Pasakiau Svamiui:

„Kad ir ką norėtum
pasakyti sekėjams,
pasakyk Tu.“

Ištraukos iš Šri Madhusudano Sai 
knygų ir kalbų satsanguose 

Mahašivaratri šventė Mudenahalyje 2017 m. vasario 24 d.
(Lingamo gimimas video įraše – 2:07:20)

Satja Sai Baba dabar, nors ir palikęs fizinį kūną, sekėjams leidžia išvysti stebuklingą lingamo gimimą per Savo komunikatorių Madhusudaną. Praėjus beveik metams po pirmojo tokio lingamo gimimo, per satsangą Madhusudano apie tai paklausė.

Klausimas: Pernai [2017 m.] visi buvome liudininkai, kaip iš tavo fizinio kūno gimė nuostabus lingamas. Ar galėčiau apie tai paklausti?

Madhusudanas: Taip, prašau.

Sekėjas: Visų pirma, ar apie tai žinojai? Ar artėjant tam vakarui Svamis tave įspėjo, kad tai įvyks? Kaip jauteisi gimstant lingamui ir kaip tai tave pakeitė?

Atsakymas: Nujaučiau, kad tai įvyks, nes Svamis mane buvo lyg ir įspėjęs. Tiesą sakant, prieš metus, Šivaratri dieną, Svamis buvo pasikvietęs mane į Savo kambarį „Anandam‘e“, ir kai staiga atsuko Savo delną į mane, aš jame išvydau švytinčią šviesą. Jis man pasakė: „Išsižiok.“ Nežinojau, kas tai, tad vis stebėjau, o Jis dar kartą pakartojo: „Išsižiok.“ Aš išsižiojau ir Jis tiesiog „sukišo“ tą šviesą man į burną. Ta šviesa buvo tarsi šviečiantis auksinis lingamas. Apie tai rašiau ir knygoje. Tad Jis tiesiog įdėjo tai man į burną, o aš paklausiau, ką tai reiškia. Jis atsakė: „Kai ateis laikas, kai ateis laikas...“ Tuo metu dar nesupratau, tačiau gavau užuominą, kad kažkas įvyks. Artėjant Šivaratri Svamis kartą man pasakė: „Nebijok, elkis natūraliai. Nesijaudink.“ Tad gavau užuominą, jog kažkas įvyks, ir vėl  man tai buvo nauja.

Daugelis mūsų apribojome save žemais tikslais. Koks yra tikslas?

„Aš noriu pamatyti Svamį. Ar Jis gali suteikti man viziją? Jei tai padarysiu, galbūt galėsiu patirti truputį daugiau nei kiti, esantys čia.“ Kažkodėl dauguma žmonių užstringa čia. Jie tarsi mano: „Jei Madhusudanas gali kalbėtis su Svamiu ir Jį matyti, tai kodėl ir aš negaliu toks būti?“ Ir vėl viskas sukasi apie „aš“. Ar „aš“ galiu šitą, ar „aš“ galiu aną? Norite tikėkite, norite ne, aš neprašiau Svamio, kad Jis ateitų ir imtų su manimi kalbėti. Nesimeldžiau Jam: „Prašau, po Savo samadhi ateik ir būk su manimi bei suteik man aiškiaregystės dovaną.“ Taip tiesiog atsitiko dėl priežasčių, kurias težino Jis vienas. Asmeniškai man atrodo, kad norėti tokiu būdu suvokti Svamį vis tiek yra žemas tikslas. Turime siekti aukščiausio tikslo – tapti viena su visa kūrinija, matyti visus kaip Svamį. Manau, kad tai yra daug aukštesnis sadhanos tikslas. Svamis yra pasakęs: „Sadhana nėra skirta tik jūsų nuotaikai pakelti, kai manote, jog „privalau tapti džnaniu (tikrąją Savastį suvokusia būtybe) ir žmonės turėtų žinoti, jog aš – džnanis“.“ Šiuo atveju viskas vėl sukasi apie „aš“. Svamis mėgina praplėsti mūsų mąstymą, kad visus laikytume savais ir iš visos širdies melstume už visus.

Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 2, p. 12-13
Iš kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m. kovo 13 d., Mudenahalis

Kai ašrame Balyje šeimininkė atnešė Svamiui pusryčius, Jis pastebėjo, kad į kambarį įsėlino ir vienas jaunimo lyderis. Tai Svamio neliko nepastebėta ir jaunuolio Jis paklausė: „Ar tu virėjas?“

„Ne, Svami.“

„Tai kodėl atėjai?“

„Kad paduočiau Tau maistą.“

„Kas yra Mano maistas?“

Atsakymo nebuvo. Tad Svamis atsakė Pats: „Meilė yra Mano pavidalas, o palaima yra Mano maistas.“

„Kas yra palaima?“ – vėl paklausė Svamis.

