Pasakiau Svamiui:

„Kad ir ką norėtum
pasakyti sekėjams,
pasakyk Tu.“

Ištraukos iš Šri Madhusudano Sai 
knygų ir kalbų satsanguose 

Kartą pasakiau Svamiui: „Tu darai tiek daug ir misija auga ekspo­nentiškai.“

Jis atsakė: „Aš noriu padaryti daugiau, bet tu Mane apriboji. Dėl to, kad tu toks, Aš galiu padaryti tik tiek, nes tau reikia poilsio ir miego. Jei ne tu, Aš galėčiau padaryti daug daugiau.“

Aš atsidaviau: „Gerai, Svami, tuomet suteik man daugiau stiprybės, kad galėčiau net ir tas miego valandas praleisti su Tavimi.“

„Laikui bėgant tu tapsi stipresnis. Vienintelis dalykas, kurio reikia, kad galėtum dirbti Mano darbą, – tu turi būti nesavanaudis. Man nereikia, kad tu būtum ypač apsiskaitęs ar ypač išmintingas, ar ypač įgudęs – nieko panašaus. Tik būk visiškai nesavanaudis. Pašalink iš savęs visus jausmus „aš“ ir „mano“ ir tiesiog būk tuščias. Tai viskas, ko Man reikia.“

Aš bandžiau būti tuščias, bet, patikėkite manimi, tai labai sunku. Mes manome, kad šiame pasaulyje būti kuo nors yra sudėtinga, tačiau būti niekuo užvis sunkiausia. Tai visų sadhanų tikslas – leisti „aš“ susilieti su „Sai“, leisti upei įtekėti į vandenyną. Tai pati sunkiausia sadhana. Karts nuo karto daugybe būdų iš kur nors išlenda ego – ką „aš“ mėgstu daryti, ką „aš“ noriu pasakyti, ko „aš“ noriu, kad įvyktų. Visa tai Jam trukdo ir užkerta kelią Jo energijai laisvai tekėti.

Iš Madhusudano kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. kovo 13 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 2, p. 16

Jis dažnai man sako: „Tapk Manimi, tapk Manimi, tapk Manimi.“ Įsitikinau, kad tapti Juo nėra lengva. Tai visai nelengva. Pasakiau Svamiui: „Vadovaudamiesi Tavo mokymu mes padarome tiek daug gerų dalykų, tiek daug teisingų dalykų, – tad kodėl susiduriame su tiek daug sunkumų? Kodėl kyla visos tos kliūtys ir priešprieša?“

Jis atsakė: „Kada Aš sakiau, kad pasiekti gerus dalykus bus lengva? Niekuomet tau nežadėjau, kad bus lengva, tačiau vis tiek privalai tai daryti. Transformacija reikalauja pastangų. Išsivaduoti iš šio „aš“ – jau vien tai yra milžiniška užduotis.“

Manau, kad būtent to Jis ir ragina siekti. Mes pasitenkiname gerai jausdamiesi, kad Svamį vis tiek galime kokiu nors būdu patirti, nors Jo ir nėra su mumis fiziškai. Galime gauti Jo pamokymų ir galime būti Jo draugijoje. Bet tai – tik pradžia. Turime siekti aukštesnio tikslo – tapti nesavanaudžiais kaip Dadhičis, kuris pasiaukojo, kad laimėtų devos.

