės metu tai truko daugiau nei dvi valandas.

Iš Svamio išgirdęs tiek daug jis meldė: „Svami, prašau pasirūpink, kad neiššvaistyčiau šios progos. Tai, kad būnu su Tavimi, gaunu atsakymus į visus savo klausimus ir galiu išsklaidyti visas savo abejones, padeda man dvasiškai augti. Dabar esu geresnis nei prieš tris ar keturis metus. Tad prašau, neleisk man iššvaistyti šios galimybės.“

Svamio atsakymas buvo labai gilus. Pirmą kartą išgirdau Jį kam nors tai sakant. Jis pasakė: „Jei tik atsimintum viską, ką tau teko patirti ankstesnių gyvenimų metu, kad šiandien galėtum čia su Manimi būti, tai nešvaistytum nė akimirkos.“

Tiesa ta, kad mes visi pamiršome viską, ką padarėme, kad būtume su Svamiu, ir viską, ką Svamis padarė, kad išlaikytų mus su Savimi. Stengėsi abi pusės ir galbūt Svamis stengėsi labiau nei mes. Jis yra tarsi motina katė, kuri vis parsiveda nepaklusniai bėgiojančius savo kačiukus atgal pas save. Taip Svamis stengėsi, kad visus mus sukviestų čia. Žinoma, tai sujaudino dr. Malhotrą ir jis pasakė: „Taip, Svami, net jei neatsimenu, žinau, jog tiek daug padarei, kad priartintum mane prie Savęs, – padarytum mane tuo, kuo esu šiandien. Aš už tai Tau dėkingas.“

Klausimas: Kaip mums visą laiką būti Svamio misijos dalimi? Ką daryti, kad nebūtume nuo Jo atskirti?

Madhu: Kartą Svamis man paaiškino žodžio Bhagavatam reikšmę. Penkių skiemenų žodį „Bha-ga-va-ta-mu“ Jis praplėtė taip: Jis pasakė, kad „bha“ reiškia bhakti, arba atsidavimą; „ga“ reiškia gjaną, arba išmintį; „va“ reiškia vairagją, arba neprisirišimą; paskui Jis praleido „ta“ ir ėmėsi aiškinti patį paskutinį skiemenį „mu“, kuris, anot Jo, reiškia mukti, arba išsilaisvinimą. Tuomet Jis labai nekaltai man pasakė: „Neprisimenu, ką reiškia „ta“ – pamiršau.“

Žinojau, kad Jis kažką rezga, tad pasakiau: „Svami, anksčiau šį pamiršimo spektaklį vaidinai būdamas fiziniame kūne. Kalbos viduryje ką nors pamiršdavai ir imdavai žvalgytis šen bei ten užuominos. Nesakyk, kad pamiršti net dabar! Esi Parabrahma. Žinau, kas Tu esi. Bent jau manęs neapgausi.“

Atrodė, kad Jis ginasi, kai pasakė: „Ne, ne. Iš tikrųjų negaliu atsiminti, ką reiškia „ta“.“

Nenorėjau pasiduoti: „Svami, nežinau, kodėl taip elgiesi. Esi Parabrahma, tačiau užmiršti tokius mažmožius.“

Anksčiau Putapartyje Svamis dažnai pamiršdavo studentų vardus. Jis juos sumaišydavo. Kokį nors žmogų Jis pavadindavo kito vardu ir vykdavo toks spektaklis. Pasakiau Jam: „Tuomet tai buvo nieko tokio, tačiau dabar Tu negali toks būti.“

Prieš du ar tris metus, kai viskas dar tik prasidėjo, iš savo draugų susilaukdavau įvairiausių atsiliepimų: „Ei, ką tu čia išdarinėji? Girdėjau, kad tu darai kažkokius keistus dalykus. Tu visur važinėji ir darai tą, kalbi aną. Tučtuojau baik. Tu terši savo vardą. Daugiau to nebedaryk. Žmonės supyks.“ Dažnai susilaukdavau tokių žinučių. Vėliau žinutės tapo labiau grasinančios, pavyzdžiui: „Jei nesiliausi daręs šių nesąmonių, susilauksi pasekmių“, ir t. t. Iš pradžių aš išsigąsdavau, nes iki tol gyvenau laimingą, ramų gyvenimą ir niekas nedrumsdavo man ramybės, o ir pats nebuvau toks žmogus, kuris kam nors drumstų ramybę. Tad aš ėmiau jaudintis, kodėl šie sunkumai užgriuvo ant mano galvos? Kodėl tiek daug žmonių susierzino? (Tuo metu buvo daugiau suirzusių žmonių nei laimingų!)

Kartą buvau labai sunerimęs ir Svamiui pasakiau: „Svami, jaučiuosi labai nejaukiai. Tu man sakai daryti tą ir aną, bet kartais man būna labai baisu.“

Tuomet Svamis pasakė: „Dvasingumas – ne silpniems. Dvasingumas skirtas drąsiems. Silpniems skirtas pasaulis. Labai lengva paslysti ir nusiridenti nuo kalno žemyn. Užlipti ir įveikti viršūnę reikia drąsos. Atsistok ir būk drąsus!“

Pasakiau: „Svami, aš noriu būti drąsus. Aš noriu daryti tai, ką Tu sakai. Tačiau visi tie dalykai mane neramina. Jie lenda man į galvą, o dar kai mano draugai taip man grasina, aš imu nerimauti.“

Jis atsakė: „Jei kreipsi dėmesį į visa tai, tu tikrai nerimausi, bet jei dėmesį sutelksi į Mane, visos tavo baimės dings. Galvok tik apie Mane. Sutelk dėmesį tik į Mane, ir tada visa kita tiesiog išblės ir taps nesvarbu.“

Turime tapti tokie nesavanaudiški, kad negalvodami pasiaukotume dėl kitų. Būtent to Jis nori.

Iš kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. kovo 13 d., Mudenahalis

Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 2, p.15