Kažkas atsakė: „Laimė.“

Svamis pataisė: „Laimė ateina ir praeina, o palaima auga.“

„Kaip gauti palaimą?“ – toliau klausinėjo Svamis.

„Būti vienovėje su Dievu“, – kažkas atsakė.

Svamis improvizavo toliau: „Esate palaimoje, kai būnate vienovėje su savimi. Kai ugnies netrikdo vanduo, o vandens – ugnis (karštis), tada abu būna savimi, ir taip būna palaimoje. Galite būti palaimoje tik tada, kai esate vienovėje su savimi, savo tikrąja esme, kuri yra Atmanas.“

Svamis tęsė: „Kaip kūnui reikia maisto, kad jis būtų stiprus ir galėtų veikti, taip ir sielai reikia maisto – palaimos, kad ji šviestų ryškiau; kaip ir lempelė šviečia ryškiau, kai pamaitinama oru ir aliejumi.“

Taip mes suvalgėme maistingus dvasinius pusryčius, kurie pamaitino mūsų sielas palaima.

Šri Madhusudanas Naidu, Inner view, p. 108-109
Ananda Vahini, Nr. 88 , 2017.08.10

Kartą Svamis vienam sekėjui, su kuriuo gana dažnai bendraudavo, pasakė, kad dalykas, kurio šis troško, įvyks tam tikrą dieną, tačiau tą dieną nieko neįvyko. Tad sekėjas skundėsi: „Svami, sakei, jog tai įvyks tą dieną, tačiau tai neįvyko.“

Svamis atsakė: „Nesijaudink, tai nutiks kitą dieną, tik dar geriau.“ Atėjo ir kita diena, tačiau lauktas įvykis neįvyko.

Tas žmogus buvo gana sunerimęs, todėl pareiškė: „Svami, net ir dabar tai neįvyko.“

„Nesijaudink, turiu tobulesnį planą. Tai įvyks kitą dieną“, – toks buvo standartinis Svamio atsakas. Bet ir tą dieną nieko nenutiko.

Sekėjas buvo beveik įniršęs. „Svami, Tavo žodis neturi klysti. Juk tu turėtum būti tiesos įsikūnijimas. Tu turėtum būti...“ – jis ėmė mokyti Svamį, ką Jis turėtų daryti. Šiuos pokalbius aš tik stebėdavau. Nežinau, kaip elgtis su sekėjais, kurie taip bendrauja su savo Viešpačiu, nes kiekvienas žmogus turi su Svamiu savo unikalų santykį. Kartais žmonės netgi ginčijasi su Svamiu ir nuliūsta. Taip buvo ir šiuo atveju, kai sekėjas vis ginčijosi ir neklausė, ką Svamis sakė, o Svamis išliko ramus ir santūrus, nors aš pats dėl to taip pat šiek tiek nervinausi, todėl ėmiau svarstyti, kaip visa tai baigsis.

Galiausiai Svamis, pasitelkęs analogiją, su užuojauta paaiškino: „Matai, kartais motina, kuri turi mažą vaiką, išeina su juo pasivaikščioti ir jau būna begrįžtanti namo, bet kadangi vaikas jau būna pavargęs, jam būna nuobodu, tai jis nebenori eiti ir ima šaukti: „Daugiau nebenoriu eiti.“ Jis pradeda voliotis ant žemės, sėdasi ir visai nejuda. Jei motina vaiką tempia, šis verkia ir šaukia. Tad ką daro mama? Ji atitraukia užsispyrusio vaiko dėmesį sakydama: „Gerai, skaičiuok nuo vieno iki šimto, ir kai tu pabaigsi, mes jau būsime namie.“ Vaikas naiviai ima skaičiuoti, tačiau net kai jis suskaičiuoja iki šimto, namų jie nepasiekia. Vaikas vėl ima nerimauti: „Ak, suskaičiavau iki šimto, o mes dar ne namie.“ Nenorėdamas eiti toliau, jis dar kartą sėdasi. Ką daro vargšė mama? Ji sumano dar vieną būdą nukreipti vaiko dėmesį ir išvengti pykčio priepuolių: „Gerai, dabar suskaičiuok nuo šimto iki vieno ir mes tikrai grįšime namo, kol tu šią užduotį pabaigsi.“ Tad vaikas vėl ima skaičiuoti, tik iš kito galo, kaip pasiūlė mama: „Šimtas, devyniasdešimt devyni, devyniasdešimt aštuoni...“ – ir taip paeina dar keletą žingsnių. Greitai skaičiavimas baigiasi ir vaikas vėl pamato, jog jie namo dar neparėjo, nuo namų juos vis dar skiria tam tikras atstumas. Vaikas supyksta, atsisėda ir vėl ima verkti. Mama sumano dar vieną būdą užimti vaiką ir priversti jį nueiti likusį kelią, todėl vėl jį kalbina: „Brangusis, skaičiuokime savo žingsnius. Žengę dar 40 žingsnių, tikrai pasieksime namus“, – ir tai tęsiasi, kol jie pagaliau grįžta namo.“