Šiuo metu nemanau, kad į savo sadhaną galime žiūrėti nerūpestingai. Negalime būti patenkinti savimi ir manyti, kad atėjome ir pamatėme Svamį, sudalyvavome daršane ir jau gerai praleidome dieną. Manau, kad taip daugiau nebėra. Jo tikslas čia – pakylėti mus, padėti mums žengti tolesnius žingsnius. Jei mūsų tyrumą būtų galima sutelkti kartu, sudėti į nesavanaudišką maldą už viso pasaulio gerovę, tai mes galėtume padaryti nuostabių dalykų. Svamis paprašė mūsų giedoti „Samasta lokah sukhino bhavantu“ (Tegu visų pasaulių visos būtybės būna laimingos). Taip Jis įtraukė visą visatą – ne tik šią Žemę, bet ir visus pasaulius, kurie egzistuoja visatoje, visuose lygiuose ir dimensijose. Noriu atkreipti visų čia esančių dėmesį, – turime pasistengti ir padaryti tai, kas nuo mūsų priklauso, kad padėtume Svamiui padėti mums visiems. Pats vienas Jis negali nieko padaryti. Jo rankos yra surištos. Bet tada, kai imame melstis dėl kitų gerovės, pamiršdami save, tai suteikia Jam priežastį padėti kitiems. Kitaip Jis yra bejėgis.

Jis neabejotinai pasiaukojo dėl mūsų. Pradžioje Jo paklausiau: „Kodėl taip su Savimi pasielgei? Tu esi Dievas. Sumenkinai Save ir pavirtai bejėge būtybe neįgaliojo vežimėlyje, kurį nuolat stumdė ir traukė. Praradai visą tą galią ir orumą, kurie tvyrojo aplink Tave. Mačiau Tave vaikštantį, kalbantį, beveik bėgantį, darantį tai, ką turėjai padaryti, su tiek daug energijos, – o paskui Tu tapai toks vangus, toks silpnas ir toks bejėgis.“ Važiuoti į Putapartį ir matyti Jį vežimėlyje tomis dienomis būdavo pats liūdniausias dalykas.

Į tai Jis atsakė: „Kažkas turi kentėti dėl kitų klaidų. Šį pasaulį valdo Karmos dėsnis. Kai kas nors ateina ir Manęs paprašo: „Svami, aš sergu vėžiu, prašau, išgydyk mane“, – iš Savo užuojautos Aš turiu kažką dėl jo padaryti. Kol tik galėjau, padėdavau žmonėms.“

Jis kentėjo, visa Jo esybė kentėjo dėl kitų. Jei norėdamas išgelbėti pasaulį Dadhičis susidegino vieną kartą, tai Svamis daugybę kartų vis degindavo Save, siekdamas išgelbėti pasaulį. Iki pat šios dienos, kai matau, kiek Jis stengiasi, kiek skiria laiko, kaip sunkiai dirba, aš savo širdyje žinau, kiek daug Jis dėl mūsų pasiaukoja.

Iš kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. kovo 13 d., Mudenahalis
Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 2, p. 15-16

Kartą Svamis man pasakė: „Aš galiu padaryti, kad pasaulis šitaip pasikeistų, bet tam Man reikia visiškai nesavanaudiškų žmonių.“

Tad aš pasakiau: „Svami, aš Tau aukoju save. Prašau, padaryk mane nesavanaudžiu, kad galėtum mane naudoti ir pakeisti pasaulį.“

Jis pažvelgė į mane ir tarė: „Man reikia tokių žmonių, kaip Dadhičis.“ Jis man pasakė, kad Dadhičis buvo senovės rišis. Tarp demonų ir devų (dievų) buvo įsiplieskęs nuožmus karas ir devos negalėjo nugalėti demonų, kurie buvo pasidarę labai galingi. Devų karalius Indra norėjo sužinoti, kaip nugalėti demonus. Mahavišnus jam pasakė: „Eik, kreipkis į išminčių Dadhičį ir jo paprašyk, kad atiduotų tau savo stuburą. Iš to stuburo galėsi pasigaminti vadžrą (ginklą), kuriuo galėsi nugalėti demonus.“

Indra pateko į keblią padėtį ir svarstė: „Jei nueisiu ir išminčiaus Dadhičio paprašysiu jo stuburo, tai reiškia, kad prašysiu, jog jis save sunaikintų ir atiduotų man savo stuburą, kad galėčiau įveikti demonus. Ar galiu prašyti išminčiaus, kad jis save sunaikintų?“ Tas klausimas nedavė Indrai ramybės. Vis dėlto jis nuėjo pas išminčių Dadhičį, kuris buvo paskendęs gilioje meditacijoje, ir meldė jo: „Štai mūsų problema. Demonai ima viršų. Dievai negalės laimėti šio karo, jei mums neatiduosi savo stuburo.“

Nesvarstęs nė akimirkos Dadhičis tarė: „Kai sudegsiu ir virsiu pelenais, paimk mano stuburą ir pasigamink ginklą, kurio tau reikia, kad nugalėtum demonus.“ Tada jis pasinaudojo savo jogos galia ir susidegino.

Šį rytą nuėjau pas Svamį ir Jam pasakiau, kad turiu sakyti kalbą. Matote, man nereikia jokių pastangų pakartoti kalbą, kurią sako Svamis, nes man nereikia galvoti. Aš ateinu, atsistoju prie mikrofono ir kartoju viską, ką Jis sako. Tad satsangas Premamrutam salėje tikriausiai yra lengviausias mano darbas, nes viskas, ką turiu padaryti, tai apsirengti ir atvykti – visa kita padaro kiti. Kilimai ištiesti, salė išvalyta, sėdimomis vietomis, altoriumi, deko­racijomis ir viskuo kitu yra pasirūpinta. Visi sėda į savo vietas ir užima pozicijas: už mikrofonus atsakingi žmonės paruošia mikrofonus, už altorių atsakingi papuošia altorių, mokiniai susėda į savo vietas, mokytojai ir vyresnieji užima savo vietas – man ten tikrai nėra ką veikti! Automobilis atvažiuoja ir sustoja priešais mandirą, ir viskas, ką man reikia padaryti, tai nueiti į Svamio kambarį ir Jam pasakyti: „Svami, visi pasiruošę. Ar eisime?“ Jis atsako: „Gerai, eime“, – ir tuomet aš tiesiog seku paskui Jį. Tad man gana lengva, nes man nereikia nieko ruoštis. Turėkite omenyje – kai buvau studentas, gyvenimas buvo sunkesnis, nes kiekvieną dieną turėdavau atlikti savo užduotis, pasirengti testams ir laikyti egzaminus. Man tai buvo labai sunku, kaip ir daugeliui studentų. Šiandien viskas gana paprasta. Man nereikia kažko daug daryti. Aš tiesiog ateinu, atsistoju, pasimeldžiu Svamiui, o visa kita vyksta automatiškai.

Prieš kelias dienas Svamis pasakė: „Man siaubingai trūksta tinkamų žmonių – tokių, kurie ir geba, ir yra kilnūs. Man labai trūksta žmonių, turinčių šias savybes. Yra labai kilnių žmonių, tačiau savo kilnumo jie netransformuoja į pagalbą kitiems. Taip pat yra žmonių, kurie nori padėti kitiems, bet jų ketinimai nėra tyri, jie kupini ego, „darytojo“ jausmo, savanaudiškumo – jie nuolatos kažko siekia sau. Man reikia žmonių, kuriuose derinasi gebėjimai ir kilnumas, – tokių rankų Man labai trūksta.“

Kai Jis taip pasakė, pasijutau labai blogai, nes nesu pasiekęs tos stadijos. Kai Jis man sako: „Tu Mane apriboji. Dėl tavęs Aš negaliu padaryti tiek, kiek noriu padaryti“, – jaučiuosi labai savimi nusivylęs, bet tai yra tiesa. Kiekvienas iš mūsų galime daug daugiau nei tai, ką šiuo metu darome. Per Šivaratri Jis pasakė labai aiškiai: „Tapkite Mano instrumentais, kad Aš be kliūčių galėčiau dirbti, tekėti, jausti, galvoti, kalbėti ir veikti per jus.“ To šiandien labiausiai reikia. Jei šį pasaulį galima pakeisti šiandien, tai turi prasidėti nuo čia, tai turi prasidėti dabar ir tai yra įmanoma tik Svamiui einant ranka rankon su Savo sekėjais, kurie yra visiškai tokie patys, kaip ir Jis.