Jeigu esate tėvai, žinote, jog vaikai kantrybę praranda labai greitai, ypač tada, kai negauna to, ko nori, ir vienintelis būdas užtikrinti, kad jie ir toliau darytų tai, ko nori tėvai, tai papasakoti jiems vieną ar kitą istoriją. Jei to vaiko mama būtų pasakiusi, jog namai dar toli, vaikas iš karto atsisakytų eiti toliau. Mūsų Svamis toks, kaip ta mama. Mūsų Dieviškasis Tėvas, nors labai gerai žino, kada tam tikras dalykas, dėl kurio mes meldėmės, įvyks, nors ir žino, jog nepakęsime vėlavimo, mums vis kartoja, jog tai įvyks netrukus, kad neprarastume vilties ir kad išgelbėtų mus nuo liūdesio ir nusivylimo. Jei Jis pasakytų, jog tikslas dar labai toli, sekėjas galbūt net nemėgintų to siekti. Iš užuojautos Jis mus ragina ir skatina eiti, antraip galbūt per greitai atsisakytume savo dvasinių siekių. Jis dažnai sako: „Aš esu mokytojas, kuris nuolatos suteikia vaikams pasitikėjimo savimi sakydamas: „Tu gali tai pasiekti.““ Ne taip, kaip prastas mokytojas, kuris slopina mokinių entuziazmą ir sako: „Pamiršk tai, tu nieko negali pasiekti. Ši pamoka tau per sunki.“

Geras mokytojas yra tas, kuris skatina: „Tai įmanoma, tu gali tai pasiekti. Pasistenk. Aš esu su tavimi. Tau pavyks.“ Mokytojas palengva stumia vaiką už jo galimybių ribos.

Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 1, p. 14-15
Iš kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m., Mudenahalis

2011-siais, pačioje pradžioje, Svamis mane siųsdavo susitikti su žmonėmis, kurių niekada nebuvau sutikęs, aplankyti vietas, kuriose niekada nebuvau, padaryti tai, ko niekada nedariau. Vieną dieną, pavargęs ir išsekęs grįžau iš oro uosto po kelionių per visa šalį. Nuėjau į Svamio kambarį, bejėgiškai nusilenkiau Jo pėdoms ir tariau: „Svami, nemanau, kad galiu tai padaryti.“ Maniau, kad Svamis manęs pagailės, įtikinės, paglostys, padrąsins ir nuramins, kad nesijaudinčiau, nes Jis su manimi, ir pasakys: „Kartu mes galėsime padaryti bet ką, kad ir kaip atrodytų sunku ir sudėtinga!“ Bet vietoj to Jis pasakė tai, kas mane tiesiog sukrėtė. Išklausęs mano bejėgišką maldavimą Jis tarė: „Nutilk! Aš žinau, ką tu gali.“ Tas vienas Svamio sakinys, tas vienas Svamio konstatavimas privertė mane pajusti didžiulį pasitikėjimą savimi. Tada, kai nepasitikėjau savimi, kai netikėjau, kad galiu padaryti tai, ko Jis nori, Jis parodė, kad manimi pasitiki ir tiki, kad aš galiu padaryti ir pasiekti tai, ko Jis nori! Ir nuo tada aš niekada nebesigręžioju atgal.

Iš tikrųjų ta drąsa, kurią reikia turėti, kad padarytume tai, kas neįmanoma, kyla ne iš pasitikėjimo savimi, – ji ateina iš Svamio tikėjimo ir pasitikėjimo kiekvienu iš mūsų. Vien tas Svamio tikėjimas mumis, – kad prireikus galėsime pakilti ir Jam nurodžius pasiekti tai, kas neįmanoma, – atveria mums kelius Jo misijoje, kuri kasdieną kyla vis į naujas aukštumas, nugali vis didesnes kliūtis ir įveikia vis naujas viršūnes.

Šri Madhusudanas Naidu, Inner view, t. 1, p. 103-104
Ananda Vahini, Nr. 86 , 2017.07.27

 

 

Vieną dieną buvau kiek suirzęs ir, sėdėdamas priešais Svamį, iš savo egoizmo leptelėjau: „Svami, aš viską paaukojau dėl Tavęs.“ Šiandien iš to juokiuosi, tačiau tą dieną buvau toks prislėgtas, kad pasakiau: „Svami, aš viską paaukojau dėl Tavęs.“ Jis pažvelgė man į akis tokiu žvilgsniu, kurio rimtis daug ką bylojo ir kuris reiškė: „Apie ką tu kalbi?“ Jis pervėrė mane žvilgsniu ir pasakė: „Kas pasiaukojo? Ar tu pasiaukojai, ar pasiaukojau?“ Buvau pritrenktas! Negalėjau suprasti, ką Jis turėjo omenyje, tad Jis paaiškino: „Matai, visų pirma tu esi netobulas instrumentas, tu pridarai Man tiek daug problemų. Tu neatlieki darbo taip, kaip Aš tau sakau, tu viską sugadini. Tačiau Aš vis tiek tave pakenčiu, naudoju tave ir suteikiu tau visą šlovę – ir tu sakai, kad tu aukojiesi? Tai aukojuosi. Juk galėjau pasirinkti geresnį instrumentą ir atlikti Savo darbą geriau. Tai tu esi tas, kuris pridarai problemų.“ Suvokiau, kad esu dar be galo toli nuo to, koks Jis nori, kad būčiau, bet turėjau įžūlumo pasakyti, kad dėl Jo aukojuosi!

Tad Jis mus vis stumia, ir man tai visuomet nuostabu ir jaudina, kai su Juo tyrinėjame naujus horizontus, kad ir kaip sunku tai atrodytų. Jis atkakliai mus ragina nuolat kelti savo dvasinį lygį. Mumyse neturėtų likti nieko kito, kaip tik Svamis. Kiekvienas, kad ir nedidelis „aš“ pėdsakas turi būti nugramdytas, nuvalytas ir nuplautas. Jei jo vis dar lieka, tai mes nesame ten, kur Svamis norėtų, kad būtume.

Madhusudanas Naidu, „Iš širdies“, Nr. 1, p. 20
Iš kalbos satsange „Tatva samykša“ 
2017 m., Mudenahalis

„Aš stengiuosi pakelti visų jūsų sąmonę, nes ateities pasaulis bus visiškai kitoks.
Ir tie, kurie nesistengs būti dieviški, gyventi dieviškai, jie ateičiai netiks.
Jie turės tiesiog pražūti. Jie turės užleisti kelią kitiems.“
– Satja Sai Baba

Iš Madhusudano Naidu kalbos satsange „Tatva samykša“ 

Klausimas: Norėčiau paklausti apie tam tikras istorijas, kurios plinta pastaruoju metu. Kai kurie žmonės labai nerimauja dėl ateities. Kalbama, kad bus didžiuliai pokyčiai žemėje. Didėlė žmonijos dalis bus sunaikinta. Ar Baba ką nors tokio sakė?

Atsakymas: Nors ir norėčiau jus paguosti sakydamas, kad Baba to nesakė, atsiprašau, bet to negaliu padaryti, nes Baba man sakė, kad bus pokyčiai ir išoriniai, ir vidiniai, ir tie pokyčiai bus labai staigūs ir labai didelio masto. Bet Jis pasakė ir tai, kad tuos, kurie gyvena pagal dharmą, dharma ir apsaugos. Dharmo rakšati rakšitah. Tuos, kurie gina dharmą, dharma apgins. Gėris ir toliau klestės, o tie, kurie to nesupras, tikriausiai keli iš jų, turės išmokti sunkią pamoką. Svamis sakė, kad kai keičiasi metų laikai, augalai, kurie negali prisitaikyti prie pasikeitusio metų laiko, kurie nemoka išgyventi pokyčių, pražus. Tada, laikams pasikeitus, ims vešėti kiti medžiai, kiti augalai. Jis pasakė: „Taip ir Aš stengiuosi pakelti visų jūsų sąmonę, nes ateities pasaulis bus visiškai kitoks. Ir tie, kurie nesistengs būti dieviški, gyventi dieviškai, jie ateičiai netiks. Jie turės tiesiog pražūti. Jie turės užleisti kelią kitiems.“ Ir tai įvyks. Tai gali įvykti įvairiais būdais – ar per gamtos katastrofas, ar per didžiules nelaimes, ar per klimato pokyčius, ar per karus ir konfliktus tarp tautų ir žmonių, ar per politinius neramumus. Bet vienas dalykas bus tikrai – tie, kurie stengėsi būti geri, kurie žino, kaip tarp viso chaoso ir krizių gyventi gerai ir teisingai, juos tas gerumas apsaugos. Nebūtų išmintinga tiesiog sakyti, kad Aukso Amžius reiškia, jog niekas nemiršta. Kiekviename amžiuje kas nors miršta, nes mirtis yra ciklo dalis. Bet bus taip, kad tie, kurie gyvens Aukso Amžiuje, tikrai gyvens dievišką gyvenimą.